Prieš keletą metų buvo teigiama, kad Lietuva ir kitos į Europos Sąjungą įstojusios Rytų Europos valstybės bendrijos senbuvių gerovės lygį pasieks iki 2050-ųjų metų. Tačiau skaudžiau nei išsivysčiusiose valstybėse išgyvenamas sunkmetis ir prognozės, kad šalies ūkio atsigavimas prasidės vėliau nei Vakaruose, sėja abejones, ar kada nors iš viso Lietuvos žmonės galės džiaugtis vakarietiška gerove.
Kai kurie analitikai neabejoja, kad buvusios šalies valdžios klaidos vijimosi procesą pailgino, ko gero, net penkmečiu. Kiti akcentuoja, kad dabartinis sunkmetis yra puikus šansas įvykdyti skaudžias reformas ir atsitiesus pakilti kaip feniksui iš pelenų. Tačiau kartu sutariama, jog pristigus valios gali ištikti kai kurių Lotynų Amerikos šalių likimas - liksime periferija, pasižyminčia aukštu korupcijos lygiu, neefektyviu lėšų panaudojimu ir žemu gyvenimo lygiu.
Prognozės ir perspektyvos
Suomijos "Etla" ekonominių tyrimų institutas 2007 metais paskelbė prognozes, kad Baltijos šalys ir kitos į Europos Sąjungą (ES) įstojusios Rytų Europos valstybės bendrijos senbuvių gerovės lygį pasieks iki 2050 metų.
Akcentuota, kad gyvenimo lygis Slovėnijoje, Čekijoje ir Estijoje jau tada buvo aukštesnis, nei ES senbuvėje Portugalijoje.
"Etla" prognozavo, kad 2050 m. turtingiausios Rytų Europos šalys bus Estija, Latvija, Lietuva, Vengrija, Slovėnija ir Rusija.
Paskutinės prognozės jau skelbia, kad 2009-ieji Lietuvai bus blogiausi nuo pat 1994 metų. Šalies bendrasis vidaus produktas smuks labiausiai per pastaruosius 15 metų - nuo 9 iki 10,5 proc. Blogiausiu atveju - net 15 proc. Tuo metu euro zonos valstybėms šiemet prognozuojamas tik 3-3,5 proc. ekonomikos smukimas.
Ne utopija
SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda sako, jog trumpą laikotarpį Lietuvoje bus tikrai sunku, tačiau esą neverta sakyti, kad mes jau niekada nepavysime Vakarų šalių.
"Dabartinė krizė nutraukė 8 metus trukusį artėjimo prie Vakarų procesą, kai augome žymiai sparčiau nei senosios ES šalys. Dabar ekonominis sunkmetis Baltijos valstybėse bus kur kas sudėtingesnis nei euro zonoje ir atotrūkis tarp bendrojo vidaus produkto, tenkančio vienam gyventojui, gali net padidėti", - sako analitikas.
Anot jo, euro zonos šalių ekonomikos šiais metai smuks apie 3,5 proc., o Lietuvos, pasitvirtinus pačioms optimistiškiausioms prognozėms, 9 proc. Prognozuojama, jog jau kitais metais euro zonoje prasidės ūkio augimas, o Lietuva iš duobės pradės lipti tikriausiai tik 2011-aisiais.
"Visos šios aplinkybės prie Vakarų gerovės vijimosi proceso papildomai pridės nuo 3 iki 6 metų", - teigia pokalbininkas.
Jo įsitikinimu, duobės vijimosi procese būtų pavykę išvengti, jei buvusi valdžia ekonomikos augimo laikotarpiu būtų atsižvelgusi į ekspertų patarimus ir 2006-2007 m. būtų formavusi perteklinius biudžetus bei būtų ėmusis tų reformų, kurias dabar įgyvendina Andriaus Kubiliaus Vyriausybė. Tik tada, anot G. Nausėdos, jos nebūtų buvusios tokios skausmingos žmonėms.
"Reikia pripažinti ir tai, kad papildomas stabdys yra ir mūsų geografinė padėtis. Esame įsikūrę šalia smarkiai krentančios Rusijos, į kurią keliauja nemaža dalis mūsų šalies eksporto. Taigi jo struktūra irgi lemia staigesnį ekonomikos kritimą nei Vakaruose", - sako SEB banko atstovas.
Anot jo, teiginiai, jog lietuviai anksčiau ar vėliau pasivys Vakarų gyvenimo lygį, nėra utopija.
"Esame tam pasmerkti, nes egzistuojant bendrai ekonominei erdvei silpnesnės šalys visada artėja prie stipresnių. Galbūt gyvenimo kokybė visiškai ir nesusilygins, nes ir senojoje Europoje yra skirtingo išsivystymo lygio šalių, tačiau gyvenimas tikrai gerės ir tai akivaizdžiai pajusime, kai algų vidurkis pasieks jau 60 procentų Vakarų Europos lygio", - sako G. Nausėda.
Visgi jis primena, kad kurį laiką reikės ne tik pamiršti atlyginimų augimą, bet ir susitaikyti su jų mažėjimu.
