Šiuo metu Lietuva susiduria su rimtomis energetinio saugumo dilemomis. Kartu vartotojai vis dar kenčia nuo didelės rusiškų dujų kainos, kurią ministras A. Sekmokas žadėjo sumažinti, bet situacija nepasikeitė.
Šiame kontekste verta pasvarstyti, kaip Lietuvai būtų protingiausia elgtis strateginėje perspektyvoje, nes pasirinkimas yra.Ką turime šiandien? Vieninteliu dujų tiekėju mūsų valstybei tebėra „Gazprom“, kuris dėl jų kainos nusileisti yra nelinkęs, aiškindamas savo poziciją tuo, kad Lietuva ir taip neperka viso sutartyje numatyto kiekio. Dar daugiau, lietuviai nusprendė įgyvendinti griežčiausią Trečiojo ES energetinio paketo variantą: pagal jį Lietuva žada atskirti „Lietuvos dujų“ perdavimo, paskirstymo ir tiekimo veiklas, o tai tikrai neskatina „Gazprom“ geranoriškumo. Tiesa, premjeras A. Kubilius pasiūlė Rusijos dujų milžinui finansiškai įsilieti į būsimą Lietuvos dujų perdavimo tinklų kompaniją – bet be sprendžiamojo balso, o tai (turint omenyje „šiltus“ šalių santykius) vargu ar bus priimtina „Gazprom“.
Lygiagrečiai Lietuva ruošiasi statyti suskystintųjų dujų terminalą (SDT). A. Kubilius, kurio kaip šalies ministro pirmininko gali nebelikti jau šiais metais, yra viešai pažadėjęs: „Lietuva 2014 metų pabaigoje turės suskystintųjų dujų terminalą.“ Jau nuspręsta, kad dujų perpylimo laivą statys norvegai, o terminalo galingumas bus 2–3 mlrd. kubinių metrų per metus (dabartinis vidinis suvartojimas – apie 2,5 mlrd.). Tačiau socialdemokratų lyderis A. Butkevičius viename iš savo 2012 m. duotų interviu pareiškė: „Neseniai mes organizavome Klaipėdoje diskusiją dėl suskystintųjų dujų terminalo statybos. Joje dalyvavo kompetentingi žmonės iš tokių kompanijų kaip „Klaipėdos nafta“, „Achema“ ir kitų. Klaipėdos meras pasakė, kad bus patvirtinta programa, kuri turi pateikti būsimo terminalo poveikio aplinkai įvertinimą. Kitaip tariant, net nėra pradėta terminalo poveikio ekologijai įvertinimo procedūra, o jau įvardijami terminalo statybų pabaigos terminai. Vamzdį iš Jurbarko iki Klaipėdos dar net nepradėjo tiesti. Taigi, kalbos apie keturioliktus metus – nonsensas, grynas prasimanymas.“ Galbūt viskas ir pasiseks, bet neapibrėžtumo, netikrumo momentas neramina.
