Nesistengdamas įpiršti savo nuomonės, jaučiu pareigą pateikti faktinės informacijos, tam, kad „Verslios Lietuvos“ istorijoje, kuria buvo nuolat manipuliuota praėjusią savaitę, atsirastų daugiau aiškumo. Užbėgdamas klausimams už akių, noriu pasakyti, kad šis atviras laiškas, kaip ir visi kiti mano veiksmai, nėra siekis grįžti į „Versli Lietuva“ vadovo postą. Vieša ir atvira diskusija yra įrankis, suteikiantis progą apginti savo reputaciją, kurios griovimu praėjusią savaitę taip entuziastingai užsiėmė Ūkio ministerija. Dirbant privačiame versle didžiausias turtas kurį turi yra reputacija, ją ir privalau ginti.
Be to, „Verslios Lietuvos“ atvejis yra geras pavyzdys tokių procesų, kurių civilizuotoje valstybėje neturėtų būti. Tačiau jie vyksta ir „Verslios Lietuvos“ atvejis nėra vienintelis, todėl, žvelgiant į ateitį, siūlau ieškoti ne kaltųjų, o konkrečių sisteminių problemų sprendimų. Kol kas įvykių seka verčia manyti, kad valdžios institucijos linkusios ne keisti ydingą praktiką, o ją reabilituoti kaip vienintelę teisingą. Pamoka, kurioje man teko blogo pavyzdžio vaidmuo, gali taip ir likti neišmokta.
Darbo „Verslioje Lietuvoje“ pradžia
Kvietimą apsvarstyti galimybę dirbti „Verslioje Lietuvoje“ gavau iš tuometinio užsienio reikalų ministro Vygaudo Ušacko, su kuriuo teko nemažai bendrauti Londone. Šiame mieste su šeima iki tol gyvenau dirbdamas „Procter & Gamble“, vienoje didžiausių asmeninius reikmenis ir namų apyvokos produkciją gaminančių pasaulio kompanijų. V. Ušacko buvau pakviestas pritaikyti savo sukauptas pardavimų bei vadybos žinias vystant Lietuvos eksportą.
Nors visada norėjau grąžinti skolą valstybei už suteiktą išsilavinimą ir galimybes tobulėti, turiu pripažinti, jog konkursas „Verslios Lietuvos“ vadovo pozicijai užimti manęs nebūtų suviliojęs. Ne dėl to, kad bijočiau konkurse pralaimėti, priežastis paprasta – užsiimti vien šiuo darbu, taip stipriai sumažinant šeimos finansines pajamas, tiesiog neturėjau galimybės. Dirbti „Verslioje Lietuvoje“ sutikau tik gavęs pažadą, kad orientuosimės į konkrečius rezultatus, o dalį laiko – apie 10 savaičių per metus – galėsiu išeiti neapmokamų atostogų, kurių tikslas – vykdyti su užimamomis pareigomis nekonfliktuojančią privačią veiklą.
Privati veikla
Mano vykdoma privati veikla yra derybų mokymai, kuriuos rengiu bendradarbiaudamas su Didžiosios Britanijos kompanija „The Gap Partnership“. Tai – pasaulinė kompanija, dirbanti išskirtinai derybų srityje ir vykdanti mokymus daugiau kaip 50-yje pasaulio šalių 12-a skirtingų kalbų. Kalbėdamas angliškai ir rusiškai, šios kompanijos mokymus vedu įvairiose valstybėse ir regionuose: Didžiojoje Britanijoje, Rusijoje, Kazachstane, taip pat įvairiose Rytų Europos šalyse. Važiuoju ten, kur mano žinių ir įgūdžių prireikia kompanijos klientams.
