Pabandykite įsivaizduoti valstybę, kurios gyventojai dirba mažiau laiko nei dauguma kitų, kurios darbuotojai nėra patys produktyviausi, o moksleiviai mokykloje praleidžia mažiau laiko nei kaimyninių valstybių vaikai, rašo BBC.
Iš pirmo žvilgsnio toks kokteilis nežada nieko gero.
Vis dėlto Vokietija sėkmingai pritaikė šį receptą. Šalis tapo visos Europos ekonomikos varikliu ir antra pagal dydį eksportuotoja visame pasaulyje. Vien tik Vokietijos ekonomikos augimo dėka euro zona nenugrimzdo į recesiją, o kanclerės Angelos Merkel vyriausybė vienintelė visoje Europoje turi pakankmai galių išgelbėti eurą.
Nepaisant tokios sėkmės, Vokietija ne visur demonstruoja pirmūnės rezultatus. Vokiečių darbuotojai dirbo kone mažiausiai tarp visų Europos ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos valstybių. Mažiau išdirbtų valandų skaičiumi juos lenkia tik olandai. Vokiečių vaikai mokyklose praleidžia 25 proc. mažiau laiko nei bendraamžiai iš Italijos. Be to, vien tik Europoje egzistuoja šešios valstybės, kurių ekonomikos yra sustyguotos produktyviau nei Vokietijos.
Tad kodėl Vokietija tapo ekonomikos galiūne ir ko iš jos galima pasimokyti?
Euro galimybės
Nėra jokios abejonės, kad Vokietija pasinaudojo euro teikiamomis galimybėmis. Vokiečiai stojo į vieningosios valiutos sąjunga drauge su kur kas silpnesnėmis kaimynėmis iš Pietų Europos. Tokia padėtis leido naudotis sąlyginai silpna valiuta ir įgyti konkurencinį pranašumą. Jeigu Vokietija būtų nutarusi išsaugoti kur kas geriau vertinamą markę, tuomet būtų nukentėjęs jos eksportas. Tuo tarpu šiandien Vokietija yra viena iš nedaugelio valstybių pasaulyje, kuri didžiuojasi teigiamu užsienio prekybos balansu.
Euras tapo tramplynu Vokietijos eksporto prekėms, bendros valiutos dėka vokiškos prekės tapo prieinamos daugeliui užsienio vartotojų. Vis dėlto euras tebuvo sudėtinė dalis šalies ekonominės sėkmės istorijoje.
Skolinosi konservatyviai
Nereikia pamiršti, kad Vokietija atsilaikė prieš skolinimosi vajų. Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ir šio tūkstantmečio pradžioje kone visos Europos valstybės suskubo pasinaudoti pigaus kreditavimo galimybe. Tuo tarpu Vokietijos verslas ir namų ūkiai elgėsi santūriai ir stengėsi neišleisti daugiau nei uždirbo.
Vyriausias „Julius Baer“ ekonomistas Davidas Kohlis sako, kad nuosaikų skolinimąsį lėmė dvi priežastys.
„Viena vertus palūkanų normos Vokietijoje visada išliko pakankamai stabilios, tuo tarpu likusioje Europoje skolinimasis atpigo labiau, kita vertus taupymą lėmė ir kultūriniai skirtumai, nes vokiečiai nėra linkę gyventi skolon“, - sako D. Kohlis.
Anot ekonomisto vokiečiai skolinimąsį vartojimui laiko pakankamai gėdingu veiksmu ir yra linkę gyventi pagal savo galimybes.
Dėl šios priežasties nei vokiečių verslas, nei namų ūkiai nepatyrė didelio šoko kuomet prasidėjus krizei bankai sumažino kreditavimo srautus.
Darbo rinka
Didelę reikšmę Vokietijos ūkyje suvaidino kur kas mažiau pastebima darbo rinkos reforma.
Susivienijus Rytų ir Vakarų Vokietijoms šalyje ėmė sparčiai kilti darbo užmokestis. Iškilo grėsmė šalies konkurencingumui. 2003 metais Vokietija ėmėsi darbo sektoriaus reformos. Šalyje galiojo gera darbuotojų teisų apsauga, o pastarieji pasitikėjo stipriais ir neprasiskolinusiais darbdaviais, be to socialdemokratų vyriausybė palaikė gerus santykius su profesinėsmis sąjungomis, tad visų šių veiksnių visuma leido susitarti dėl atlyginimų kilimo suvaržymo.