Lemia politinė sistema
Socialinių ekonominių tyrimų instituto tarybos narys Romas Lazutka mano, kad bendra ekonomika, vadinamasis buvimas susisiekiančiuose induose su išsivysčiusiomis šalimis, tikrai negarantuoja, jog anksčiau ar vėliau neišvengiamai gyvensime taip gerai, kaip Vakaruose.
"Viskas priklauso nuo politinės sistemos. Geriausias pavyzdys - kai kurios Lotynų Amerikos šalys, kurios jau šimtmečius murkdosi prastoje ekonominėje situacijoje. Pas mus kol kas neiškyla atsakingi politiniai lyderiai. Geriausias pavyzdys - kai įtakingi socialdemokratų partijos politikai kritikavo Gedimino Kirkilo veiklą Vyriausybėje, tačiau niekas nesikeitė", - sako R. Lazutka.
Anot jo, ES senbuvius šiek tiek per pastaruosius metus jau pasivijome, tačiau šis spurtas buvo pagrįstas tik tuo, kad pigiai pagamintą prekę Vakaruose buvo galima parduoti ne už 10 litų, kaip vidaus rinkoje, o už 10 eurų. Tačiau norint toliau vytis būtina gaminti ne tik baldus ir trąšas, bet orientuotis į mokslu besiremiančią gamybą, mano ekspertas.
"Puikiausias pavyzdys - Suomija, kuri po TSRS žlugimo patyrė didžiulę krizę dėl prarastos eksporto rinkos, tačiau esant stipriai politinei valiai sugebėjo persiorientuoti iš medienos eksportu pagrįstos ekonomikos į mokslo atradimams imlią gamybą. Kol kas nėra ženklų, kad mes judėtume ta kryptimi. Ir nieko nuostabaus, jei profesorius uždirba tiek pat, kiek ir vairuotojas", - teigia R. Lazutka.
Pokalbininko įsitikinimu, be politinės valios sunku bus pasiekti, kad su augančiais atlyginimais didėtų ir žmonių perkamoji galia. Iki šiol įmonės, sugebėdamos Vakaruose parduoti produkciją brangiau, nematė reikalo ją pigiau pardavinėti savo žmonėms. Dėl to ir susidarė situacija, kad produkcijos kainos pasiekė Vakarų lygį, o atlyginimams dar toli gražu iki išsivysčiusių šalių.
"Tai rodo, jog valdžia nesugeba panaikinti suvaržytos konkurencijos sąlygų. Elementarus pavyzdys - PVM lengvatos nesumažindavo produktų kainų ir susidariusį skirtumą dėl realios konkurencijos stokos pasiimdavo prekybininkai arba gamintojai", - sako R. Lazutka.
Socialinių ekonominių tyrimų instituto atstovo įsitikinimu, valdžia yra sudariusi galimybę privatininkams atlyginimus "nuspausti žemyn", nes susitarimai tarp darbdavio ir darbuotojo yra perkelti į individualų, o ne kolektyvinį lygmenį, kaip yra visoje Vakarų Europoje. Darbdavys, užimdamas stipresnę poziciją, dabar gali diktuoti tokias sąlygas žmogui, kokių negalėtų reikalauti esant stipriems profesiniams susivienijimams.
"Žmonių perkamosios galios didėjimui kelią užkerta ir tai, jog Lietuva yra tarp mažiausiai mokesčių surenkančių valstybių. Dėl to valdžia neturi resursų didinti algas medicinos, mokslo darbuotojams ir taip daryti spaudimo privačiam sektoriui, kuris nedidindamas darbo užmokesčio netektų darbo jėgos. Valstybė gali būti lyderiu darbo rinkoje, tačiau pas mus pasiduodama tam tikrų interesų grupių spaudimui ir žmonių gerovė lieka antrajame plane. Pažanga šioje srityje priklauso būtent nuo politikų, ar jie sugebės dirbti efektyviai savo žmonių labui, kurs jiems palankias taisykles, ar ir toliau matysime tik demokratijos grimasas, nes visuomenė nėra organizuota, kad galėtų pareikalauti iš valdžios konkrečių rezultatų", - teigia R. Lazutka.
Būtina apsivalyti
Banko "DnB NORD" vyriausiasis analitikas Rimantas Rudzkis sako, jog šalies ateitis priklausys nuo to, ar dabar pasidėsime gerą pagrindą būsimam augimui.
"Kartais krizė yra kur kas geriau nei stabilumas. Per pastaruosius metus mūsų valdžia darė viską, kad mažėtų šalies konkurencingumas ir sustotų ūkio augimas - buvo prikurta aibė nereikalingų kontroliuojančiųjų institucijų, kurios neracionaliai naudojo mokesčių mokėtojų pinigus, vilkino reikalingų sprendimų priėmimų. Viską gelbėjo tai, kad šalį buvo pasiekęs milžiniškas paskolų srautas, tad net labai trukdant, vargu ar buvo įmanoma sustabdyti ūkio augimą", - sako analitikas.
