Gyvulininkyste užsiimantys ūkininkai ir žemės ūkio bendrovės svarstė galimybes statyti biojėgaines, tačiau užšaldė planus, nes įstatymuose atsirado netikėtų kliūčių. Žemdirbiai kyla į kovą ir prašo nesupančioti jų, o leisti uždirbti sau ir valstybei. Ūkininkai nesutinka tapti tik žaliavų biojėgainėms ti ekėjais, nes tada šio verslo grieti nėlę nugriebtų tarpininkai.
Įstatyme atsirado nauja kliūtis
Perskaičius šių metų liepos 1 d. įsigaliojusio Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo papildymus galima pamanyti, kad Lietuvoje kilo biojėgainių statybų bumas.
Lyg mostelėjus burtų lazdele stambesniuose ūkiuose ir žemės ūkio bendrovėse pradėjo dygti biojėgainės ir gaminti tiek daug elektros energijos, kad energetikai susiėmė už galvų – ką su ta energija daryti, kam ją parduoti?
Tačiau realybė kitokia. Lietuvos biodujų asociacijos (LBA) direktorius Jonas Budrevičius sako, kad diržo nusipelnė ne tik Seimas, bet ir Vyriausybė, o labiausiai – Energetikos ministerija ir jos šaunusis ministras, pro rožinius akinius matantis tik atominės elektrinės viziją ir į mažutėles biojėgaines net nesiteikiantis pažvelgti. Taip ir atsirado įstatyme kliūtis norintiesiems statyti biojėgaines – jų savininkams reikės dalyvauti aukcionuose ir varžytis dėl pagamintos energijos pardavimo kvotų. Kas aukcione pasiūlys energiją parduoti pigiau, tas ir laimės kvotą, o kiti liks it musę kandę. Pasistatėte biojėgainę, tai ir naudokite energiją savo tikslams arba šildykite orą, o Energetikos ministerija jūsų matyti nenori.
Valdininkai tikina, kad kvotų užteks, esą ūkininkai be reikalo ieško problemų. Tačiau Jurbarko r. ūkininkaujančio Raimundo Jovarausko tokie tikinimai nenuramina: „Norintieji statyti biojėgaines siekia garantijų, kad vėliau netektų gailėtis dėl investicijų, o valdininkų raminimais energijos nepagaminsi.“
Šiuo metu Lietuvoje veikia tik 12 biojėgainių, tačiau nė viena iš jų nestovi ūkininko ar bendrovės kieme. Apmaudu, kad šiuo atveju mus lenkia visi kaimynai.
Nenori pelno atiduoti tarpininkams
Artimiausią savaitę susidariusią kuriozinę padėtį svarstys Lietuvos ūkininkų sąjunga (LŪS). Šį kartą ūkininkai pasiryžę rimtai kovoti dėl savo teisių. Pasak LŪS pirmininko Jono Talmanto, ūkininkai diskutuos ir labai tikėtina, jog Vyriausybei kol kas mandagiai pasiūlys, kad iš gyvulius auginančių ūkininkų ir žemės ūkio bendrovių, sumaniusių statyti biodujų jėgaines iki 1 MW galios, nebūtų reikalaujama aukcionuose įsigyti elektros energijos pardavimo kvotą. LŪS ketinimams jau pritarė Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija (LŽŪBA).
„Jeigu mes auginame gyvulius, galime užauginti kukurūzų biodujoms gaminti, tai natūralu, kad pirmiausia būtent ūkininkai, o ne pinigų nestokojantys verslininkai galėtų naudotis šia galimybe. Praėjo tie laikai, kai žemdirbiai turėjo dirbti sunkiausius darbus, o tarpininkai nusigriebdavo grietinėlę“, – sako LŽŪBA prezidentas Jeronimas Kraujelis.
Ūkininkai piktinasi ir stebisi – Vyriausybė kiekviena proga tikina remsianti didesnę pridėtinę vertę sukuriančius gyvulininkystės ūkius, tačiau kai pasitaiko proga tai daryti, kažkodėl pasielgia priešingai.
Kodėl šios žemdirbių organizacijos susirūpino būtent gyvulininkystės ateitimi? Todėl, kad šie rekordiniai grūdų augintojams metai parodė, jog žemės ūkyje naudingas balansas ir niekam nenaudinga, kai į priekį išsiveržia kuri nors žemės ūkio sritis. Štai šįmet grūdų augintojams labai praverstų didesnis grūdų poreikis vidaus rinkoje. Tačiau daugiau nei pusė užauginto derliaus teks eksportuoti. Štai ūkininkai ir siūlo Vyriausybei ne tik žodžiais, bet ir darbais remti gyvulininkystės ūkius.
Kaimynai remia ne žodžiais
Latvijoje jau veikia 25 biodujų jėgainės, pastatytos stambiuose gyvulininkystės ūkiuose, statoma dar 8–10 jėgainių, o Vokietijoje veikia daugiau nei 7 000 biodujų jėgainių. Jose per metus pagaminama apie 17 mlrd. kWh elektros energijos – tiek, kiek galėtų būti pagaminama dviejose stambiose branduolinėse jėgainėse. Kasmet šioje šalyje pastatoma po 500–700 tokių jėgainių.
