Į vieną iš didžiausių pagal apyvartą įmonių Šiauliuose — PET gamintojų bendrovę „Putokšnis“ atėjo naujas investuotojas ir akcininkas. Rizikos kapitalo fondas „LitCapital“ investavo 5 milijonus litų ir valdo 33 procentus bendrovės akcijų. Įmonės naujasis generalinis direktorius Olaf Martens sako, kad krizė nesibaigė, tačiau Lietuvoje tikrai galima gyventi.
Investicijos — į gamybą
Rizikos kapitalo fondo „LitCapital“ steigėjai yra Europos investicijų fondas, Skandinavijos ir Baltijos pensiniai fondai.
„Naujas akcininkas atėjo dėl vienintelės priežasties — užtikrinti galimybes augti įmonei, kuri turi perspektyvų ir gerą įvaizdį rinkose, — sako naujasis įmonės generalinis direktorius O. Martens. — Papildomos lėšos investuojamos į gamybos plėtrą, numatome didinti pajėgumus, daugiau eksportuoti.“
„Putokšnio“ metinė apyvarta yra apie 130 milijonų litų. Apie pusę savo produkcijos bendrovė eksportuoja į Vokietiją, o iš viso į užsienio rinkas — apie 70 procentų produkcijos, į 18 šalių. Bendrovė turi įmonę ir Ukrainoje.
Bendrovės „Putokšnis“ valdybos pirmininkas ir pagrindinis akcininkas — Alvydas Stulpinas.
Mokestis sustabdė projektą
Kokia verslo aplinka Lietuvoje kuriama, anot A. Stulpino, teko patirti savo kailiu.
Žlugo savos kogeneracinės jėgainės statybos projektas, kai paaiškėjo, jog už kiekvieną savo reikmėms pagamintą kilovatvalandę teks mokėti viešuosius įsipareigojimus atitinkančių paslaugų (VIAP) mokestį. Įmonėms, turinčioms savo jėgaines, jis įvestas energetikos ministro Arvydo Sekmoko įsakymu.
„Nė vienam nelinkėčiau patirti to, ką patiri, kai valstybė tave apgauna, — sako A. Stulpinas. — Pritarė mūsų projektui, ekspertai jį gerai vertino, žadėjo europines lėšas. Trejus metus dirbome, o kai liko paskutinį parašą padėti, pateikė “dovanėlę“ — VIAP mokestį. Pastatė prieš faktą — gausite paramą, bet turėsite pasidalinti. Ką dalintis? Tą, ko nė nėra?“
Taip projektas tapo ekonomiškai nebenaudingas.
Dėl to ir Jonavos „Achema“ pasistačiusi elektrinę, jos nė neįjungė. Šviesios atminties Bronislovas Lubys paskutiniame savo interviu vienai televizijai VIAP mokestį vaizdžiai lygino: „Tai tas pats, jei mokėtume už morką, išdygusią savo darže.“
Kiti eina į priekį, o lietuviai žiūri į nugaras
„Apie kokią verslo aplinką, konkurencingumo stiprinimą, investicijų pritraukimą dar kalbame? — neslepia pasipiktinimo A. Stulpinas. — Tylima, kiek per pastaruosius trejus metus įmonių iškėlė savo aktyvus į kitas šalis, kur mokestinė našta mažesnė. Jų — ne viena ir ne dvi. Mes patys Šiauliuose pradedame apie tai galvoti. Investuojančių iš kažkur neatsiras, o jeigu taip ir toliau — visi pramoniniai parkai užžels labai aukšta žole.“
O. Martens teigimu, krizės faktoriai visose šalyse verslą veikia vienodai, bet skiriasi požiūriai į jį: „Lietuvoje tradicija — nepalankus požiūris į verslą. Kiek jau buvo „žiaurių akcijų“ — vieną problemą išsprendžiame, atsiranda naujos, ir iš klaidų nesimokome“.
„Tik garsiai kalbame apie sąnaudų mažinimą, ekologiją, konkurencingumo stiprinimą, — pritaria A. Stulpinas. — Bet visi kiti eina pirmyn, o mes į juos tolstančius tik žiūrime su žiūronais.“
Apie krizės bangas
Verslininkų nuomone, jokia krizė dar nėra pasibaigusi, bangavimas tebesitęsia.
