Lietuvą valdantieji, panašu, dar tik mokosi dirbti fiksuoto valiutos kurso sistemoje. Šiuo metu vienas svarbiausių Lietuvos Banko ir Vyriausybės tikslų yra išlaikyti fiksuotą lito kursą ir kuo artimesnėje ateityje įvesti eurą. Tokia pareiga Lietuvai numatyta ir stojimo į Europos Sąjungą (ES) sutartyje. Tai galima padaryti tik atitinkant svarbiausius kriterijus: infliacija negali būti daugiau nei 1,5 proc. didesnė nei trijų mažiausią infliaciją turinčių ES narių vidurkis; biudžeto deficitas turi būti mažesnis nei 3 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP); bendra valdžios skola turi būti mažesnė nei 60 proc. BVP.
Idealiu turtėjimu vadinamas artėjimas prie išsivysčiusių šalių kainų ir atlyginimų lygio. Toks turtėjimas fiksuoto kurso atveju šalyje, kurios ekonomika yra maža bei atvira, ir kuri neturi savo žaliavų, atrodo taip: šalis sparčiai reformuoja ir efektyvina savo ekonomiką, didina darbuotojų produktyvumą privačiame ir valstybiniame sektoriuose, lengvina verslo sąlygas, investuoja į produktyvių darbuotojų rengimą. Tai įgyvendinus, iš vidaus ir užsienio šaltinių pritraukiamas kapitalas, kuris investuojamas į gamybos priemones. Šios gamina pasaulio rinkose paklausų produktą. Didėja eksportas, atsiranda vis didesnė darbuotojų eksporto pramonei paklausa, kyla jų atlyginimai, kartu „patempdami“ į viršų visų kitų darbuotojų atlyginimus. Užsienio prekybos deficitas, atsiradęs pirmaisiais metais dėl importuojamų gamybos priemonių ir įrengimų, augant eksportui po truputį mažėja.
Sėskite, du
Visa tai – gražu ir patrauklu. Tačiau Baltijos šalių vyriausybės, dirbusios nuo pastarosios krizės, tai yra 2000-2002 metų, gauna dvejetą už šiuos namų darbus.
Pirma, Lietuvoje net didžiausio augimo metu nesugebėta turėti perteklinio biudžeto ir sukaupti nors šiek tiek rezervų dabartinei krizei įveikti.
Antra, Lietuva pagal pritrauktų tiesioginių užsienio investicijų vienam gyventojui apimtis yra priešpaskutinėje vietoje ES (2722 eurų 2008 metų pabaigos duomenimis). Tik Rumunija pritraukė šiek tiek mažiau (2402 eurų). Nei viena vyriausybė iki šiol net nebandė rimčiau dirbti didesnių užsienio investicijų pritraukimo linkme.
Trečia, beveik visi valstybės valdomi sektoriai nereformuoti ir neefektyvūs, įskaitant valstybines įmones, švietimo, sveikatos ir kitas sistemas.
Ketvirta, verslo sąlygos šiuo metu nekonkurencingos. Darbo mokesčiai kai kuriais atvejais mažesni net Švedijoje, nekalbant apie kitas šalis. Darbo santykiai liberalesni, pavyzdžiui, Danijoje. Apie žemėtvarkos klausimus net diskutuoti nereikia, o perdėtas reguliavimas ir reglamentavimas mus bloškia į sovietinę praeitį.
Penkta, Lietuvos bankas pernelyg švelniai bandė stabdyti iš esmės spekuliacinius pinigų srautus iš praeities pamokas pamiršusių Skandinavijos finansinių institucijų, sukėlusius vidaus vartojimo ir nekilnojamojo turto (NT) kainų burbulus.
Pasekmės pernelyg skaudžios
Fiksuotas valiutos kursas sparčiai augančiai ekonomikai atnešė lėtai augančios euro zonos žemas palūkanų normas. Jos leido pigiai pasiskolinti, tačiau sukėlė NT burbulą, paskatino vartojimą iš paskolų ir neskatino taupymo.
Be to, šios krizės metu jis neatlieka savo, kaip pasitikėjimą sava valiuta ir ekonomika skatinančio veiksnio, rolės. Augimo metu turėjome mažas palūkanų normas, skatinančias infliaciją ir turto kainų burbulus, o krizės metu turime aukštas palūkanų normas, gilinančias krizę. Be to, norėdama išlaikyti fiksuotą kursą, vyriausybė negali didinti biudžeto deficito ir švelninti ekonomikos nuosmukio.
Mūsų nuomone, nieko nedarant ir sparčiai neatsigaunant eksporto partneriams, Baltijos šalyse bus ilgalaikė ekonomikos depresija, panaši į buvusią JAV ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai nedarbas pasiekė 25 proc.
TIK FAKTAI
Dabartinė fiksuoto lito kurso euro atžvilgiu sistema Lietuvoje įvesta 1994 metų pirmojoje pusėje litą susiejant su JAV doleriu fiksuotu 1:4 kursu.
2002 metų vasario 2-ąją litas susietas su euru.
Pirmasis Lito patikimumo įstatymo (Įstatymo) variantas įsigaliojo 1994 metų balandžio 1 dieną. Jame nuostatos, leidžiančios keisti oficialų lito ir bazinės valiutos kursą, nebuvo. 1994 metų liepos 20-ąją Įstatymas buvo papildytas numatant, kad Lietuvos bankas (LB), suderinęs su LR Vyriausybe, gali pakeisti oficialų lito kursą „tik esant nepaprastoms aplinkybėms, kai nustatytas lito kurso tolesnis išlaikymas žlugdytų nacionalinės ekonomikos stabilumą“.
Šių metų kovo 26 dieną Darbo partijos frakcijos nariai užregistravo Įstatymo papildymą, kuriuo siūloma, kad LB, suderinęs su Vyriausybe, galėtų keisti bazinę valiutą ir (ar) oficialų lito kursą tik tuo atveju, jei Seimas patvirtina nepaprastųjų aplinkybių, kai nustatyto lito kurso tolesnis išlaikymas žlugdytų nacionalinės ekonomikos stabilumą, buvimo faktą. Birželį šių pataisų nutarta nepriimti.
Gegužę „darbietis“ Vytautas Gapšys pasiūlė Įstatymo pataisas, kad būtų apibrėžtos aplinkybės, kurioms esant Lietuvos bankas ir Vyriausybė galėtų keisti lito kursą. Seimas po pateikimo pataisoms pritarė, bet iki dabar nepaprastų aplinkybių sąvoka ir požymiai neapibrėžti.
KITAME „BALSAS.LT SAVAITĖ“ NUMERYJE SKAITYKITE:
Kaip Baltijos šalims išvengti ilgalaikės ekonomikos depresijos, panašios į JAV siaubusią ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje?
Audrius Balaišis, Gediminas Būda, www.prudentis.lt
G. Būda, „Prudentis“ fondo valdytojas
A. Balaišis, investicijų valdymo bendrovės „Prudentis“ direktorius ir fondo valdytojas
