Vidutinis paskaičiuotas (bruto) darbo užmokestis Lietuvoje, išskyrus individualias įmones, trečiąjį šių metų ketvirtį buvo 793,3 euro - 7,9 proc. daugiau nei 2015-ųjų tą patį ketvirtį.
Vidutinis išmokėtas (neto) atlyginimas šalyje palyginamuoju laikotarpiu išaugo 8,2 proc. iki 615,9 euro, pranešė Statistikos departamentas.
Per ketvirtį - trečiąjį ketvirtį, palyginti su balandžio-birželio mėnesiais - vidutinis paskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis padidėjo atitinkamai 2,8 proc. ir 2,5 procento. Darbo užmokesčio padidėjimą trečiąjį ketvirtį lėmė sezoniškumas, nuo liepos padidina minimalioji mėnesinė alga, padidintas darbo užmokestis asmens sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojams ir kitos priežastys.
Realusis darbo užmokestis, anot statistikų, per ketvirtį padidėjo 3,2 proc., o per metus - 7,4 procento.
Statistikos departamento duomenimis, trečiąjį šių metų ketvirtį vidutinis mėnesinis paskaičiuotas darbo užmokestis valstybės sektoriuje siekė 806,6 euro, privačiame sektoriuje - 786,7 euro, arba atitinkamai 3 proc. ir 2,7 proc. daugiau nei antrąjį ketvirtį. Vidutinis mėnesinis išmokėtas atlyginimas valstybės sektoriuje per ketvirtį padidėjo 2,7 proc. iki 625,4 euro, privačiame sektoriuje - 2,4 proc. iki 611,3 euro.
Per metus paskaičiuotas darbo užmokestis valstybės ir privačiame sektoriuje padidėjo atitinkamai 6,8 proc. ir 8,6 proc., o išmokėtas - 7,2 proc. ir 8,9 procento.
Realusis darbo užmokestis valstybės ir privačiame sektoriuje per ketvirtį išaugo atitinkamai 3,4 proc. ir 3,1 proc., per metus - 6,5 proc. ir 8,1 procento. Vidutinis paskaičiuotas darbo užmokestis per ketvirtį padidėjo beveik visose ekonominės veiklos rūšių įmonėse: nuo 1,2 proc. (vandens tiekimo, nuotekų valymo, atliekų tvarkymo ir regeneravimo) iki 7,4 proc. (žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės). Keturiose ekonominės veiklos rūšyse v idutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis sumažėjo: finansinės ir draudimo – 2,8 proc., elektros, dujų, garo tiekimo ir oro kondicionavimo – 1,7, kasybos ir karjerų eksploatavimo – 1,4, informacijos ir ryšių – 0,2 proc.
Per metus vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje išaugo visų ekonominės veiklos rūšių įmonėse, įstaigose ir organizacijose.
Ateinančiais 2017 metais sunku toliau tikėtis tokio spartaus atlyginimų augimo vien dėl to, kad nuo sausio 1 d. MMA nebus keičiama. Jos didinimas turėjo gana didelę įtaką vidutinio darbo užmokesčio augimui per paskutinius dvejus metus. Kita vertus, daugelis darbo rinkos dabartinių problemų nedings ir, jeigu nebus netikėto ekonomikos sukrėtimo dėl išorės veiksnių, kitais metais dar paaštrės. Pastaruoju metu visuomenėje vis labiau auga darbuotojų ir verslininkų priešinimas pastariesiems verčiant kaltę dėl laikomo žemo darbo užmokesčio šalyje ir dėl to nemažėjančio emigracijos masto. Šie santykiai 2017 metais gali dar paaštrėti vykstant deryboms su naująja valdžia dėl svarstomo atidėti naujojo darbo kodekso pataisų, o kompromisų ieškojimas gali paskatinti vidutinio darbo užmokesčio augimą.
Viena vertus, vykstančios karštos diskusijos padės priartėti prie galimų realių veiksmų sprendžiant abiem darbo rinkos pusėms svarbius ne tik dabartinius klausimus, bet ir tuos, kurie iškils po keleto metų, pavyzdžiui, dar didesnio darbo jėgos trūkumo dėl nepalankių demografinių pokyčių. Tad valdžios aktyvus ir konstruktyvus dalyvavimas galvojant apie būsimą naudą žmonėms ne ketveriems metams, o ilgesniam laikui, yra labai svarbus. Kita vertus, bet koks neadekvatus persūdymas sprendžiant darbo rinkos iššūkius, gali dar labiau pabloginti situaciją. Pavyzdžiui, dėl netolygiai didėjančio darbo užmokesčio, kai darbo našumas neauga, mažėtų šalies konkurencingumas tarptautinėje rinkoje ir neišvengiamai didėtų infliacija.
