Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nuolat primena, kad sunkiau besiverčiančias šeimas, auginančias vaikus, nemenkai remia valstybė. Nepaisant to, Lietuvoje gimsta vis mažiau vaikų, o tėvai nevengia šeimos pagausėjimą pavadinti tokiu finansiniu iššūkiu, kuriam ne kiekvienas gali ryžtis.
Anot jų, ekspertų ir mokslininkų pateikiami skaičiai, kad vaikui iki mokyklos baigimo užauginti reikia nuo 86-130 iki 150 tūkst. Lt, neatitinka tikrovės. O į šeimos finansų specialistų raginimus iš anksto ruoštis vaikelio gimimui ir pasitaupyti, atkerta klausimu: iš ko?
Tad kiek iš tikrųjų tėvams ir valstybei kainuoja užauginti vaiką iki pilnametystės? Kiek pinigų mūsų šalyje skiriama vienam vaikui socialiai remtinose šeimose paremti? Ir kodėl mamos nesidžiaugia vienomis ilgiausių ES atostogomis vaikui auginti bei teigia, kad galimybė antruosius vaiko auginimo metus dirbti ir gauti motinystės ar tėvystės pašalpą - praktinės naudos neduoda?
„Skurdo vaiko kaina“ – nuo 200 iki 350 tūkstančių litų
„Statistika kaip niekas kitas įrodo, kad vaiko gimimas akivaizdžiai kelia grėsmę, jog šeima atsidurs skurde. Užuot suteikusi mokestinių lengvatų ir papildomų paslaugų oriems, uždirbantiems bei šeimą išlaikantiems asmenims, Lietuvos valdžia šeimas paverčia išmaldos rašytojomis ir duoneliautojomis: „gali būti, savo nuožiūra, labai paprašius, išimties tvarka“ ir taip toliau“, – Lietuvos paramos šeimai sistemą apibūdina Nacionalinio aktyvių mamų sambūrio (NAMS) valdybos narė Rasa Paulavičienė.
Anot jos, vien valstybės parama nepasiturinčioms ar sunkiau besiverčiančioms šeimoms yra gerokai didesnė, negu skaičiuoja ekspertai ir mokslininkai.
„Socialiai remtinose šeimose vienam vaikui išlaikyti valstybė skiria 314 Lt per mėnesį (tai minimalusis atvejis – R.P.). Darželinukas savivaldai kainuoja 1 200 Lt per mėnesį, mokyklinukas – 3 310 litų (mokinio krepšelis). Dar skiriamas nemokamas maitinimas mokykloje (apie 5 Lt dienai). Pridėkime dienos centro ir/ar būrelio išlaikymą (apie 20 Lt mėnesiui). Pratybos (vadovėliai) – dar apie 400 Lt per metus.
Taigi, skurde gyvenantis vaikas kainuoja:
6 metai darželyje po 1 200 Lt per mėnesį – 86 400 Lt;
12 metų mokykloje (3 310 mokinio krepšelis + 900 maitinimas + 180 būrelis + 400 pratybos) x 12, iš viso 57 480 Lt.
Socialinė pašalpa per metus 3 768 Lt, o iki pilnametystės – 67 824 Lt.
Sudėjus socialines pašalpas, skiriamas iki vaikui sukaks 18 metų, darželinuko ir mokyklinuko kainą, bus 211 704 Lt. Taigi, investicija net į patį „pigiausią“ vaiką, remiantis valstybės įkainiais, yra apie 200 tūkst. Lt“, – skaičiuoja R. Paulavičienė.
„Jei gyvybiškai būtinos pajamos vienam asmeniui šeimoje yra 1 050 Lt mėnesiui, kaip teigia socialinių mokslų ekspertai, kaina išauga iki 227 tūkst. Lt. Pridėkime išlaidas už darželį ir mokyklą, ir iš viso jau apie 353 tūkst. Lt. Ir tai tik iki pilnametystės ir tik minimalus valstybės garantuojamas finansavimas, įvardijantis „skurdo vaiko kainą“, – reziumuoja viena NAMS valdybos narių.
R. Paulavičienė: norime patys spręsti, iš kokių kruopų virti košę pietums
„Mes nuolat kalbame ne apie paramą – apie netrukdymą užsidirbti ir skatinimą turėti vaikų. Manome, kad socialiai remtinoms šeimoms dėmesio pastaruoju metu gal net kiek per daug. Bet nustelbiami dirbančių ir mokesčius mokančių šeimų ir jų vaikų interesai, nepatenkinami net ir minimalūs jų poreikiai, kurie yra labai panašūs: maistas, rūbai, ugdymo priemonės.