Tokiame fone toliau vyksta kalbos apie regioninį SDT Latvijoje, kurį Lietuva remia, bet dalyvauti jo statyboje nelabai nori. Savo ruožtu kaimyninės šalies premjeras V. Dombrovskis, 2011 m. gruodžio viduryje duodamas interviu Lietuvos radijo laidai „Lietuvos diena“, pasakė: „Kaip žinoma, šiuo metu tai yra atviras klausimas, dėl jo buvo diskutuojama daugiau nei metus, kol kas galutinis sprendimas dar nepriimtas, nes kiekviena valstybė turi savo poziciją. Prieš keletą mėnesių paprašėme Europos Komisijos šiuo klausimu atlikti tyrimą, kad problema būtų įvertinta regioniniame kontekste ir surastas geriausias būdas, kaip išvengti visiškos regiono priklausomybės nuo bendrovės „Gazprom“ dujų. Manome, kad Latvijos geografinė padėtis tam yra labai tinkama, nes, pavyzdžiui, iš Rygoje esančio suskystintųjų dujų terminalo būtų patogu perpumpuoti dujas į Inčukalnio dujų saugyklą, iš kurios dujos galėtų būti paskirstytos Lietuvai ir Estijai jau esamais vamzdynais, tad manome, kad tai yra didelis šio projekto pranašumas. Be to, kiek ilgesnio laikotarpio perspektyvoje verta pasakyti, kad Lietuvos dujų vamzdynas, būdamas sujungtas su Latvijos dujotiekio sistema ir Inčukalnio dujų saugykla, kartu galėtų tapti jungtimi tarp Latvijos vamzdyno ir Lenkijos Svinouiscės dujų terminalo.“
Kitaip tariant, dėl SDT Latvijoje aiškumo dar mažiau negu su Lietuvos projektu, bet planai driekiasi iki pat Lenkijos. V. Dombrovskio minėtas Svinouiscės 5 mlrd. (perspektyvoje 7,5 mlrd.) kubinių metrų dujų per metus galingumo terminalas turi būti pastatytas 2014 metais. Šiame kontekste natūraliai aktualus tampa dujotiekis tarp Lietuvos ir Lenkijos, kuriuo galėtų būti eksportuojamos ir galbūt būsimos lenkiškos skalūnų dujos. Bet su juo vėlgi nėra viskas paprasta. Vamzdžių tiesimą svarsto Lenkijos dujų perdavimo sistemos operatorė „Gaz-System“ ir bendrovė „Lietuvos dujos“, ir kainuotų jis, preliminariais skaičiavimais, apie 471 mln. eurų (1,625 mlrd. litų). Tikimasi, kad Europos Komisija finansuos 60–70 proc. projekto vertės, o šio verslo aplinkos studija parodė, kad jis būtų naudingas regionui.
Kita vertus, „Gaz-System“ plėtros ir investicijų departamento direktorius R. Wittmannas užsiminė, kad jeigu Lietuvoje bus pastatytas suskystintųjų dujų terminalas, tokio dujotiekio reikšmė sumažėtų. „Mes nesakome, kad tuomet tokios jungties nebereikės, bet investicija bus daug rizikingesnė, reikės daugiau investicijų iš ES. Mes norime ir įsipareigojimų iš rinkos. Jeigu bus pastatytas suskystintųjų dujų terminalas, tai šiam projektui kels problemų“, – sakė R. Wittmannas. Galiausiai jis konstatavo, kad dujotiekis būtų lankstesnis ir patikimesnis sprendimas nei minėtas dujų terminalas, o „Lietuvos dujų“ komercijos direktorius J. Hockertzas pridūrė: „Suskystintųjų dujų terminalas negarantuotų [ES] rinkų integracijos, nes dujos būtų perkamos iš Saudo Arabijos ir kitų šalių.“ Čia yra tiesos (ypač turint omenyje jūrinio suskystintųjų dujų tiekimo saugumo iš sunkiai prognozuojamų Artimųjų Rytų momentą), bet kartu būtina suprasti, kad dujų kompanijų atstovai sako tai, kas jiems yra naudinga. Todėl reikia rimtai svarstyti visus galimus variantus, įskaitant ir „Gazprom“ siūlymus.
Apibendrinant dera užfiksuoti kelis esminius momentus. Pirma, „Gazprom“ yra čia ir dabar ir yra pasirengęs ilgalaikiam bendradarbiavimui. Antra, visų alternatyvių projektų bruožas – neaiškumas. Tai, žinoma, nereiškia, kad jie yra visiškai neperspektyvūs, bet jų realumas yra kvestionuotinas. Šiuo atveju labai tiksliai skamba buvusio energetikos viceministro R. Švedo mintys: „Mūsų bėda yra rinkimai – gyvename nuo rinkimų iki rinkimų. Situacija dabar tokia, kad dabartinė valdžia skuba, skuba, skuba, nori įgyvendinti projektus, labai stipriai varo arklius. Kodėl skuba? Nes, matyt, šiek tiek bijo, kad tie projektai nebūtų sustabdyti. Ko mes bijome? Mes, kaip tauta, bijome patys savęs, išvada tokia – mes neapsisprendę“ (http://verslas.delfi.lt/energetics/rsvedas-lietuvos-energetikos-politika-neveiksni-nes-gyvename-nuo-rinkimu-iki-rinkimu.d?id=55204829). Tad kokią politiką reikėtų pasirinkti Lietuvai (kvepia dujos ar nekvepia?) iš viso turimo energetinio asortimento?