Tai, kad Lietuvoje gaunamas atlygis į rankas vis dar 20 eurų mažesnis negu Latvijoje, nepaisant tam tikrų ekonomikos ir mokesčių skirtumų, rodo, kad darbo užmokestis vis dėlto gali dar didėti. Būtini ir darbuotojų kvalifikacijos pokyčiai, tačiau jie vyksta lėtai ir duoda vaisių ne iškart. Beje, nereikia dabartinių darbo rinkos pokyčių vertinti vien tik neigiamai – Lietuvoje darbo užmokestis į rankas sparčiai artėja prie Latvijos lygmens. Tikėtina, kad 2017 metų pradžioje darbo užmokestis abiejose šalyse susilygins. Be to, nedarbas mūsų šalyje yra daug mažesnis negu Latvijoje ir toks pat kaip Estijoje.
Žinoma, ne visiems darbuotojams Lietuvoje darbo užmokestis per metus padidėjo – vieniems jis nekito, kitiems padidėjo nedaug, o kai kam augo daug sparčiau, negu didėjo vidutinis darbo užmokestis šalyje. Rinkoje trūkstant kvalifikuotos darbo jėgos, vis dažniau žmonės siekia didesnės algos keisdami darbovietę. Visgi akivaizdu, kad tik nedaugelio darbuotojų darbo užmokestis į rankas per metus mažėjo, nes per pastaruosius metus didėjo ir MMA, ir neapmokestinamųjų mėnesio pajamų dydis (NPD). Beje, NPD sparčiai augs ir 2017 metais (nuo 200 iki 310 eurų), tad galima tikėtis, kad mūsų šaliai 2016–2017 metais pavyks užleisti ne tokią jau mielą pirmą vietą Europos Sąjungoje pagal didžiausią pajamų nelygybę.
Kaip ir ankstesniais ketvirčiais, daugiausia darbo užmokestį pakėlė apgyvendinimo ir maitinimo paslaugas teikiančios įmonės – trečią ketvirtį vidutinis mėnesio atlyginimas buvo 13,5 proc. didesnis negu prieš metus. Tokiam augimui didžiausią įtaką turėjo nuo liepos 1 dienos dar padidinta MMA ir sunkėjančios naujų darbuotojų paieškos dėl norinčių dirbti šiame sektoriuje trūkumo. Gana neblogą apdirbamosios pramonės padėtį rodo didėjantis dirbančiųjų skaičius nepaisant 9,3 proc. padidėjusio vidutinio darbo užmokesčio per metus. Nors gamybos įmonės pastaruoju metu daug investuoja į darbo našumo didinimą, darbo užmokestis auga sparčiau negu našumas, tad apdirbamosios pramonės pelningumui didėjantis vidutinis darbo užmokestis darys neigiamą įtaką.
Ne pirmą ketvirtį privačiame sektoriuje vidutinis darbo užmokestis augo greičiau negu valstybiniame, kuriame algos būdavo didesnės, todėl atlyginimų skirtumas baigia išnykti. Šios tendencijos atskleidžia seną ir opią problemą – valstybės sektoriuje darbuotojų skaičius nemažėja, darbo veiklos efektyvumas neauga, daug lėšų skiriama neefektyviai infrastruktūrai išlaikyti. Kadangi įstatyme nustatyti darbo užmokesčio fondo apribojimai, didelių vidutinio darbo užmokesčio pokyčių tokiomis sąlygomis ir negali būti. Tokia padėtis ypač nepalanki toms valstybės sektoriaus institucijoms, kurios tiesiogiai konkuruoja su verslu dėl aukštos kvalifikacijos žmonių ir, deja, dažniausiai pralaimi. Pavyzdžiui, reguliuojančiųjų institucijų vadovai dažnai uždirba mažiau negu jų reguliuojamų įmonių departamentų ar skyrių vadovai, todėl prisivilioti aukštos kvalifikacijos darbuotojus ir vadovus yra labai sudėtinga. Tai lemia, kad reguliuojamos įmonės dažnai yra greitesnės ir sumanesnės negu jų reguliuotojas, o šių padarinių nuostolius tenka dengti visiems gyventojams.
