200 eurų darbo paieškai – nauja išmoka, atsiradusi kaip viena iš priemonių bendro paketo, skirto sušvelninti COVID-19 ir karantino neigiamas pasekmes. Užsiregistravusieji Užimtumo tarnyboje (UT) ją gali gauti 6 mėnesius, bet ne ilgiau kaip iki 2020 metų pabaigos. Taigi ši išmoka laikina, tačiau kelia prieštaringų vertinimų.
Girdisi pasipiktinimų, kad tokiomis išmokomis piktnaudžiaujama. Verslo organizacijų atstovai verkšlena, kad jos esą skatina nedirbti, dėl to neprisikviesi darbuotojų. Sprendžiant iš tokio susirūpinimo, susidaro įspūdis, kad darbdaviai darbuotojams norėtų mokėti 200 eurų ar vos didesnę algą.
Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto Socialinės politikos katedros dėstytojos dr. Jekaterinos Navickės vertinimu, 200 eurų darbo paieškos išmoka, kaip laikinas instrumentas netipinėmis sąlygomis, – neblogas sprendimas. Jeigu tai būtų svarstoma kaip nuolatinė priemonė, ją reikėtų tobulinti.
„Žiūrint ir teoriškai, ir praktiškai ši išmoka atlieka tris funkcijas.
Pirmiausia, ji užpildo mūsų socialinio draudimo spragas – iki krizės apie 40 proc. bedarbių negaudavo nedarbo draudimo išmokos, nes neatitikdavo socialinio draudimo reikalavimų.
Kita funkcija – palaikyti vartojimą ir nukreipti lėšas į vidaus rinką.
Trečioji – pagalvė tarp nedarbo draudimo, paramos sistemos ir galimai net emigracijos. Tai tam tikras laiptelis, kad žmonės nepatektų į socialinės paramos sistemą, kuri įtraukia į skurdo spąstus, ir būtų išvengta iš to sekančių pasekmių. Visa tai įvertinus, 200 eurų per mėnesį nėra didžiulė kaina“, – aiškino pašnekovė.
COVID-19 aplinkybėmis nemažai šalių kur kas dosniau rėmė savo piliečius.
„Iš tikrųjų valstybės elgėsi skirtingai – vienur buvo besąlygiškai visiems pervedami pinigai, kitur – mokamos labai tikslinės ir skrupulingai administruojamos išmokos. Ta mūsų 200 eurų išmoka būtų kažkur per vidurį – jai gauti nėra griežti reikalavimai, bet ji nėra universali“, – pastebėjo J. Navickė.
Studentai bedarbiai?
VU dėstytoja minėjo, kad darbo paieškos išmoka buvo įvedama pavasarį skubos tvarka, tad galbūt taisyklėse stokojama papildomų saugiklių.
Pavyzdžiui, UT gali registruotis studentai ir gauti minėtą išmoką.
„Studentai nėra bedarbiai, tačiau jie gauna šias išmokas. Negalima būtų sakyti, kad jie apgaudinėja, nes sąlygos tai leidžia. Galima būtų skrupulingai tikrinti, kam tų išmokų reikia, o kam ne, bet tokiu atveju administravimo kaštai gali būti didesni, nei žmonėms išmokami pinigai“, – svarstė ji.
UT duomenimis, rugsėjo 1 d. šalyje buvo 235,6 tūkst. darbo neturinčių asmenų – jie sudarė 13,7 proc. visų šalies darbingo amžiaus gyventojų. Pasak J.Navickės, iš jų galbūt dėl maždaug 30 tūkst. kiltų klausimas, ar jie galėtų priklausyti bedarbių statusui.
Ji užsiminė, kad į svarstymus, kas vertas ar nevertas minėtos išmokos, galima pažvelgti kitu kampu.
„Legaliai dirbantis asmuo, netekęs darbo, gauna nedarbo draudimo išmoką, didesnę nei 200 eurų. Žinome, kad egzistuoja nelegalaus darbo problema, bet negalime nusisukti nuo žmonių, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių dirba nelegaliai.