„The Gap Partnership“ klientai – didžiosios pasaulio korporacijos, dažniausiai dirbančios greito vartojimo prekių srityje. Kadangi „Versli Lietuva“ dirba su smulkiuoju ir vidutiniu Lietuvos verslu, jokio interesų susikirtimo tarp darbo „The Gap Partnership“ ir „Verslioje Lietuvoje“ nebuvo ir negalėjo būti. Tai akivaizdžiai matyti ir iš mano privačių interesų deklaracijos. Belieka pridurti, jog privačiai veiklai skiriamą laiką visada raštiškai suderindavau su Ūkio ministerija.
„Verslios Lietuvos“ tikslai
Norėčiau atkreipti visų skaitytojų dėmesį į svarbią šios istorijos detalę – esu vadybininkas, o ne politikas. Kaip žinia, vadybininko reputacija priklauso nuo jo sugebėjimo pasiekti rezultatus. Imdamasis „Verslios Lietuvos“ iššūkio supratau, jog rizikuoju, nes dirbsiu viešajame sektoriuje, nors visa iki tol mano sukaupta patirtis buvo iš privataus. Turiu pripažinti, kad ateidamas į „Verslią Lietuvą“ tikrai neįvertinau visų rizikų, susijusių su reputacija, o taip pat ir fakto, kad ši sąvoka dalies valstybės tarnautojų Lietuvoje kol kas nėra gerai suprantama.
Tačiau grįžkime prie „Verslios Lietuvos“ veiklos tikslų. Ši organizacija veikia verslumo bei eksporto skatinimo srityse, o taip pat įgyvendina Paslaugų ir gaminių kontaktinio centro funkciją. Norėdami geriausias verslo praktikas perkelti į valstybinį sektorių, kartu su „Verslios Lietuvos“ valdyba matuoti rezultatams įdiegėme subalansuotų rodiklių matavimo metodiką („balanced scorecard“). Siekėme, jog su mumis dirbantys verslininkai konkrečiose srityse viršytų šalies vidurkį:
Verslumo srityje siekėme, kad, padedant mums, ne tik įsikurtų kuo daugiau verslų, bet ir to, jog šie nauji verslai pirmuosius metus – sunkiausiąjį veiklos etapą – išgyventų geriau nei statistinis valstybės vidurkis.
Eksporto srityje siekėme, kad mūsų paslaugomis pasinaudojusių klientų eksportas augtų greičiau nei šalies vidurkis. Vystydami Paslaugų gaminių kontaktinio centrą, siekėme , jog kuo daugiau prašymų ir leidimų būtų pateikta elektroniniu būdu, o per šią sistemą pateikti verslininkų prašymai būtų patenkinami greičiau nei statistinis Lietuvos vidurkis.
Mūsų mėnesinės nuveiktų darbų ataskaitos buvo siunčiamos visai Ūkio ministerijos vadovybei, valdybai, patarėjų tarybai bei viešai publikuojamos www.verslilietuva.lt. Siekdami užsibrėžtų tikslų, „Verslios Lietuvos“ komandą subūrėme tikslingai ieškodami ir atrinkdami konkrečiomis kompetencijomis pasižyminčius profesionalus.
Galima pasidžiaugti, jog didžiąją daugumą šių tikslų pasiekti pavyko. Dėl nepasiektų tikslų teikėme pasiūlymus Ūkio ministerijai, kokių sprendimų ir pagalbos reikėtų iš Ūkio ministerijos, kad ir tuos tikslus būtų galima pasiekti. Nors ir stengiausi, deja, per pastarąjį pusmetį Ūkio ministerijos taip ir nepavyko įtraukti į diskusiją apie „Verslią Lietuvą“, ją vertinant išimtinai per keliamų tikslų bei pasiektų rezultatų prizmę.
„Išsiskyrimas šalių sutarimu“
Siekdamas kuo aiškiau pateikti situaciją, pamėginsiu laike nuosekliai išdėstyti įvykius, susijusius su mano pasitraukimu iš „Verslios Lietuvos“ vadovo pozicijos.
