Žaliosios energetikos plėtra suteiktų ūkininkams garantuotą produkcijos paklausą, o šiais laikais tai labai svarbu, nes maisto produktų gamybos rinkoje vyrauja labai didelė konkurencija.
Lietuva iki 2010 m. įsipareigojusi, kad elektros energijos gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių sudarytų 23 proc. bendrosios elektros energijos gamybos, o dešimtadalį transporto vartojamų degalų būtų biodegalai.
Padidintume energetinę nepriklausomybę
Šiuo metu Lietuvoje vietiniai ir atsinaujinantys energijos ištekliai elektros energijos gamyboje sudaro tik 4,6 proc., o šilumos gamyboje – 17 proc. Švedijoje biokuras, atliekos ir kiti vietiniai bei atsinaujinantys energijos šaltiniai šilumos gamyboje sudaro jau 90 proc.
Uždarius Ignalinos AE, Lietuvos valdžia turėjo ar turėtų itin daug dėmesio skirti alternatyviajai ir žaliajai energetikai. Taip turėtų būti, tačiau yra kitaip.
„Daugelis ES šalių sau kelia didelius tikslus dėl žaliosios energetikos plėtros. Lietuvoje irgi daug kalbama, tačiau bėda, kad daroma labai mažai“, – sako Lietuvos žemės ūkio universiteto (LŽŪU) Agroenergetikos katedros vedėjas Kęstutis Navickas.
Gaila, nes būtent žalioji energetika padidintų energetinę valstybės nepriklausomybę, galėtume daug atliekų naudingai panaudoti, be to, dar ir sumažintume taršą. Pakeistume dalį perkamų mineralinių žaliavų vidaus rinkos ištekliais ir sutaupytume lėšų, taigi naudos turėtų ir žaliavų gamintojai – ūkininkai. Kai kurie energetikai tikina, kad branduolinė energetika yra labai efektyvi, tačiau kurą atominei elektrinei reikėtų pirkti, juk neturime urano kasyklų. O kas gali pasakyti, kiek uranas kainuos po 10 metų?
Kaimynai remia ne žodžiais
Mokslininkui pritaria Lietuvos biodujų asociacijos prezidentas Virginijus Štiormeris: „Mano skaičiavimais, Lietuvoje galėtų veikti apie 200 biodujų jėgainių, kurių galia siektų apie 300 MW. Deja, kol kas teveikia devynios, įskaitant vandenvalos įmones. Priežastis? Biodujų jėgainių plėtra nesuinteresuoti ne tik energetikai, bet ir valstybė, nors nuolat deklaruojama, kad prioritetai teikiami alternatyviajai energetikai. Negalime pasinaudoti ES parama, nes iš jos gavėjų reikalaujama, kad biodujų jėgainė naudotų tik vieno ūkio žaliavas, o sukurtą energiją naudotų tik tame ūkyje.“
Taigi realiai biodujų jėgaines gali statyti tik itin stambūs ūkiai.
„Esant dabartinėms sąlygoms, biodujų jėgainė galėtų atsipirkti tik per 10 metų, o tokie projektai verslui neįdomūs. Reikia projektus remti. Pavyzdžiui, kaimynai latviai taip ir elgiasi. Lietuvoje žaliosios elektros energijos supirkimo kaina 30 ct/kWh, o Latvijoje – net 70 ct“, – sako V.Štiormeris.
Sutaupytume ne tik naftos
Žalioji energetika suteiktų ūkininkams garantuotą produkcijos paklausą, o tai šiais laikais labai svarbu, nes maisto produktų gamybos rinkoje vyrauja labai didelė konkurencija – paklausa yra ribota, o kai kurios šalys, pavyzdžiui, Naujoji Zelandija bei Australija dėl klimato pranašumų nesunkiai laimi ir ateityje laimės konkurencinę kovą.