Mes manome, kad papildomas neapmokestinamas pajamų dydis turėtų būti adekvatus mokamai socialinei pašalpai vaikui. Vadinasi, PNPD turėtų būti ne simboliniai 100 Lt, kuriuos galima būtų vertinti ne kaip realią paramą šeimai, bet kaip norą parodyti ES, kad šią gimstamumo skatinimo priemonę turime, ir užsidėti „varnelę“ ataskaitose, o mažiausiai 350 Lt. Tuomet dirbantys ir uždirbantys tėvai galėtų patys spręsti, kokias kruopas pirkti pietums“, – vaikus auginančių tėvų poziciją dėsto R. Paulavičienė.
„Finansų ekspertė pataria planuojantiems susilaukti vaikelio taupyti. Bet iš ko? Pavyzdžiui, realus darbo užmokestis 2011 m. sumažėjo 1,5 proc., nes kainų lygis didėjo sparčiau nei darbo užmokestis“, – klausia ji.
NAMS valdybos narės teigimu, negalima pamiršti ir beveik per pusę sumažintų bedarbiams tėvams mokamų pašalpų, ir masinio socialinio būsto trūkumo visoje Lietuvoje, ir daugelio kitų veiksnių. Todėl, anot jos, galima daryti prielaidą, kad vaiko gimimui susitaupyti mūsų šalyje gali labai nedidelė dalis šeimų.
„Įvertinus tai, kad taupymo šiems poreikiams laikas truktų ne vieną dešimtmetį, vaikelio teks lauktis prieš išeinant į pensiją?“, – ironizuoja ji.
Todėl, pasak R. Paulavičienės, nekeista, kad iki vaiko gimimo šeimos stengiasi maksimaliai išnaudoti savo „darbingumą“ – gauti vadinamąsias „lubas“ ir dar daugiau.
„Tokie asmenys dažniausiai nesinaudoja ligos draudimu, negauna jokių lengvatų ir per metus valstybei sumoka apie 40 tūkst. Lt mokesčių vildamiesi, kad sumažėjus jų galimybėms dirbti į tai bus atsižvelgta“, – aiškina moteris.
Jos teigimu, valstybės sudarytos sąlygos antruosius vaiko auginimo metus dirbti ir gauti motinystės ar tėvystės pašalpą, praktinės naudos jauniems tėvams neduoda.
„Tai akivaizdus akių dūmimas. Dirbantys tėvai palieka savo metinukus vaikus auklėms. Tai atneša jiems finansinių nuostolių, nes lopšelių tokio amžiaus vaikams nėra. O iš savo uždirbtų atlyginimų tėvai sumoka mokesčiais valstybei už tokią neįtikėtiną privilegiją. Paprastai sakant, antraisiais vaiko auginimo metais nusprendę dirbti tėvai „atidirba“ už teisę dirbti“ , – aiškina R. Paulavičienė.
Kas lemia sprendimą baigti motinystės atostogas?
Šeimos finansų ekspertės Julitos Varanauskienės teigimu, būtent finansinės priežastys neretai lemia, kada nusprendžiama grįžti į darbą po motinystės ar tėvystės atostogų.
„Pernai pasikeitus motinystės ir tėvystės pašalpos skyrimo tvarkai, nemažai šeimų tikriausiai sprendžia klausimą, ar nebūtų verta grįžti į darbą jau po metų. Tačiau jei mamos ar tėčio, auginančio vaikelį, grynosios pajamos nesiekia 1 000 Lt ir nėra galimybių leisti mažylį į lopšelį, į darbą jie gal ir neskubės, nes beveik visą algą tektų atiduoti auklei. Jei nėra kitų priežasčių (pavyzdžiui, primygtinai kviečia sugrįžti darbdavys, mama ar tėtis bijo prarasti kvalifikaciją, nedidelis darbo užmokestis) grįžti į darbą taip pat neskubama“, – pateikia ji savo argumentus.
Tuo metu R. Paulavičienė kitaip „sveria“ argumentus, kurie gali nulemti apsisprendimą – dirbti ar ne. Jos teigimu, „kvalifikacijos praradimu grėsė praeitas šimtmetis, kai reikėjo nuolat palaikyti įgūdžius perjunginėjant audimo stakles“. O dabar yra daugybė galimybių rinktis nuotolinį darbą ir mokymąsi, todėl esą reikia tik noro neprarasti įgūdžių ir net tobulėti.
Anot jos, Lietuvoje sukurta protu nesuvokiama „šeimų rėmimo“ sistema, kurioje tėvai stumiami į darbą, net kai tai yra nuostolinga tiek vaikams, tiek valstybei.
„Kodėl neapsimoka dirbti? Du suaugę žmonės palieka savo tris atžalas namuose ar specialiose įstaigose su vienu tikslu: gauti pakankamai pajamų savo šeimai. Rezultatas – net jei abu tėvai gauna vidutines pajamas, o jų šeimoje auga trys vaikai, lyginant su valstybės remiamos šeimos pajamomis papildomai uždirbami tik 133 Lt, bet jokių papildomų mokesčių lengvatų ar kitų skatinimo dirbti priemonių nėra. Tik auklėms (ar darželiuose) palikti vaikai, pervargimas ir visi kiti užimtumo padariniai“, – aiškina NAMS atstovė.