Kokios tokio augimo priežastys? Ekonominės. Ūkininkams apsimoka statyti biojėgaines. Pavyzdžiui, Latvijoje už tokios rūšies energiją mokama po 59 ct už kWh, o Vokietijoje – 72 ct už kWh. Be to, apie 50 proc. remiamos investicijos į biojėgaines ir nekuriama jokių kliūčių, atvirkščiai – skatinama, tik statykite daugiau biojėgainių, žinoma, jeigu apsimoka tai daryti.
Dėl kitokių priežasčių biojėgainės statomos Baltarusijoje. Pasak LBA direktoriaus J.Budrevičiaus, Baltarusijos prezidentas A.Lukašenka tiesiog įsakė prie stambesnių gyvulininkystės fermų įrengti biojėgaines. Ir niekas nedrįsta prieštarauti net tada, kai tą daryti neapsimoka. Tokia tvarka ES šalyse, žinoma, nepriimtina, nes įsakymais biojėgainės nepadarysi pelningos.
Kaip yra Lietuvoje?
Yra vienas itin ryškus žiburėlis ir Lietuvoje. Tai – neseniai Pasvalyje pradėjusi veikti UAB „Kurana“ biojėgainė, kurios galingumas – 4 MW. Bendrovė pagamintą elektros energiją panaudoja savo poreikiams ir dar tiekia Pasvalio šilumos tinklų įmonei. Šioje biojėgainėje biodujos gaminamos iš žlaugtų, susidarančių po etanolio gamybos. Tačiau lietuviai ūkininkai nesusigundė statyti biojėgainių. Priežastys žinomos.
„Tik neseniai Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija patvirtino bioenergetikams tinkančią elektros energijos supirkimo kainą – nuo 48 iki 64 ct už kilovatvalandę. Anksčiau nustatyti 30 ct už biojėgainėje pagamintos elektros energijos kilovatvalandę buvo mažiausia kaina ES“, – sakė J.Budrevičius.
Tačiau paaiškėjo, kad iš tokio padidinimo mažai naudos, nes į vieną kišenę įdėjo, o iš kitos paėmė. Pasak LBA konsultanto Dariaus Strazdo, padidinus elektros energijos supirkimo iš biojėgainių kainą atsisakyta 50 proc. remti investicijas į biojėgaines: „Kažkodėl nuspręsta, kad tai yra dviguba parama, nors kitose ES šalyse taip nemanoma.“ O dar kai Seimas pritarė Energetikos ministerijos pasiūlymui rengti kvotų aukcionus, investuoti į šį verslą gali tik turintys storą piniginę ir geležinius nervus.
Kvota – didelė, užteks visiems
Saulius JASIUS, Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) Išteklių ir kokybės politikos departamento direktorius
Lietuvoje nustatyta, kiek galima pagaminti energijos iš vėjo, saulės, biodujų, ir skiriamos kvotos. Kodėl? Baiminamasi, kad neatsirastų per daug biojėgainių, nes jų energija superkama brangiai, taigi visiems piliečiams lyg ir pakiltų elektros energijos kaina. Tačiau manau, kad dėl aukcionų problemų nėra ir nebus. Mano žiniomis, kvota yra labai didelė, todėl ūkininkai nesibaimindami gali statyti biojėgaines. Jie gaus tiek kvotos, kiek prireiks. Todėl ŽŪM neprieštaravo kvotų įvedimui. Mes kreipėmės į biodujų specialistus ir jie patvirtino, kad reikalavimas įsigyti kvotas nestabdytų biojėgainių plėtros. Be to, tarėmės su Energetikos ministerija, kad prireikus ji galėtų pakoreguoti kvotų dydį.
K. NAVICKAS, Aleksandro Stulginskio universiteto Agroenergetikos katedros vedėjas
Reikalavimai dalyvauti aukcionuose dėl energijos kvotos ūkininkams yra lyg akmuo po kaklu. Suprasčiau, jeigu tokie reikalavimai būtų keliami nestabiliai veikiantiems atsinaujinančios energijos šaltiniams, kurie elektros tinklams galėtų sukelti problemų, tačiau biojėgainių atveju yra kitaip. Pirmiausia jų yra nedaug ir, mano žiniomis, jokio statybų šuolio neprognozuojama. Be to, jos dirba stabiliai. Biojėgainės dirba kaip bet kokia kita šiluminė elektrinė. Ir kuo daugiau valandų ji dirba, tuo yra rentabilesnė. Taigi elektros tinklams toks gamintojas yra net labai naudingas. Štai Vakarų šalyse manoma, kad biojėgainės svarbios kaip tik siekiant palaikyti stabilumą. Jeigu būtume ryžtingesni, biodujų jėgainėse galėtume pagaminti tokį pat elektros energijos kiekį, kokį planuojame gaminti atominėje elektrinėje. Deja, mes šia galimybe nepasinaudojame.
A. Čaplikas