Gegužės 6 dieną 15:30 val. skubiai suorganizuoto susitikimo su Ūkio ministerijos personalo vadove metu man buvo pasiūlyta arba sutikti dirbti direktoriaus pavaduotoju, arba apskritai palikti „Verslią Lietuvą“ šalių susitarimu. Šią informaciją tądien patvirtino ir viceministras Kęstutis Trečiokas. Jokių argumentų dėl konkrečių tokio pasiūlymo priežasčių pateikta nebuvo. Gavęs šį pasiūlymą informavau „Verslios Lietuvos“ valdybos pirmininką. Su juo sutarėme šią temą aptarti gegužės 8 d. 14:00 numatyto valdybos posėdžio metu. Nusprendėme į šį posėdį būtinai pakviesti ir viceministrą K. Trečioką. Taip pat sutarėme, jog, siekdami suprasti pastarųjų pasikeitimų priežastis, pabandysime kartu su valdybos pirmininku iki posėdžio susitikti ir su Ūkio ministre.
Kadangi gegužės 13-17 dienomis turėjau būtinai išvykti privačiais reikalais, matydamas bręstančią situaciją ir siekdamas daugiau aiškumo, tą pačią gegužės 6 dieną 17:10 val. išsiunčiau viceministrui bei personalo skyriui adresuotą prašymą neatvykti į darbą gegužės 13-17 dienomis. Gegužės 8 dieną 9:53 val. mane pasiekė viceministro pasirašytas neigiamas atsakymas, kad šio mano prašymo Ūkio ministerija negali patenkinti.
Gegužės 8 dieną 12:00 įvyko mano susitikimas su Ūkio ministre ir viceministru K. Trečioku. Nors buvo prašoma, kad šiame susitikime dalyvautų ir „Verslios Lietuvos“ valdybos pirmininkas, manęs paprašyta atvykti vieno. Šio susitikimo metu gavau oficialų ministrės pasirašytą pasiūlymą nutraukti darbo santykius šalių susitarimu. Apie jokius „Verslios Lietuvos“ veiklos rezultatus tądien neužsiminta nė žodžiu, tačiau susitikime akcentuota, kad vadovauti „Versliai Lietuvai“ turi tas, kas šiam darbui galėtų skirti visą darbo laiką.
Šio susitikimo metu man labai keistas pasirodė vienas man užduotas klausimas. Tuomet manęs paklausta, kiek, dirbdamas „Verslioje Lietuvoje“, prisiduriu prie algos per „Verslios Lietuvos“ iš ES struktūrinių fondų lėšų įgyvendinamus projektus. Nelabai supratau klausimo, nes atlygį esu įpratęs gauti pagal sutartas su darbdaviu sąlygas ir papildomų projektų darymas susijęs su darbdavio veikla būtų intersų konfliktas ir dargi neteisėtas, taigi net tokio klausimo kėlimas mane privertė rimtai susirūpinti galimu mano reputacijos pažeidimu. Atsakiau, kad „Verslios Lietuvos“ vadovo alga sudaro tik nedidelę mano šeimos pajamų dalį bei pridūriau, kad darbą „Verslioje Lietuvoje“ dirbau tikrai ne dėl finansinių paskatų.
Po pokalbio su ministre tą pačią gegužės 8d. 14:00 val. vyko „Verslios Lietuvos“ valdybos posėdis, kurio metu, kartu su valdybos nariais, bandėme iš posėdyje dalyvavusio viceministro K.Trečioko suprasti pokyčių organizacijos vadovybėje priežastis. Deja, argumentų nesulaukėme. Posėdžio metu aptariant vidaus ir finansų audito rezultatus, viceministras pareiškė, kad tikrųjų pokyčių priežasčių jis ir pats iki galo nežinąs. Jo teigimu, smulkios vidaus audito pastabos nebuvo tikroji man pateikto pasiūlymo trauktis priežastis. Viceministro paprašėme pokyčius organizacijos vadovybėje įgyvendinti civilizuotai – apie būsimus pasikeitimus iš anksto informuojant „Verslios Lietuvos“ darbuotojus, klientus ir partnerius. Tą atlikti viceministras paprašytas po gegužės 20 dienos, kai turėjau būti grįžęs į darbą. Dėl šios priežasties viceministro buvo prašoma atrasti galimybių pakeisti sprendimą dėl leidimo neatvykti į darbą gegužės 13-17 dienomis.