Dažnu atveju tai yra darbdavio primestas pasirinkimas. Tačiau ir tokiu atveju žmonės, pirkdami prekes ir paslaugas, sumoka pridėtinės vertės mokestį, kuris siekia 21 procentą. Taigi nusigręžti nuo jų būtų ir nesąžininga, ir nenaudinga šaliai“, – aiškino VU dėstytoja, priminusi liūdnas praeitos krizės pasekmes, kai per penkerius metus emigravo daugiau kaip 7 proc. šalies gyventojų, net tris kartus buvo išaugęs socialinės paramos gavėjų skaičius.
„Dabar to nematome, ir emigruoti galimybių mažiau, nes šalims, į kurias tradiciškai emigruojama, pavyzdžiui, Jungtinei Karalystei, sekasi gerokai prasčiau negu Lietuvai. Manau, ir nenorėtume, kad žmonės emigruotų“, – samprotavo J. Navickė.
Trys sąlygos
VU Ekonomikos ir Filosofijos fakultetų profesorius Romas Lazutka pabrėžė, kad UT fiksuojamas 13,7 proc. nedarbo lygis nėra tikra bedarbystė, nes toli gražu ne visi dabar UT registruoti žmonės yra bedarbiai. Pasak jo, pagal Tarptautinės darbo organizacijos sampratą ne bet kuris nedirbantis darbingas žmogus yra bedarbis. Ir jokiu būdu tokiu nevadinamas asmuo, nenorintis dirbti. Keliamos trys sąlygos, kurias turi atitikti bedarbis.
Pirmoji – suprantama, žmogus turi būti nedirbantis. Antra sąlyga – per pastarąsias keturias savaites jis turi būti aktyviai ieškojęs darbo. Ir net ne tik paskaitinėjęs skelbimus, bet kreipęsis į darbdavius, pildęs įdarbinimo anketas ir pan. Trečia sąlyga – pasirengimas dirbti. Bedarbis per porą savaičių turi būti pasirengęs priimti darbo pasiūlymą.
„Tik toks asmuo, kuris atitinka išvardintus kriterijus, pripažįstamas bedarbiu. Pavyzdžiui, vaikus auginanti motina norėtų padirbėti kelias valandas, bet ji negali priimti pasiūlymo dirbti visą darbo dieną. Ji nelaikoma bedarbe. Juolab bedarbiais nelaikomi tie, kurie, sakoma, tingi dirbti. Jie vadinami ekonomiškai neaktyviais.
To priežastys įvairios: žmogų kažkas išlaiko, jis turi priklausomybių, o tai jau liga. Tas populiarus posakis „nemotyvuotas bedarbis“ yra nonsensas (nesamonė – red. past.). Taigi klaidinga visus vadinti bedarbiais“, – aiškino mokslininkas.
Nonsensu jis pavadino ir tai, kad bedarbiais vadinami studentai ir jiems mokamos minėtos išmokos.
„Pagal studijų reglamentą jie privalo mokytis bent 36 valandas per savaitę. Kaip jie sugeba dar ir dirbti 40 valandų? Niekur kitur taip nėra. Tada nereikia stebėtis, kad baigus studijas jaunuoliai nieko neišmoksta“, – teigė VU profesorius.
Jis pridūrė, kad Statistikos departamento, kuris vadovaujasi minėta bedarbystės samprata, skelbiami skaičiai kitokie nei UT. Statistikos departamento duomenimis, šių metų antrojo ketvirčio pabaigoje bedarbių buvo 126 tūkst. (UT duomenimis, apie 210 tūkst.), o nedarbo lygis siekė daugiau nei 8 proc.
