Marius Eidukonis
Nuo praėjusio penktadienio Berlyno parodų centre vykstanti žemės ūkio paroda „Žalioji savaitė“ vėl pretenduoja tapti rekordine. Joje dalyvauja 1 650 dalyvių iš 71 šalies. Parodoje pristatoma ne tik įvairių šalių žemės ūkio produkcija, bet ir kultūra.
Pabrėžiama ekologija
Šių metų parodos šūkis – „Nuostabiai gražu“, o daugiausia dėmesio skiriama ekologinei žemdirbystei, jos produkcijai, prekybos plėtrai. „Visame pasaulyje ekologiški gaminiai tampa vis populiaresni, todėl ir mes stengėmės parodos lankytojams pateikti kuo daugiau informacijos apie tradicinius lietuvių gaminius“, – žurnalistams sakė žemės ūkio ministras prof. Vigilijus Jukna.
Parodoje apsilankęs Lietuvos ambasadorius Vokietijoje Deividas Matulionis pabrėžė, kad vokiečiai su lietuvių produkcija yra susipažinę ir daug apie ją pasakoti netenka. „Lietuva Vokietijos rinkai yra pažįstama, o jos siūloma produkcija – ne naujiena. Vokietijos rinkoje, žinoma, apstu įvairiausių prekių, tačiau mūsų šalies gamintojai randa savo gaminių pirkėjų“, – pasakojo D.Matulionis.
Dalyvavimas parodoje kainuoja nemenkus pinigus. Vieno kvadratinio metro nuomos kaina Berlyno parodų centre kainuoja 800 Lt. Šiais metais Lietuvos ekspozicija didesnė nei pernai: bendras jos plotas – šiek tiek daugiau kaip 300 metrų. Joje įsikūrė 12 gamintojų, darbuojasi daugiau nei 20 žmonių. Ekspozicijos plotas padidėjo, nes AB „Žemaitijos pienas“ įsigijo dalį gretimos ekspozicijos.
Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) Tarptautinio bendradarbiavimo ir viešųjų ryšių skyriaus vedėja Rimutė Kėkštienė atskleidė, kad parodai rengtis pradedama beveik prieš pusmetį. „Pirmiausia atrenkame dalyvius, apgalvojome, kokių gaminių reikėtų į ją nuvežti. Pavyzdžiui, šiemet nusprendėme, kad gabensime tik tą produkciją, kuri jau yra eksportuojama į Vokietiją“, – teigė R.Kėkštienė.
Estai didžiavosi ekologiškumu
„Žaliosios savaitės“ metu vyko ir visų parodoje dalyvaujančių delegacijų atstovų, ministrų Maisto ir žemės ūkio podiumo diskusija. Joje dalyvavęs žemės ūkio ministras prof. V.Jukna sakė, kad daugiausia dėmesio joje buvo skiriama apsirūpinimo maistu problemoms. „Dalis žmonių žemėje neturi maisto, kiti jo turi per daug. Visi diskusijos dalyviai nusprendė, kad reikia stengtis iš mažesnio produkcijos kiekio pagaminti daugiau ir plėtoti tausojantį žemės ūkį“, – „Valstiečių laikraščiui“ sakė ministras. Kalbant tokiomis temomis, be abejo, iškyla ir genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) panaudojimo klausimas. Pasak prof. V.Juknos, jis liko tarsi nuošalyje, nes Europoje požiūris į tokių organizmų naudojimą yra neigiamas – GMO poveikis žmogaus organizmui nėra pakankamai ištirtas ir jis bus matomas mažiausiai po trijų keturių kartų.
Parodos šalies partnerės Estijos žemės ūkio ministras Heliras Valdoras Seederis teigė, kad „Žalioji savaitė“ yra puiki proga pristatyti Estijos, parodoje dalyvaujančios 20-ą kartą, pasiekimus. „Geras maistas, švari gamta, įvairus kraštovaizdis paverčia Estiją patraukliu kelionės tikslu. Estijoje visuomet yra ką atrasti. Kaip čia jau rašyta, estai suteikė galimybę nemokamai visiems pasaulyje nemokamai skambinti internete, naudojant mūsų sukurtą programą „Skype“. Taigi galime sakyti, kad visas pasaulis kalba estiškai“, – juokavo Estijos ministras. Pabrėždami technologijų sklaidą, estai savo stende visiems leido nemokamai naudotis belaidžiu internetu („Wi-fi“).
Šių metų estų prisistatymo šūkis „Natūrali Estija“, pasak ministro, atspindi ir žemės ūkį šioje šalyje. „Estija turi du kartus didesnę jūros pakrantę nei Vokietija, šalyje daug ežerų, o pusę jos teritorijos užima miškai, tačiau net 15 procentų Estijos ūkių gamina ekologišką produkciją, šalis laikoma viena pirmaujančių pagal ekologinę žemdirbystę Europoje“, – „Valstiečių laikraščiui“ pasakojo H.V.Seederis. Tačiau visai šiai produkcijai Estijos ekspozicijoje nebuvo skirti itin daug dėmesio. Estai reklamavo šalies turizmo galimybes, visiems siūlė vaišintis patiekalais, pagamintais iš jūros produktų.