Įšaldžius atlyginimus darbdaviai išvengė poreikio didinti prekių įkainius ir išlaikė konkurencingumą tarptautinėse rinkose. Tuo tarpu likę europiečiai ir amerikiečiai trumpam pasimėgavo sparčiai augančiais atlyginimais, tačiau netrukus juos visu svoriu užgriuvo krizė, augantis nedarbo lygis ir priverstinis atlyginimų mažinimas. Prasidėjus krizei Vokietijoje nedarbo lygis išliko gana stabilus. Vokiečiai sutiko dirbti mažiau valandų ir gauti mažesnį atlyginimą, nes žinojo, kad šis visuotinis sandoris garantuos esamų darbo vietų išsaugojimą ir užtikrins visos šalies ekonominę gerovę.
Pamatus tokiam susitarimui paklojo ypatinga darbo etika, kuri susiformavo tarp darbuotojų ir darbdavių. Vokiečiai kur kas labiau nei kitų valstybių darbuotojai gerbia savo darbdavius ir jais pasitiki, savo ruožtu pastarieji atsilygina tuo pačiu. Vokietijos darbdaviai vertina darbuotojų pastangas ir stengiasi sąžiningai dalintis darbo vaisiais, todėl tarp abiejų pusių nėra didelio susipriešinimo.
Darbo įgūdžiai
Svarbų vaidmenį Vokietijos ūkyje atlieka švietimo sistema. Pamokos trunka trumpiau, kad mokiniai galėtų daugiau laiko praleisti su šeima. Tačiau didžiausias skirtumas tarp Vokietijos ir kitų valstybių švietimo sistemų – ankstyvas profesinis parengimas.
Maždaug pusė vyresnių klasių mokinių dar mokykloje pradeda semtis profesinių žinių. Iš jų pusė pradeda lavinti konkrečios profesijos pameistrio įgūdžius. Tokie pameistriai jau nuo 15 ar 16 metų daugiau laiko skiria darbinių įgūdžių lavinimui darbo vietoje, nei bendrojo lavinimo disciplinoms. Po trijų ar keturių mokslo metų šie jaunuoliai gali tikėtis gauti profesiją atitinkantį darbą.
Be to, Vokietijoje profesinis mokymas yra kur kas mažiau stigmatizuotas nei kitose valstybėse. Daugelyje šalių į profesines mokyklas yra žvelgiama su tam tikra panieka, esą jos skirtos tik patiems negabiausiems moksleiviams, tuo tarpu Vokietijoje ambicingas ir talentingas profesinės mokyklos absolventas gali kilti karjeros laiptais ir vieną dieną užimti svarbų vadovaujantį postą.
Vokietijos švietimo sistema yra sukonstruota taip, kad aptarnautų milžinišką šalies gamybos sektorių ir nuolatos pateiktų jaunų bei gerai paruoštų specialistų.
Kita svarbi Vokietijos ūkio ypatybė - šeimų verslai. Nors Vokietija gali pasigirti ne viena pasaulinio garso milijardinės vertės bendrove, tačiau šalies ekonomikos stuburą sudaro mažos ir vidutinės bendrovės, kurių šaknys glūdi gilias tradicijas puoselėjančiame šeimos versle.
Vokiška patirtis
Vokiškas modelis veikia beveik be priekaištų. Kiekviena šalis gali pasimokyti iš jos ūkio vadybos. Vis dėlto būtų naivu manyti, kad kiekviena valstybė galėtų ir turėtų aklai perimti visus vokiečių ekonomikos principus.
Mažai valstybių gali lygintis su Vokietijos pramonės mechanizmu. Dar mažiau gali pasiūlyti tokios aukštos kokybės produkcijos. Visų valstybių ūkiai yra skirtingi, tad kiekviena šalis turi sukurti savo sėkmės receptą.
Vis dėlto dar ne taip seniai, vos prieš dešimt metų, vokiečiai su nerimu vertino savo ūkio perspektyvas ir pavydžiai žvelgė į aukštesnę pridėtinę vertę kuriantį Jungtinės Karalystės paslaugų sektorių.
„Pramonės sektoriuje pridėtinės vertės kūrimas tam tikru metu pasiekia lubas ir norintys patekti į aukštesnį lygį privalo persiorientuoti į paslaugų sektorių“, - teigia D. Kohlis.
Šiandien toks teiginys atrodo kiek įžūlus, tačiau galbūt vieną dieną Vokietija vėl bus priversta imtis reformų ir ieškos įkvėpimo kaimyninėse valstybėse.