Jo įsitikinimu, dabartinė situacija yra puikus šansas ryžtingai apsivalyti, kovojant su korupcija ir biurokratizmu įgauti pasitikėjimą užsienio investuotojų akyse.
"Aš turiu vilties, kad taip ir įvyks, nes kitu atveju mes liksime periferija, pasižyminčia didžiule korupcija, neracionaliu pinigų panaudojimu ir žemu gyvenimo lygiu", - teigia R. Rudzkis.
Anot jo, tiesos dėlei reikia pasakyti, kad algos pastaruosius dvejus metus Lietuvoje augo greičiau nei kainos. Žmonių perkamoji galia esą padidės tada, kai jie pradės gaminti daugiau. Tai nereiškia, kad reikės dirbti daugiau fizinio darbo - tiesiog reikia labiau modernizuoti gamybą, kurti didesnę pridėtinę vertę, pritraukti užsienio investuotojus, kurti stiprias rinkodaros kampanijas, padedančias įsitvirtinti pasaulio rinkose.
"Tikiu, kad pakilsime, nes lietuviai tikrai yra darbštūs žmonės ir ne tokie išlepę, kaip vakariečiai, nors ir per pastaruosius trejus metus, kai gyvenimas sparčiai gerėjo, sugebėjome šiek tiek išlepti - susikūrėme aibę visokių švenčių ir panašiai", - sakė analitikas.
"40 metų neprireiks"
Artūras ČERNIAUSKAS, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas:
Nemanau, kad reikėtų galvoti apie 40 ar daugiau vijimosi metų. Prieš krizę algos Lietuvoje augo kur kas sparčiau nei senosiose Europos Sąjungos šalyse. Be to, iki emigracijos bangos nekvalifikuotų darbuotojų algos skyrėsi 4-6 kartus, o paskutiniais metais šis skirtumas buvo sumažėjęs iki 2-3 kartų ir atmetus aukštesnes pragyvenimo išlaidas nelabai jau skyrėsi nuo algų Lietuvoje. Akivaizdu, kad krizė vijimosi procesą šiek tiek pratęs, tačiau sunku prognozuoti kiek. Po krizės turėtų būti dar spartesnis ekonomikos plėtojimasis. Tačiau akivaizdu yra ir tai, kad kol kas būtiniausioms išlaidoms mūsų žmonės skiria nuo 80 procentų iki visos savo algos, kai Vakaruose šis rodiklis siekia apie 60 procentų. Kol mes nepasieksime tokios ribos, tol žmonės nepasijus orūs ir negalės nebijodami prarasti vienintelio pragyvenimo šaltinio reikalauti geresnių darbo, karjeros sąlygų, socialinių garantijų ir taip toliau.
"Išsilaižysime žaizdas ir pakilsime"
Mykolas ALELIŪNAS, Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas, vykdomosios direkcijos generalinis direktorius:
Vienareikšmiškai manau, kad pasivysime Vakarus. Tame kelyje bus ir duobių, ir pakilimų, bet pasivysime. Išsilaižysime žaizdas, išsivalysime, išsikuopsime ir vėl pakilsime. Blogiausia, kad dar visai neseniai priimantieji sprendimus nepagrįstai išlaidavo, o kai kur lėšos tebešvaistomos ir iki šiol. Nebuvo kreipiamas dėmesys ir į ekspertų patarimus, nekilnojamojo turto burbulus, iššvaistytas milijardo litų "Sodros" rezervas.
Manau, kad mums negresia Lotynų Amerikos šalių likimas, nes esame ir kitoje geopolitinėje padėtyje, kitoks ir mūsų mentalitetas. Svarbiausia dabar yra pasiekti nacionalinį susitarimą ir tarp politinių jėgų, ir tarp valdžios bei visuomenės. Tai pažymėjo ir Trišalė taryba. Dabar Vyriausybė yra lyg koks kariuomenės dalinys Afganistane, į kurį šaudo priešai, į kurių gretas yra įsimaišę saviškiai, tad neįmanoma atsišaudyti. Visi sako: finansų krizė, finansų krizė, bet juk litų kiek ir buvo, tiek ir yra. Yra ne finansų, o valdymo krizė. Reikia tik numalšinti visas ambicijas ir padėti Vyriausybei priimti reikiamus sprendimus. Kol kas situacija yra tokia, kad jei nori būti sutrintas į miltus - eik į Vyriausybę.
Uždirbame bene mažiausiai
Lietuvos darbuotojai gauna vieną mažiausių vidutinių atlyginimų Senajame žemyne, rodo Europos darbdavių federacijos (FedEE) ataskaita apie 2007 m. algas. FedEE palygino Europos šalių atlyginimus, mokamus 32 skirtingų pareigų darbuotojams, tačiau viešai nepateikė duomenų su konkrečiais atlyginimų dydžiais. Anot tyrimo, per šešerius metus skirtumas tarp Europos skurdžiausių ir turtingiausių šalių gerokai sumažėjo: 2001 m. vidutinis atlyginimas skyrėsi 91 kartą, 2006 m. - 70 kartų.
Vidutinių darbuotojų atlyginimų Europoje 2007 m. reitingas
Martynas Vainorius