Draudimo spragos
R. Lazutka užsiminė, kad darbo ieškančiojo išmoką, remdamiesi kitų valstybių pavyzdžiu, pasiūlė keli VU dėstytojai kartu su nevyriausybininkais. Ji pasiūlyta atsižvelgiant į seniai esančius socialinio nedarbo draudimo trūkumus ir įvertinant pandemijos aplinkybes. Problema ta, kad daugybė bedarbių negauna nedarbo išmokų, nes neatitinka sąlygų – reikalavimo turėti 12 mėnesių draudimo stažą per pastaruosius 36 mėn.
„Pirmiausia raginome sutvarkyti „Sodros“ nedarbo išmoką, palengvinti reikalavimus. Kai nėra krizės ir yra daugiau darbo vietų, tokias išmokas galima mokėti griežtesnėmis sąlygomis, bet kai ištinka krizė, dauguma šalių išmokų gavimą palengvina – užtenka, kad žmogus būtų dirbęs 3, 4 ar 6 mėnesius“, – kamšyti senas socialinio draudimo spragas siūlo mokslininkai.
Nedarbo išmoka mokama tik iki 9 mėnesių. Tie, kuriems šis terminas baigėsi pavasarį paskelbus karantiną, sustojus verslams ir pradėjus daugėti bedarbių, atsidūrė nepavydėtinoje situacijoje. Išmokos baigėsi, o darbą susirasti sunku.
„Tas išmokas reikėtų pratęsti, bet ne 200 eurų, o mokėti tiek, kiek jam priklauso.
Tokiu atveju daug daugiau darbo netekusių žmonių gautų „Sodros“ išmokas, o gaunančiųjų tuos 200 eurų būtų mažiau. Juos būtų galima prižiūrėti, kad įrodytų, jog ieško darbo, su jais reikėtų dirbti. Beje, 200 eurų išmoka per maža, pragyventi sunku, bet mokėti reikėtų tiems, kurie deda pastangas ieškant darbo. Jeigu ne, tada jis krenta žemiau, į socialinės paramos sistemą“, – aiškino VU profesorius.
Darbo vietų per mažai
Verslo organizacijų atstovų susirūpinimą, kad dėl išmokų sunku susirasti darbuotojų, nors darbo vietų esą pilna, R.Lazutka vadino toli gražu ne visada atitinkančiu realybę. Jis priminė, kad šių metų antrojo ketvirčio pabaigoje buvo apie 125 tūkst. bedarbių ir tik 17 tūkst. laisvų darbo vietų.
„Taigi kokie bebūtų aktyvūs bedarbiai, visiems darbo nėra. Be to, ir siūlomų darbo vietų sąlygos labai įvairios. Yra vietų, kur siūlo išsiimti verslo ar individualios veiklos liudijimą. Kitiems būna per toli važinėti į darbą, pavyzdžiui, 20 kilometrų iš kaimo, kur retai važinėja autobusai. Kiti nesutinka dirbti už minimalų atlygį, nes turi išsilavinimą ir norėtų gauti daugiau. Darbdaviai, kurie moka normalias algas, darbuotojų nestokoja, o kiti skundžiasi, kad jų vis neranda. Yra ir turtingų ūkininkų, kurie dejuoja, kad stinga darbuotojų“, – darbo rinkos niuansus vardijo pašnekovas.
Jau neteko išmokų
UT rugsėjo 1 d. šalyje buvo 235,6 tūkst. darbo neturinčių asmenų – jie sudarė 13,7 proc. visų šalies darbingo amžiaus gyventojų. Palyginti su rugpjūčio 1 d., registruoto nedarbo rodiklis augo 0,9 proc. punkto, o su 2019 metų rugsėjo 1 d. – 5,5 proc. punkto. Užimtumo tarnybos informacinėje sistemoje registruota 40,2 tūkst. darbo pasiūlymų.
UT tarnybos duomenimis, darbo paieškos išmokas gauna daugiau nei 162 tūkst. gyventojų. Tačiau 8 proc. tokių gyventojų išmokos neteko, nes neieško darbo.
Šaltinis: www.valstietis.lt