ES jau 2005-aisiais parengė komunikatą, kuriame numatė gaires iki 2010-ųjų įvairioms alternatyviosios energetikos kryptims. Transporto, biomasės, patalpų šildymo ir kt. veikloms alternatyviosios energijos dalis turėtų išaugti keliolika kartų.
Sutaupytume ne tik naftos – nereikėtų pirkti ir gamtinių dujų. Tačiau kol kas Lietuvos energijos šaltinių struktūroje vietiniai atsinaujinantys energijos šaltiniai sukuria tik apie 11 proc. visos energijos.
Rinkos paradoksai
AE uždarėme prieš tai nepasirūpinę, kad kuo daugiau elektros energijos gamintume alternatyviuoju būdu. Be to, dabar turėsime daugiau mokėti už kuro taršą, juk į atmosferą išmesime gerokai daugiau anglies dvideginio. Rinkoje patirsime ir daugiau keistenybių. Štai stengiamės kuo daugiau gaminti ir eksportuoti dešrų, kitų mėsos produktų, pieno, alaus, kad galėtume sumokėti už importuojamas energetines žaliavas bei elektros energiją. Ar tokie mainai visada bus naudingi?
„Kaip atrodys alternatyviosios energetikos plėtra, kai apskaičiavę sužinosime, kad litrui bioetanolio ar biodyzelino pagaminti tektų sunaudoti daugiau energijos nei jos sukurtų pagaminti biodegalai?“ – klausia K.Navickas.
Deja, taip gali atsitikti, nes derlingumas kai kuriais atvejais turėtų būti du kartus didesnis. Šiuo metu projektus gelbsti ES parama, tačiau ateityje tokios paramos nebus. Be to, dar teks mokėti mokesčius.
Pasak K.Navicko, vienintelė išeitis – taikyti naujausias ir efektyviausias technologijas.
Žaliavų paklausa auga neregėtais tempais. Štai 2007–2008 m. rapsais buvo užsėta 100 tūkst. ha, o 2010-aisiais poreikis išaugs iki 220 tūkst. ha. Bioetanoliui gaminti kvietrugių 2007–2008 m. auginta 22 tūkst. ha, o 2010 m. jau reikės apie 50 tūkst. ha.
Einame vakariečių pėdomis
Kitos šalys nesnaudžia. Štai Vokietija nors ir neatsisako gamtinių dujų pirkti iš Rusijos, tačiau tuo pat metu jau 2020-aisiais planuoja pasigaminti apie 20 proc. biodujų.
Praėjusiais metais K.Navickas dalyvavo konferencijoje Danijoje. Ši valstybė jau priėmė nutarimą 2020 m. net 50 proc. viso šalyje susidarančio kiaulių mėšlo perdirbti į biodujas. Tai ne prognozė, o privalomas sprendimas.
Lietuvos planai kuklesni. Turime tik kelias biodujų jėgaines. Veikianti Rokiškyje perdirba sūrių gamybos išrūgas, o biojėgainė Pasvalyje perdirba etanolio gamybos metu susidarančius žlaugtus.
„Įmonė iš pradžių manė žlaugtus išdalyti kaip pašarus. Atlikę tyrimą suprato, kad rinka per maža. Tada pakeitė planą. Dabar per parą 700 t žlaugtų perdirbama į biodujas. Sukuriama energija naudojama savo reikmėms, o likusi parduodama į elektros tinklą. Visa šiluminė energija bus sunaudota etanoliui gaminti“, – pasakoja K.Navickas.
Pasak K.Navicko, Lekėčiuose pastatyta jėgainė jau atsipirko. Mokslininkai atliko tyrimą ir nustatė, kad didžiausių perspektyvų gaminti biodujas turi Šiaulių, Panevėžio, Kauno, Marijampolės ir Tauragės apskrityse esantys stambieji ūkiai.
Pasak LAEI mokslo darbuotojos Jolantos Droždz, plėsdami biojėgaines, jau iki 2013 m. galėtume sukurti iki 1500, o iki 2020 m. – net 4 tūkst. darbo vietų.
Albinas Čaplikas