„Eurozonos krizė darys įtaką ir Lietuvos ūkiui, — sako A. Stulpinas. — Lietuvos ūkio arkliukas yra eksportas. Todėl svarbu, kiek rinkos susvyruos.“
Iš krizių, verslininko nuomone, neišbrisime, kol nesuprasime, kad energetika, energetiniai resursai viską lemia.
„Turime juos pakeisti taip, kad nešertume arabų šalių ir Rusijos, nuo kurios esame priklausomi, — teigia A. Stulpinas. — Ir kol finansų srautai, kurie sukasi akcijų rinkose, nebus nukreipti į gamybą, tol sirgsime krizės ligomis.“
A. Stulpino nuomone, „europinis modelis“ būtent dėl to svyruoja: „Ar tiek uždirbame, kiek dalijame? Visą laiką Europoje socialiniai klausimai buvo labai svarbūs, dalytos didžiulės socialinės garantijos. Graikijos problema tik ledkalnio viršūnėlė. Įsipareigojimai slegia Italiją, net Prancūziją.“
Europa jau patirianti didžiulį geopolitinį sprendimą. Svarbų vaidmenį pradeda įgyti tokios šalys, kaip Rusija ir Kinija.
„Ne tik Kinija, bet Rusija jau sako: galime paskolinti pinigų Europai. Ką tai reiškia — ateiname be tankų ir armijos?“ — svarsto verslininkas.
Išlaidavimui reikia sakyti „stop“
Verslininkų nuomone, ir maža šalis gali tvarkytis. Pavyzdys — Estija. Pagaliau pati Lietuva ne pirmą kartą patiria krizes ir sugeba išbristi.
„Lietuvos ekonomika yra labai lanksti — tai jos privalumas, — pabrėžia O. Martinson, kuris Lietuvoje gyvena jau devyniolika metų. — Po 2009 metų krizės, nors mūsų bendrasis vidaus produktas buvo nukritęs 17 procentų, atsigavome sparčiau nei kitos šalys. Nauja krizė tikrai kažkada bus: gal dar šiemet, gal po penkerių metų, ir tai — natūralu. Nereikia krizių bijoti, į jas reikia žiūrėti kaip į eilinį iššūkį.“
„Tik išlaidavimui turime pasakyti “stop“, — mano A.Stulpinas. — Viskas remiasi į politinę valią. Štai ir Šiauliuose sunku pasakyti, kiek reikia uždaryti darželių, mokyklų, kiek ko karpyti. Bet kito kelio nėra.“
Jo nuomone, miesto galvoms reikia atsirinkti, ar seikėti toliau lėšas tokiems projektams, kaip Menų fabrikas ar pramoninis parkas: „Pažiūrėkime, kas jau yra padaryta pramoniniame parke — deja, pasigirti nelabai kuo galime. Jeigu tai būtų mano kompanijos projektas, tai aš jį atidėčiau.“
O. Martens nuomone, politikų silpnoji vieta, kad jie nesugeba žiūrėti į priekį toliau nei į kitų rinkimų.
Prarandami verslūs žmonės
Didžiulė problema, anot verslininkų, kad verslių žmonių Lietuvoje labai maža: „Mūsų verslūs žmonės šiandien sėdi lėktuvuose — emigruoja, taip pasireiškia jų verslumas.“
„Išvažiuoja dažniausiai dėl ekonominių priežasčių, o lieka ten dėl gyvenimo aplinkos, — sako O. Martens. — Valytojo gyvenimas ten geresnis, nei projekto vadovo čia. Ir ne vien politikai kalti, mes, verslininkai, taip pat turime jausti atsakomybę, suteikti normalias sąlygas. Niekas nenori dirbti taip, kad po penkerių metų prarastų sveikatą. Normali aplinka — tai kiekvienam svarbiausia“.
O. Martens sako, kad jį čia laiko žmonės: „Lietuviai yra labai atviri, pakankamai sąžiningi. Tik stebiuosi, jog patys lietuviai save vertina daugiau neigiamai, nei teigiamai, apie save galvoja blogiau, nei yra. Ir Lietuvoje tikrai galima gyventi.“
Rūta JANKUVIENĖ
