Pataisų iniciatorių nuomone, tai leis sumažinti bedarbių skaičių tarp vyresnio amžiaus žmonių ir sudarys jiems palankesnes sąlygas išlikti darbo rinkoje. Tuo metu darbdaviai abejoja tokio užmojo nauda, tikindami, jog kas norėjo dirbti, tai ir dirba, o kas nenori, tai ir jokios subsidijos nepadės, ypač kaimo vietovėse.
Platesniam bedarbių ratui
Jeigu Seimas pritars pakeitimams, jie įsigalios nuo 2020 m. birželio 1 d. Vyriausybė jau nutarė, kad papildomai darbo rinkoje reikia remti bedarbius nuo 45 metų amžiaus, nes vyresniems žmonėms Lietuvoje įsidarbinti tampa vis sunkiau, o kartą iškritus iš darbo rinkos į ją grįžti sudėtinga.
„Pastebima, kad paprastai vyresni žmonės nenori rizikuoti pradėdami verslą, tuo metu gyventojai nuo 45 metų dar yra pakankamai jauni, kad galėtų imtis naujos veiklos, norėtų mokytis, gebėtų pasverti rizikas versle. Darbo rinka keičiasi dėl skaitmenizacijos, robotizacijos, todėl reikia ankstinti ribas, nuo kurių pradedame papildomai investuoti į savo piliečius“, – teigė socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis.
Iki šiol papildoma parama mokant subsidiją darbdaviams buvo skiriama, kai įdarbinami vyresni nei 50 metų nedirbantys žmonės ar kiti papildomai remiamoms grupėms priklausantys gyventojai, pavyzdžiui, neįgalieji, ilgalaikiai ar nekvalifikuoti bedarbiai, jaunimas iki 29 metų, taip pat pabėgėliai, priklausomi asmenys ar žmonės, išėję iš įkalinimo įstaigų. Vienkartinė parama savo darbo vietos steigimui labai mažoje įmonėje iki šiol buvo numatyta tik jauniems bedarbiams iki 29 metų ar vidutinę ir sunkią negalią turintiems žmonėms.
Mokslininkių Rūtos Brazienės, Ingos Mikutavičienės, Agnės Dorelaitienės, Ugnės Žalkauskaitės bei Jurgitos Jurkevičienės 2017 m. atliktame tyrime „Vyresnio amžiaus asmenų diskriminacija Lietuvos darbo rinkoje“, išanalizavus 40-74 metų vyrų ir moterų užimtumą, pastebėta, kad amžius yra viena svarbiausių priežasčių, dėl kurios asmenys susiduria su vienokiomis ar kitokiomis diskriminacijos formomis. Kaip parodė atliktas tyrimas, kas ketvirtas vyresnio amžiaus asmuo per pastaruosius penkerius metus ieškojo darbo.
Studijoje nurodyta, kad vyresnių darbuotojų amžiaus ribos svyruoja ir kinta priklausomai nuo darbinės veiklos, profesijos ir užimamų pareigų, pavyzdžiui, informacinių technologijų srityje, kurioje dominuoja pakankamai jauni darbuotojai, būti 40-mečiu ir vyresniu darbuotoju reiškia priklausyti vyresnių asmenų kategorijai. Tyrimo respondentai pažymėjo, kad paklausiausias darbuotojas darbo rinkoje yra maždaug 30-45 metų, turintis atitinkamą išsilavinimą ir sukaupęs tam tikrą patirtį.
2018 m. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, pastebima tendencija, kad didžiausias užimtumo lygis yra 30-34 metų (85,3 proc.) ir 35-39 metų (86,2 proc.) asmenų. Didėjant asmenų amžiui, užimtumo lygis atitinkamai mažėja: 45-49 metų – 84,3 proc., 50-54 metų – 82,6 proc., o 55-59 m. asmenų užimtumo lygis siekia 76,5 proc. Tai reiškia, kad užimtumo galimybės didėjant amžiui mažėja.
Užimtumo tarnybos duomenimis, darbdaviams, įdarbinimo subsidijuojant priemonės pagalba įdarbinusiems 3 719 vyresnio nei 50 metų amžiaus darbo ieškančius asmenis, 2019 m. išmokėta 6,9 mln. eurų subsidija. 2019 m. savarankiško užimtumo rėmimo priemone pasinaudojo 210 darbo ieškančių asmenų, tam tikslui panaudota 3,9 mln. eurų subsidija.
