Dauguma dirbamos žemės Lietuvoje, skirtingai nei kitose ES šalyse, nualinta, todėl ūkininkams būtina kuo skubiau įvertinti mokslininkų patarimus.
Albinas Čaplikas VL žurnalistas
Savo ūkio ateitį planuojantys žemdirbiai privalo labai rimtai ir išsamiai susipažinti su Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) mokslininkų Vaclovo Bogužo, Aušros Sinkevičienės, Vaidos Steponavičienės, Jūratės Aleinikovienės ir Romutės Mikučionienės atliktu tyrimu „Optimalaus žemės dirbimo nauda šiuolaikinėse agrosistemose“, įsidėmėti jų padarytas išvadas ir taikyti mokslininkų patarimus savo ūkiuose. Žinoma, jei jie nori išlikti, jei siekia, kad taip pat sėkmingai ūkininkautų ir jų ūkius perėmę sūnūs ar dukros. O jei vadovaujasi požiūriu „po manęs – nors ir tvanas“, minėti mokslininkų patarimai jiems neaktualūs.
Padidėja išlaidos trąšoms
Kiekvieno žemdirbio (ir ne tik žemdirbio) dėmesį turėtų prikaustyti vienas Europos žemėlapis, kuriame išsiskiria dauguma Lietuvos ir keli lopinėliai pietinėse ES šalyse. Jame pažymėta, kad didžioji dalis dirvožemio mūsų šalyje jau nualinta: organinės anglies kiekis jame nesiekia net 1 proc. Kodėl taip nutiko? Pasak ASU Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų instituto direktoriaus doc. dr. Vaclovo Bogužo, pirmiausia atsakomybę turėtų prisiimti patys žemdirbiai. Daugelis iki šiol žemę dirbo kaip norėjo, neįvertinę mokslininkų priminimų, kad nuo žemės dirbimo pirmiausia priklauso dirvožemio fizikinės, chemines ir biologines savybes. Kiekvienas ūkininkas turi žinoti, kad intensyviai dirbant žemę, nuolat maišant ariamąjį sluoksnį, greitėja organinės medžiagos skaidymas, dirva išdžiovinama, gadinama dirvožemio struktūra, todėl sunku išlaikyti derlingumą. „Siekdami didesnio derliaus, žemdirbiai kartais neįvertina žemės dirbimo poveikio augalų maisto medžiagų (labiausiai nitratų) jo išplovimui, todėl kasmet patiria nemažai nuostolių. Dirvoje esančios maisto medžiagos, nepanaudotos augalų vegetacijos metu, išplaunamos į vandens telkinius. Tai ypač akivaizdu rudens–pavasario laikotarpiu, kai gausu kritulių ir dirvoje nėra kultūrinių augalų“, – sakė V.Bogužas.
Ūkininkai to neįvertina, o po to stebisi, kad didėja išlaidos trąšoms, teršiami vandens telkiniai. Tačiau ne viskas prarasta, ne vėlu klaidas taisyti. Pasak V.Bogužo, parinkus vietos sąlygoms tinkamiausią žemės dirbimą, maisto medžiagų netekimą ir taršos mastą galima smarkiai sumažinti.
Žemės dirbimo padariniai
Žemės dirbimas augalų maisto medžiagų dinamikai daro trumpalaikį ir ilgalaikį poveikį. Pasak V.Bogužo, trumpalaikiu poveikiu galima laikyti dirvožemio grumstelių smulkinimą, kai keičiamas dirvožemio poringumas bei sukeliami dirvožemio kvėpavimo, vandens pasisavinimo bei vandentalpos pokyčiai. Kitas poveikis – dirvožemio ir ant dirvos paviršiaus esančių augalų liekanų bei trąšų maišymas, lemiantis dirbamo sluoksnio homogenizaciją. Pasak V.Bogužo, svarbu, koks arimo būdas bus pasirinktas, pavyzdžiui, plūgu dirvožemis mažiau maišomas, o gilaus dirbimo kultivatoriumi labai gerai išmaišomas visas dirbamas sluoksnis. „Svarbu atkreipti dėmesį į dirvos sluoksnių apvertimą ir ryšį su mikroorganizmais.
Vieniems mikroorganizmams vystytis reikia deguonies ir jie yra viršutiniame sluoksnyje, kur deguonies daugiausia. Kitiems deguonies reikia mažiau. Kai apverčiamas dirvožemis, turtingas mikroorganizmų sluoksnį nuverčiamas į vagos dugną ir apverčiamas į paviršių mikroorganizmų neturtingas sluoksnis. Po žemės dirbimo dirvos paviršiuje nelieka augalų liekanų ir nutraukiama augalų vegetacija“, – priminė mokslininkas.