„Kodėl valstybė nori papildomai finansuoti mamų ir tėčių grįžimą į darbą? Kaip minėjau, kiekvienas vaikas darželyje valstybei kainuoja 1 200 Lt per mėnesį, nesvarbu, ar jis sveikas, ar serga kas antrą savaitę. Reikėtų, kad tėvai uždirbtų apie 5 000 Lt per mėnesį (tiek pajamų reikia gauti „į rankas“, kad per mokesčius būtų kompensuotas vaiko išlaikymas darželyje – R.P.).
Gal taip tikimasi kurti naujas darbo vietas? O gal tikimasi, kad vaikai augins vieni kitus ir tai valstybei nekainuos? Ar gal yra begalinis noras paskatinti ir taip didžiuliame „šešėlyje“ veikiančią „auklių programą“? Juk ir taip aišku, kad auklę, mokančią mokesčius, mažai kas įpirktų. Pagaliau, kodėl reikia mamą nuo vaiko, kuriam tik metai, atitraukti, jeigu valstybė, išstūmusi ją į darbo rinką ir mokėdama už darželį, pralošia? Kaip, beje, ir mama, ir vaikas“, – svarsto R. Paulavičienė.
Svarstydama, kodėl turtingose Europos šalyse, nors motinystės (tėvystės) atostogos ir trumpos, bet vienas iš tėvų vaikučius dažniausiai augina iki 3-4 metų ar net iki mokyklos, ji sako mananti, kad tai jau nebe finansinis klausimas.
„Mąstančiose valstybėse suvokiama, kad šalies ateitis siejama su joje gyvenančių piliečių „kokybe“. Ne kartą įrodyta, jog stabili, objektyviai save suvokianti ir vertinanti, empatiška ir sociali asmenybė bus ta, kuri artimai bendravo su mama ir/ar tėte pirmuosius trejus gyvenimo metus. Todėl tose šalyse gal ir nėra ilgai apmokamų atostogų, tačiau sistemingai formuojama palanki šeimai ir vaikui aplinka: neapmokestinama pajamų dalis kiekvienam vaikui gyvybiškiems poreikiams užtikrinti (ir vienas iš tėvų gali uždirbti tiek, kad pakaktų likusiam namie su vaiku – R. P.), bene visuotinai prieinamas ar santykinai įperkamas ikimokyklinis ugdymas, bene visuotinai nemokamas, įskaitant ir pratybų sąsiuvinius, pieštukus ir kitas priemones, ugdymas mokyklose, prieinama popamokinė veikla, vaikų žaidimo aikštelės ir visa kita“, – vardija viena NAMS valdybos narių.
O svarbiausia, sako ji, pagarbus požiūris į kiekvieną pilietį be „išlaikytinių“ ar „bamblinių“ pseudonimų ir valstybės suvokimas, jog būtent vaikas yra kiekvieno mūsų ateitis.
„Mūsų šalyje vaikas yra tapęs nepakeliama našta valstybės biudžetui, tai akivaizdu žvelgiant į visas „antikrizines“ priemones. Būtent vaikus auginančios šeimos yra pagrindinės mokesčių mokėtojos jau dabar ir (tikėtina) bus ateityje. Tačiau būtent ant šios socialinės grupės buvo „užmesti“ beveik visi „biudžeto gelbėjimo“ veiksmai“, – apgailestauja R. Paulavičienė.
Ir pagaliau pati atsako į klausimą, kodėl turtingose Europos šalyse atostogos trumpos, bet tėvai namuose vaikus augina ilgai.
„Todėl, šeimos turi galimybę susitaupyti bent kuriam laikui, būsto neturinčios šeimos gauna dalinę nuomos kompensaciją arba teisę į socialinį būstą, o vienas dirbantis tėvas gali užtikrinti gyvenimą šeimai bent jau aukščiau skurdo ribos, nuo kurių valstybės nedrįsta imti mokesčių“, – reziumuoja NAMS valdybos narė R. Paulavičienė.
Pas mus ir pas kaimynus
Demografinių tyrimų instituto duomenimis, principai, pagal kuriuos motinystės atostogos apmokamos Baltijos šalyse, iš esmės panašūs, o labiausiai skiriasi reikalingo darbo stažo trukmė. Lietuvoje motinos, norinčios gauti motinystės atostogų išmoką, privalo turėti 12 mėn., Latvijoje – 6 mėn., Estijoje – 3 mėn. darbo stažą per paskutinius 24 mėn.