Tomas Šiaudvytis: sparčiai kylantis darbo užmokestis verčia spręsti konkurencingumo uždavinį
Lietuvos banko Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus vyresnysis ekonomistas komentuoja, kad toks spartus augimas džiugina darbuotojus, tačiau ekonomistams jis veikiausiai tik sustiprino nerimą dėl įmonių tarptautinio konkurencingumo. Konkuruoti su kitų šalių gamintojais, kai darbo užmokestis sparčiai kyla, o darbo našumas nedidėja, gali tapti sunkiau.
Nemažai prie darbo užmokesčio kilimo pastaraisiais metais prisidėjo didintas minimalusis atlygis. Nuo 2015 m. birželio mėn. jis buvo pakeltas tris kartus ir dabar yra daugiau nei ketvirtadaliu didesnis. Tai reikšmingai pagerino mažiausiai uždirbančių darbuotojų padėtį: prieš dvejus metus minimalusis atlygis sudarė tik 42, o šiuo metu – jau net 48 proc. vidutinio darbo užmokesčio. Kadangi šių darbuotojų pajamos didėjo sparčiau nei visų kitų, turėjo mažėti pajamų nelygybė.
Prie darbo užmokesčio kilimo pastebimai prisidėjo ir darbuotojams palanki darbo rinkos padėtis. Naujų darbuotojų poreikis yra nemažas, dalis įmonių net susiduria su jų trūkumu, rinkoje atlyginimai pastebimai kyla. Darbuotojai supranta, kad darbdaviams jie yra reikalingi, todėl drąsiau reikalauja didesnio darbo užmokesčio. Kita vertus, įmonėms išlaikyti esamus darbuotojus ir pritraukti naujų darosi vis sunkiau, todėl jos dažnai sutinka su darbuotojų reikalavimais.
Padidėjusią darbuotojų derybinę galią rodo didėjanti sukurto BVP dalis, tenkanti samdomiems darbuotojams. Prieš trejus metus Lietuvoje šis rodiklis buvo vienas iš mažiausių Europos Sąjungoje (mažesnis buvo tik keturiose šalyse), o pernai jau buvome aplenkę net devynias šalis.
Vis dėlto reikia vertinti ir kitas spartaus darbo užmokesčio kilimo pasekmes. Jei darbo užmokestis kyla, o prekių ir paslaugų sukuriama tiek pat, didėja įmonių sąnaudos, vėliau gali atsirasti ir poreikis kelti kainas. Brangesnes prekes ir paslaugas parduoti užsienio rinkose yra sunkiau. Taigi svarbu, kad didėtų ne tik darbuotojui mokamas darbo užmokestis, bet ir darbuotojo sukurtų prekių ar paslaugų kiekis, t. y. darbo našumas.
Kurį laiką darbo užmokestis gali kilti gerokai sparčiau už darbo našumą. Iškart po ekonominės krizės, 2010–2011 m., darbuotojo sukuriamų prekių ir paslaugų kiekis didėjo sparčiai, tačiau iš šio prieaugio uždirbtomis pajamomis nebuvo noriai dalijamasi su darbuotojais. Vėliau buvo priešingai: darbo našumas kilo gana lėtai, o atlygis – gana sparčiai. Įmonių konkurencingumas paprastai nenukenčia, jeigu tokia padėtis yra trumpalaikė.
Vis dėlto Lietuvoje minėta padėtis gali užsitęsti. Gana didelė spartaus atlygio augimo dalis yra susijusi su darbuotojų trūkumu. Priežasčių, kodėl ateityje šis trūkumas turėtų mažėti, yra nedaug. Jį lemia struktūrinės Lietuvos ekonomikos problemos: gana didelė emigracija, mažėjantis darbo rinką papildančių jaunų asmenų skaičius, netobulai veikianti švietimo sistema. Šias problemas išspręsti yra sunku ir tam reikės nemažai laiko. Taigi, darbuotojų veikiausiai trūks ir toliau, o darbo užmokestis kils gana sparčiai.