Gegužės 9 dieną apie 13:00 val. man paskambinęs K. Trečiokas pranešė, kad ministerijos pozicija nesikeis. Atsakiau, jog tokiu atveju neturiu kito pasirinkimo, kaip tik nedelsiant sutikti su ministerijos siūlytu šalių susitarimu, nes savavališkai išvykti savais reikalais neturiu teisės. Pažadėjęs atsiųsti pasirašytą dokumentą (tą nedelsiant ir padariau), viceministro paprašiau kam nors iš Ūkio ministerijos ateiti ir padėti žinią apie mano pasitraukimą pristatyti „Verslios Lietuvos“ darbuotojams. Deja, prašymas buvo bergždžias. Netrukus po to Ūkio ministerija paskelbė pranešimą, kuriame pranešta apie „Verslios Lietuvos“ vadovo pasitraukimą šalių susitarimu. Šią žinią „Verslios Lietuvos“ darbuotojai pirmiausiai sužinojo iš žiniasklaidos.
Vietoj epilogo
Tris su puse metų dirbdamas „Verslioje Lietuvoje“, privačiame sektoriuje įgytas žinias ir savo energiją skyriau tam, kad organizacija pasiektų visus užsibrėžtus tikslus. Deja, bet per tą laiką taip ir neišmokau dirbti pagal principą „nuo 9:00 iki 17:00“. Todėl dažnai teko darbuotis neįsitenkant į trumpus bei griežtus valstybinių institucijų darbo laiko rėmus. Pavyzdžiui, per pusketvirtų metų „Verslioje Lietuvoje“ taip ir nepanaudojau 38 man priklausiusių tėvadienių.
Pagal organizacijos įstatus mano 4 metų kadencija „Verslioje Lietuvoje“ turėjo baigtis šių metų rudenį. Eiti organizacijos vadovo pareigų antrą kadenciją neketinau – išlaikyti tą patį motyvacijos lygį, kuris vedė į priekį tris su puse metų, būtų buvę sunku. Šiuo atveju labiausiai trukdė dialogo su Ūkio ministerija trūkumas, radęsis iš ministerijos vadovybės nenoro bendradarbiauti. Nepaisant visų sunkumų, kartu su profesionalia „Verslios Lietuvos“ komanda pasiekėme puikių rezultatų – tai rodo ne tik statistiniai rodikliai, tačiau ir teigiami klientų bei partnerių atsiliepimai. Noriu tikėti, jog kitas organizacijos vadovas „Verslią Lietuvą“ su nauja energija sugebės kilstelti į dar aukštesnį kokybinį lygmenį. Organizacijoje vis dar dirba puiki komanda, kuri tam puikiai pasiruošusi.
Daug jaunų ir gabių žmonių Lietuvoje yra įpratę kritikuoti kitus, bet patys viešam sektoriuje, kur vyrauja nedidelės algos ir didelė rizika būti viešai užsipultam (= sugadinta reputacija), dirbti neina. Manau, kad bet kokį darbą dirbant visada galima būtų jį padaryti geriau, bet svarbu, kad privačiam sektoriuje ir ne tik dirbantys protingi žmonės labiau orientuotųsi į bendradarbiavimą ir dialogą, o ne į kritiką ir nurašymą, taip amžinai esame pasmerkti likti užburtame rate, kur gabūs žmonės vengia viešo sektoriaus.