Sultys nepopuliarios
Lietuvos stende kaip tik žuvies gaminių ir trūko. Neretai vokiečiai teiravosi ir šakočių, kurių kepėja dalyvavo praėjusių metų parodoje, tačiau į šių metų neatvyko.
Vokiečiams daugiausia siūloma paskanauti lietuviškų mėsos ir pieno produktų, atsigaivinti sultimis ir alumi. Natūraliomis sultimis prekiavęs „Obuolių namų“ atstovas Ramūnas Butkus teigė, kad daugiausia sultis ragauja ir perka į mugę su savo atžalomis atėję lankytojai. „Kaip gi žmogus gers sulčių, kai greta jam siūloma alaus?“ – juokavo pašnekovas. Pasak jo, natūraliomis lietuviškomis sultimis domisi ir sulčių gamintojai iš kitų šalių, kurie ateina pasidalyti patirtimi ar sužinoti, kaip sekasi lietuviams. Trejus metus veikiančios įmonės atstovas „Valstiečių laikraščiui“ sakė, kad Lietuvoje susidomėjimas šiomis sultimis nedidelis, tačiau kasmet auga.
Dabar įmonė ieško galimybių eksportuoti savo produkciją, tačiau per visus veiklos metus to padaryti dar nepavyko. Pasak įmonės atstovo, labiausiai domina Rytų rinkos. „Vakarų šalių rinkose pasiūla ir taip labai didelė, tad maža mūsų įmonė, siūlydama tokią produkciją, sunkiai sugebėtų konkuruoti su kitomis“, – sakė pokalbininkas.
Prie lietuviško alaus prekystalio ar baro, dažniausiai stabteli vokiečiai, tačiau ateina ir rusai, kurie pažįsta lietuvišką produkciją ir neretai atvyksta į mugę nusipirkti būtent jos. Tą patvirtino ir mėsos produktais prekiaujanti Audronė Žilienė. „Prie ekspozicijos daugiausia sukiojasi vokiečių. Juk ir paroda vyksta Berlyne, tačiau mūsų produkcijos taip pat ieško Berlyne gyvenantys rusai ir, be abejo, lietuviai, kuriems ši paroda –puiki proga ne tik nusipirkti to, kas pagaminta Lietuvoje, bet ir pabendrauti su tautiečiais“, – „Valstiečių laikraščiui“ sakė ponia A.Žilienė.
Visgi „Žalioje savaitėje“ besidarbuojančius Lietuvos prekybininkus labiausiai džiugina rusai, kurie ne tik ragauja, bet ir išleidžia daugiausia pinigų. A.Žilienė, mugėje dalyvaujanti ne pirmus metus, patvirtino, kad neretai rusai išeina su keliais kilogramais dešros ar kumpių, o, siekdami sutaupyti, į mugę užsuka paskutinę dieną ir bando išsiderėti sau palankesnę kainą. Pirkėjų krepšiuose netrūksta ir Lietuvos pieno perdirbimo įmonių gaminių. Dauguma renkasi lietuviškus sūrio gaminius.
Ragauja cepelinų
Parodos metu lankytojus vaišinančios „Bernelių užeigos“ savininkė pasakojo, kad parodos metu užsieniečiai dažniausiai ragauja lietuviškų cepelinų. Labiausiai juos mėgsta vokiečiai. „Tikriausiai jų skonio supratimas ir mėgstami produktai labai panašūs į tuos, kuriuos mėgsta lietuviai“, – pasakojo Jolanta Kubolienė. Anksčiau vykusiose parodose buvo bandoma eksperimentuoti ir „Žaliosios savaitės“ svečiams pasiūlyti vėdarų, bulvių plokštainį, tačiau lankytojų jie nesužavėjo, tad šiais metais į meniu grįžo cepelinai ir baravykų sriuba, patiekiama duonos kubilėlyje. Šiuos du patiekalus dažniausiai vokiečiai ir užsisako. Taip pat buvo galima šiek tiek paskanauti ir rūkytų dešrelių su troškintais raugintais kopūstais, jautienos troškinio su krienais ir grietinėle, kurie buvo pritaikyti vokiečių pomėgiams.
Lietuvos paviljonas, kaip ir visi kiti parodoje buvo pastatyti nuo pamatų, tad „Bernelių užeigai“ buvo specialiai įrengta virtuvė, kurioje svečiams ir buvo gaminami Lietuvos kulinarinio paveldo patiekalai. Restoranų darbuotojai savo rankomis kasdien skuta bulves kone tūkstančiui cepelinų pagaminti. Viena užsienio televizija Lietuvos paviljone surengė ir lietuviško, latviško bei estiško alaus degustaciją. Vienam mugės lankytojui buvo pasiūlyta paragauti visų trijų šalių alaus. Vokiečiui skaniausias pasirodė kaimynų latvių alus, tačiau jis sakė, kad lietuviško alaus skonis buvo išskirtinis, o konkurentų alaus skoniai jam atrodė gana panašūs.