Bus nustatytos ribos
Įsigaliojus SADM siūlomiems Užimtumo įstatymo pakeitimams bus galimos dvi paramos formos – subsidija darbo užmokesčiui iki 6 mėn. ir vienkartinė iki 18,8 tūkst. eurų parama, kai pirmą kartą steigiama darbo vieta sau labai mažoje įmonėje. Vyresnių nei 45 metų piliečių įdarbinimo rėmimui papildomai prireiks 2,9 mln. eurų iš Europos socialinio fondo ir valstybės biudžeto.
Pagal SADM siūlymą, į subsidijuojamą įdarbinimą pretenduojantis asmuo turi atitikti amžiaus ir kitus nustatytus kriterijus bei būti registruotas Užimtumo tarnyboje kaip bedarbis. Tuomet kartu su Užimtumo tarnyba surandamas darbdavys, kuriam reikia atitinkamos kvalifikacijos, išsilavinimo ir gebėjimų darbuotojo. Jeigu į tokią subsidijuojamą darbo vietą pretenduoja daugiau nei vienas asmuo, prioritetas tenka tam žmogui, kuris pasižymi bent keletu kriterijų – pavyzdžiui, yra vyresnis nei 45 metų ir turi negalią arba yra vyresnis nei 45 metų ir yra ilgalaikis bedarbis.
Darbo užmokesčio subsidija gali siekti iki 910 eurų „ant popieriaus“ per mėnesį, tai sudaro iki 1,5 minimalios mėnesio algos. Subsidija mokama darbdaviui, o darbdavys darbuotojui moka darbo sutartyje nurodytą atlyginimą. Vyresniems nei 45 metų asmenims subsidija siekia 50 proc. nuo darbo sutartyje nurodyto ir apskaičiuoto darbo užmokesčio, bet ne daugiau nei 910 eurų.
Vienkartinė parama savo darbo vietos steigimui labai mažoje įmonėje bus galima tik tuomet, jei asmuo šia priemone naudojasi pirmą kartą. Dėl tokios priemonės reikės kreiptis į Užimtumo tarnybą ir būtina pateikti savarankiško rėmimo užimtumo paraišką – joje turi būti išdėstoma, kaip bus paskirstomos išlaidos darbo vietai steigti ar tiesioginėms darbo funkcijoms atlikti. Parama darbo vietai steigti labai mažoje įmonėje galės siekti iki 18,8 tūkst. eurų.
Labai maža įmonė – tai įmonė, kurioje dirba mažiau nei 10 darbuotojų ir kurios metinės pajamos arba turto vertė neviršija 2 mln. eurų.
Padės išlikti gyvybingiems
Profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė tikina, kad siūlymas mažinti subsidijai tinkamą amžių iki 45 metų yra reikalingas, nes vyresnio amžiaus darbuotojai tiesiog diskriminuojami.
Pasak jos, dabar jau susiduriama su tokia situacija, kada 45 metai yra tas amžius, kuomet darbo paieškos pradeda sunkėti, o darbdaviai tokio amžiaus žmones pradeda diskriminuoti.
SADM sumanymui linkęs pritarti ir Darbdavių konfederacijos prezidentas Danas Arlauskas. Pasak jo, gal net reikėtų ankstinti amžių subsidijoms gauti, jis galėtų būti ne 45 metų, o 40 metų, nes jau ir tokio amžiaus žmonės nebeturi tokių įgūdžių, kokius turi jaunimas.
Vilkaviškio rajono kaimo bendruomenių sąjungos pirmininkė Lina Kružinauskienė teigė įžvelgianti ir dar vieną tokio sumanymo privalumą – darbo užmokesčio subsidijos, parama darbo vietų sau steigimui regionams, ypač kaimams, sudarytų sąlygas ilgiau išlikti gyvybingiems.
„Jau dabar, jei žmogui daugiau nei 40 metų, kai kada jis laikomas nurašytu – darbo rinkoje netinkamu. Todėl subsidijos padėtų tokiems žmonėms išlikti darbo rinkoje, susirasti darbą. Ypač kaimo žmonėms, kuriems rasti darbą yra ypač sudėtinga“, – tikino L. Kružinauskienė.