Latvijoje, pridėjus papildomai tam tikrais atvejais skiriamas dienas, motinystės atostogos kaip ir Lietuvoje yra 126 dienos, o Estijoje – net 140 dienų. Lietuvoje ir Estijoje kompensuojama 100 proc. atlyginimo, atskaičius mokesčius, o Latvijoje – 80 proc. atlyginimo prieš mokesčius.
Bet vėliau skirtumai didėja. Pavyzdžiui, Latvijoje pirmaisiais vaiko gyvenimo metais mokama 100 proc. buvusio darbo užmokesčio, o nuo vienerių iki 1,5 metų kas mėnesį mokama maždaug 42 eurų (apie 145 Lt) dydžio išmoka. Tuo metu Estijoje 100 proc. buvusio atlyginimo mokama iki vaikui sueis 1,5 metų, o vėliau – iki 3 metų – mokama 38 eurų (apie 130 Lt) dydžio išmoka.
Tik skaičiai
Finansų ekspertė: Tėvai vaikams iki 14 metų užauginti ir išmokslinti išleidžia 67-100 tūkst. Lt (atitinkamai 86-130 tūkst. Lt iki vaikui sukaks 18 metų).
Iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsakymo į Balsas.lt klausimą, kiek iš viso paramos auginančioms vaikus šeimoms skiria valstybė: Norint įvertinti valstybės indėlį auginant vaiką, reikėtų sujungti daugumos ministerijų išlaidas, susijusias su vaikų poreikių tenkinimu.
Darbo ir socialinių tyrimų institutas: Vaiko išlaikymas, iki jis baigs vidurinę mokyklą, tėvams kainuoja apie 150 tūkst. Lt.
NAMS: Investicija į „pigiausią vaiką“ iki jis baigs vidurinę mokyklą – apie 200 tūkst. Lt.
Taupymo pamokėlė arba keletas praktinių patarimų nebijantiems iššūkio
Nė vienas vaikas, net jeigu tėvai skaičiuoja paskutinius centus, neužaugo be žaislų. Galbūt jų padovanos giminės ar pažįstami, o gal draugai atiduos pabodusius savo vaikams. Be jeigu nuspręsite pirkti patys – gal jums padės mamos Ainos patirtis.
„Susiraskite savo mieste parduotuvę, kurioje prekiaujama kokybiškais, tačiau ženkliai nukainotais žaislais dėl labai paprastos priežasties – pažeista pakuotė, nėra kokios nors detalės arba žaidimo dėžė suplyšusi. Tokios smulkmenos esmės nekeičia, o vaikas džiaugsis žaislu ar žaidimu, kuris įprastoje parduotuvėje ar prekybos centre kartais kainuoja iki trijų-keturių kartų brangiau! Pirkdami tokiose parduotuvėse įsigysite puikų daiktą, kurio įprastoje parduotuvėje galbūt neįpirktumėte net esant nuolaidoms“, – sako A. Kirdulienė.
Anot jos, vienoje Panevėžyje esančioje vaikiškų prekių parduotuvėje labai brangų garsios firmos konstruktorių ji nupirko tik už 50 Lt, nors to paties modelio konstruktorius prekybos centre kainavo net 180 Lt. Jo kaina beveik 4 kartus mažesnė buvo vien todėl, kad dėžutė pradurta ir trūko vienos detalės, kuri visiškai ne būtina.
„Puikiai supratu, kaip smagu apkirpti vaiką specializuotoje kirpykloje populiaraus animacinio filmuko herojaus kėdėje už keliasdešimt litų, – toliau pasakoja du vaikus auginanti mama. – Tačiau jei svarbu sutaupyti, galima rinktis ir miegamojo rajono daugiabutyje įsikūrusios kirpyklos paslaugas“.
Ir dar vienas jos patarimas, kuris padės nemažai sutaupyti: „Tarkim, nebūtina eiti į kino teatrą keturių asmenų šeimai ir kiekvienam mokėti už bilietą po 20 Lt. Galima išsinuomoti filmą DVD nuomos punkte už 5 Lt, ir visiems kartu pasižiūrėti jį namuose“.
„Tokių pavyzdžių, ką vietoje ko rinktis, galėčiau pripilstyti du kibirus. Ir neabejoju, kad kiekviena šeima galėtų išvardinti jų antra tiek“, – šypsodamasi pridūrė A. Kirdulienė.
„Todėl išvada paprasta: užauginti vaiką gali būti ir labai brangu, ir šiek tiek pigiau. Bet pats brangiausias dalykas, kurio neįvertinsime nei litais, nei eurais – patys vaikai“, – sakė penkiamečio Roko ir ketverių metų Nidos mama.
Taip pat skaitykite:
Vaikai – prabanga, kurią ne kiekviena šeima „įperka“? I d.
Vaikai – prabanga, kurią ne kiekviena šeima „įperka“? II d.