Autoriaus komentaras
Šventė skrandžiui ar žemdirbiams?
Tokios parodos, kaip „Žalioji savaitė“, kurioje, žingsniuodamas per įvairių šalių paviljonus, jautiesi lyg per jas keliaudamas, yra puiki proga susimąstyti, kas mes esame, kaip atrodome šalia kitų šalių. Kiek daugiau kaip 300 kv. m plote įsikūrusios Lietuvos įmonės gal ir neparodo visko, ką geriausio turi Lietuva, tačiau čia galima pajusti lietuvišką dvasią. Prasidėjus parodai, daug diskusijų kilo dėl to, kaip ilgai galime prisistatyti valstiečiais stilizuotoje lietuviškoje pirkioje ir ar tai tinkama prisistatymo forma modernių ir kartais minimalistinių šalių parodų fone. Geriausia tada pamatyti, ką turi artimiausi kaimynai ar konkurentai iš kitų šalių.
Latviai, kukliai įsikūrę šalia Lietuvos paviljono, produkcijos gausa nustebinti negalėjo – šalia garsiųjų Rygos šprotų, Ventspilio alaus varyklų produkcijos, buvo galima pasmaguriauti džiovintomis uogomis. Tai tiek. Estai, kurie yra šių metų „Žaliosios savaitės“ partneriai, paviljoną įrengė įkvėpti skandinaviškojo minimalizmo tradicijos, stende daugiausia demonstravo žuvies produkcijos ir tai, ką sugeba iš jos pagaminti. Taip pat didžiavosi garsiausiu pasaulyje savo atradimu – programa „Skype“, tačiau kiek tai susiję su šios parodos tema ir apskritai „Žaliosios savaitės“ idėja – ekologine žemdirbyste ir jos produktais, kaimo plėtra, sunku pasakyti. Nebent „Skype“ programa išmokytume naudotis ir gyvulius.
Įspūdingiausius paviljonus buvo įsirengę mugės šeimininkai vokiečiai. Keliuose didžiuliuose angaruose įrengta Vokietijos ekspozicija nuolat buvo sausakimša. Vokiečiai savo teritoriją parodoje siekė paversti dar viena žymiąją alaus švente – „Oktoberfest“. Pasirėmę ant barų stalų vokiečiai kėlė alaus taures ir gardžiavosi garsiosiomis savo dešrelėmis.
Visą angarą užėmė ir Rusijos Federacijos ekspozicija, kurioje pirmiausia į akis krito miltinių kepinių siena, o suplukusios rusės čia pat minkė tešlą ir į elektrinę krosnį šovė savo kepinius. Iškastiniais ištekliais garsėjanti Saudo Arabija visiems siūlė paragauti įvairių rūšių datulių. Ir tiek. Norvegai visus vaišino rūkytomis žuvimis, ukrainiečiai po vienu stogu įrengė didžiulę valgyklą, kurioje daugiausia dėmesio skyrė savo nacionalinei virtuvei, tą patį darė ir marokiečiai, minėtieji vokiečiai, kitos šalys. Apskritai, žvelgiant į kai kuriuos paviljonus, atrodo, kad „Žalioji savaitė“ po truputį virsta gastronomijos švente, kurioje žemės ūkis lieka nuošalyje.
Taigi Lietuvos paviljonas, primenantis kaimišką trobą, yra kaip pagarbos ženklas ūkininkams ir žemdirbystei, primenantis, kad daržovės ir vaisiai neauga parduotuvių lentynose, o ūkininkai ne visuomet važinėjo ar važinėja prabangiais visureigiais ir kompiuterinių sistemų prikimštais traktoriais. Lietuvių ekspozicija žavi aliuzija į pirminį gamintoją. Čia visi galėjo pabendrauti su tikrais ūkininkais, kurie mėsos gaminius vytina, rūko savo rankomis, puoselėdami senas šeimos tradicijas, natūralios produkcijos gamybą laikydami pagrindiniu savo prioritetu.
Kuklioje lietuviškoje troboje tilpo viskas, ką geriausio turime – svetingumas, lietuvaitės, visos parodos dienomis džiuginančios neblėstančiomis šypsenomis veide, nuoširdi atmosfera, kurios ypatingu akcentu tapo skrabalininko Regimanto Šilinsko atliekamos melodijos, o svečius ilgiau užtrukti skatino ir nacionalinės lietuviškos virtuvės kvapas.
Jeigu parodos „Žalioji savaitė“ temas – atsinaujinantys ištekliai, ekologinė žemdirbystė ir jos produktai, prekyba, kaimo plėtra bei sodininkystė – laikytume lygtimis ar uždaviniais, o parodą egzaminu, manau, kad galime rašyti aštuonetą – gerai. Apibendrindamas tai, ką mačiau „Žaliojoje savaitėje“, galiu pasakyti, kad pakeliavus po egzotiškas šalis, kuriose galima mėgautis saldžiausiais egzotiniais vaisiais, ar po pompastiškus paviljonus, visuomet norėdavosi grįžti į tą šiaudais dengtą trobelę.