Intensyvumo įtaka Dėl sumažėjusio dirvožemio maišymo bei prastesnio kvėpavimo organinė medžiaga ima kauptis viršutiniuose dirvos sluoksniuose. Pasak ASU mokslininkų, mažiau gadinant dirvožemio struktūrą, teigiamai veikiami dirvos organizmai. Dirvos plyšeliai ir šaknų bei sliekų padaryti kanalai ardomi tik viršutiniame dirvožemio sluoksnyje, o giliau lieka nepaliesti. Jame formuojasi didesnės poros, kurios didina vandens sugėrimą po stipraus lietaus ir mažina augalų maisto medžiagų netekimą dėl kritulių bei erozijos. Dėl sumažėjusio garavimo iš lygesnio dirvos paviršiaus dirvožemio drėgmės kiekis padidėja, o temperatūra sumažėja. Tai stabdo mikroorganizmų veiklą.
Beje, lietuvių mokslininkų atliktus tyrimus patvirtina Vokietijos mokslininkai. Jie irgi padarė išvadą, kad žemės ūkio augalų derlius ne visada priklauso nuo žemės dirbimo intensyvumo. Vokietijos mokslininkas Fridrichas Tebriugas nustatė, kad į dirvą įterptos ražienos ir kitos augalų liekanos ardomos kitais metais auginamų augalų vegetacijos periodu. Pavyzdžiui, po arimo 25 cm gylyje 10–25 cm armens sluoksnyje lieka iki 82 proc. nesuardytų ražienų nuo užarto jų kiekio; po žemės įdirbimo gilaus dirbimo kultivatoriumi ir akėčiomis 0–15 cm armens sluoksnyje lieka 50 proc. nesuardytų ražienų, palyginti su pradiniu kiekiu; o po seklaus skutimo kultivatoriumi strėliniais noragėliais ir akėčiomis 0–12 cm armens sluoksnyje lieka tik apie 43 proc. nesuardytų ražienų nuo pradinio jų kiekio. Įvairaus intensyvumo žemės dirbimas minėtais padargais panašiai veikia ir augalų šaknų vystymąsi, dirvožemio biologinį aktyvumą bei struktūros susidarymą. Po arimo padėtis būna blogiausia, o po dirvų skutimo efektas geriausias.
Tačiau V.Bogužas pabrėžė, kad, naudojant neariminę žemės dirbimo technologiją, visos dirvožemio derlingumo ir augalų augimą gerinančios priemonės turi būti taikomos kompleksiškai ir sistemingai. Tik tada galima tikėtis gerų rezultatų.
Neariminio dirbimo niuansai
Ūkininkai mokslininkų neretai klausia: jei dirvos dažnai ariamos, tai organinės anglies kiekis tampa vienodas tiek viršutiniame, tiek apatiniame dirvos sluoksnyje, o jei taikomas neariminis žemės dirbimo būdas, tai gal gilesniame sluoksnyje, kurio nepasiekiame, organinių medžiagų sumažės? „Nesumažės! Tyrimai rodo, kad dėl ražienų, paliekamų per žiemą, ir auginamų žaliųjų trąšų toje dirvoje organinės anglies kiekis kasmet net padidėja vidutiniškai apie 1 proc. daugiau nei ariant. Augalų šaknys mineralizuojasi, todėl net gilesniuose sluoksniuose organinių medžiagų daugėja“, – tikino V.Bogužas. Pasak ASU mokslininkų, nuoseklioje ūkininkavimo sistemoje žemės dirbimas turėtų būti panašus į taikomą ilgalaikėje pievoje: reikėtų mažiau mechaniškai dirbti dirvą ir kiek galima daugiau naudotis biologinėmis priemonėmis – sliekų ir kitų dirvos organizmų veikla. Neariminis žemės dirbimas yra susijęs su piktžolių problemomis, todėl, norint optimizuoti augalų maisto medžiagų judėjimą, žemės dirbimą reikia rinktis įvertinus visą ūkininkavimo sistemą.
Optimalūs būdai skirtingi
Žinoma, kiekvienu atveju pasirenkamas optimalus žemės dirbimas. ASU mokslininkai parengė konkrečių patarimų, kaip žemę dirbti ūkininkaujant tradiciškai, kaip žemę dirbti pasirinkus tausojamąją žemdirbystę ir kaip ją dirbti pasirinkus ekologinę žemdirbystę. V.Bogužas primygtinai pabrėžė, kad vienoje sistemoje padaryta išvada nebūtinai tiks kitoje sistemoje arba esant skirtingoms klimato ir dirvožemio sąlygoms. Ir apskritai optimaliam augalų maisto medžiagų judėjimui užtikrinti taikomas žemės dirbimas gali būti vertinamas tik atsižvelgiant į visą ūkininkavimo sistemą.
„Nuolat derėtų prisiminti, kad natūralioje ekosistemoje poveikis dirvožemiui yra minimalus laiko ir vietos požiūriu, augalai klesti ir užtikrinama jų mityba be žemės dirbimo. Visose žemdirbystės sistemose žemės dirbimą būtina derinti su dirvožemio kokybės gerinimo sistema“, – sakė V.Bogužas. Taigi jūsų ūkio ateitis yra tik jūsų rankose. Išsamesnių patarimų jums gali suteikti žemės ūkio konsultantai bei mokslininkai.