Lazdijų rajone – nedarbo lygis vienas didžiausių Lietuvoje. Lazdijų rajono savivaldybės merė Ausma Miškinienė teigė, jog ji pastaraisiais metais po truputį mažėja – plečiasi ūkiai, kuriamos naujos darbo vietos, vystosi verslas. Tačiau procesas vyksta gana vangiai. „Visi keliai, visi sprendimai yra siūlomi tam, kad nedarbas mažėtų, ir tie žmonės, esantys rizikos kategorijoje, kuriems sunkiausia susirasti darbą, pasitelkus tas priemones būtų įtraukti į darbo rinką. Tai labai svarbu“, – tvirtino A. Miškinienė.
Jai pritarti linkęs ir Kalvarijos savivaldybės, kurią taip pat kamuoja didelis nedarbas, meras Vincas Plikaitis. Anot jo, deja, ne visi bedarbiai nori dirbti, bet kuo daugiau bus galimybių įsidarbinti, tuo didesnė tikimybė, jog vis vien kur nors vyresnio amžiaus žmogus pritiks.
Šakių UAB „Gulbelė“ direktorius, Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų tarybos narys Arūnas Tarnauskas teigė, jog šiuo labai sparčiai besikeičiančiu laikotarpiu valstybės skiriama subsidija žmogui, kurio kvalifikacija jau nėra tokia, kokios norėtų darbdavys, sudaro sąlygas įsidarbinti ir reikiamą kompetenciją per tą pusmetį, kuomet mokama subsidija, įgyti tiesiog subsidijuojamoje darbo vietoje. „Svarbiausia, kad tai nepavirstų į ne visai sąžiningus dalykus“, – tvirtino A. Tarnauskas.
Nauda abejoja
Tačiau kai kurie šalies regionuose dirbantys verslininkai nuogąstauja, kad SADM siūlomos Užimtumo įstatymo pataisos darbdaviams gali tapti ir „sūriu pelėkautuose“. Šunskų seniūnijos teritorijoje (Marijampolės sav.) buvusiose fermose įsikūrusios Lietuvos ir Vokietijos UAB „Stevila“, užsiimančios metalo apdirbimu, vadovas Vilius Senkus teigė manąs, kad tie, kas norėjo, darbo vietas sau susikūrė ir be subsidijų. Tie žmonės dirba ir kuo nors užsiima. O kas nesikūrė, tai ir nesikurs, ir jokios subsidijos čia nepadės.
„Darbdaviams, manyčiau, padaugėtų problemų su „valdiškais namais“, nes, tarkim, duoda 1000 eurų subsidiją, o problemų pridaro už 2 000 – visokios ataskaitos, draudimai, vertinimai, komisijos. Manau, kad taip paprastai subsidijos nebus dalinamos, nes kiek mes patys projektų vykdėme, tai juos lydėjo baisi biurokratija – ataskaita po ataskaitos. Ir taip 5-6 metus pildyti ataskaitas, priiminėti komisijas, rašinėti visokiausius raštus“, – karčia patirtimi dalijosi V. Senkus.
Anot jo, kiek palankiau vertina siūlymus skirti paramą savo verslo steigimui platesniam ratui asmenų. Jis asmeniškai tokios paramos neimtų, jei pradėtų verslą, bandytų išsiversti tuo, ką turi. Tačiau jei neturi santaupų, o nori kurti savo verslą ir turi idėjų, kodėl ne? „Bet kas norėjo užsiimti savo verslu, tai, manau, kad tai ir daro. Juk kas norėjo kepti šakočius, tai ir kepa. Nelaukė, kol kas nors pasiūlys kokią paramą. O jeigu nenori kepti, tai net ir ta parama nepadės. Patys žmonės turi kabintis, stengtis, norėti dirbti, prisiimti atsakomybę“, – svarstė verslininkas.
Kybartų seniūnas Romas Šunokas tvirtino, jog jų seniūnijoje yra susiformavusios kelios nedirbančių žmonių grupės – vieni yra nepajėgūs dirbti, nes jau turi rimtų sveikatos problemų, o kiti nenori dirbti ir nori gyventi iš pašalpų.
„Abejočiau, ar pas mus subsidijos išspręstų nedarbo problemą. Kas dirbo servisuose, remontavo mašinas – išliko stipriausi, o tie, kas viską darė dėl akių – iš to verslo iškrito. Todėl, manau, kad su kiekvienu bedarbiu reikėtų dirbti individualiai, pagal jo poreikius ir kuo anksčiau, nelaukiant, kol jam sukaks 45 metai. Gal tuomet jį dar ir pavyktų įtvirtinti darbo rinkoje“, – svarstė R. Šunokas.
Šaltinis: www.valstietis.lt