Prieš atsakant į šį klausimą, pirmiausia būtina pripažinti, kad energetinis saugumas (didesnė energetinė nepriklausomybė) kainuoja. Kita vertus, kalbėdami apie geopolitiką, politikai kažkodėl nuolat pamiršta, kad vartotojui – paprastam Lietuvos žmogui, kuriuo jie turi rūpintis – svarbi yra priimtina kaina, ir jos reikia siekti be išankstinio nusistatymo ir atsižvelgiant į praktines realijas. Kitaip tariant, su „Gazprom“ būtina kalbėtis, o ne emocionaliai pyktis. Kartu Trečiojo ES energetinio paketo įgyvendinimas yra pateisinamas, nes tai yra konkurencingos dujų rinkos (mažesnių kainų) prielaida. Tačiau jis neatsiejamas nuo tos rinkos egzistavimo ar suformavimo. Lietuvoje konkurencingos dujų rinkos nėra, todėl tenka galvoti, kaip ją suformuoti. Kad ir kokios artimos partnerės būtų Lenkija ir Latvija, patikimiau yra žvirblis rankoje, t. y. savo SDT. Dujotiekis su Lenkija kaip papildomas diversifikacijos saugiklis irgi būtų prasmingas, bet nežinia, ar „Gaz-System“ ir „Lietuvos dujos“ norės rizikuoti.
Paveikslas atrodytų idealiai, jeigu būsima Lietuvos skirstomoji bendrovė galėtų rinktis tarp dujų iš Latvijos, Lenkijos, lietuviško terminalo ir „Gazprom“. Priimtinas variantas – savo terminalas ir „Gazprom“. Bet su pastaruoju iškyla problema. Po 2015 m. jis greičiausiai vėl sieks ilgalaikės sutarties. Šiame kontekste svarbūs keli momentai. Pirma, jau dabar reikia su koncernu derėtis, ir galbūt išsiderėta mažesnė kaina taptų geru pagrindu naujai sutarčiai. Antra, Lietuvai sukandus dantis būtina skubinti SDT statybą, kad derybinė pozicija būtų stipresnė. Trečia, reikšmingas klausimas yra tai, ar ateityje dujos brangs. „Gazprom“ mėgsta aiškinti, kad pigių dujų laikai baigėsi, bet krizė ir alternatyvi energetika, kuri jau čia pat, kontratakuoja. Kaip tik todėl dujininkai siekia kuo greičiau pasirašyti ilgalaikius kontraktus, nes ateityje jų dujos gali tapti mažai kam reikalingos. Tačiau mūsų laikais pančiotis labai ilgais tradicinės energetikos kontraktais neverta ir tikslinga orientuotis į vidutinę (ne ilgesnę kaip 10 metų) perspektyvą.
Taigi, pigiau Lietuva gyventi gali, bet būtina elgtis konstruktyviai (nekonfrontuoti tada, kai nėra tam galimybių) ir tyliai dirbti. Praktiškai tai reiškia, kad „Gazprom“ dujas atpiginti galima, tik reikia atsisakyti išankstinio negatyvaus nusistatymo, atkakliai siekti numatyto tikslo ir būti politiškai vieningiems, kad rinkimai neblaškytų energetinio šalies laivo nenuspėjamos pasaulinės ir regioninės ekonominės konjunktūros jūroje ir galiausiai vėl neužmestų jo ant plėšrūniško „Gazprom“ uolų.
Vadim Volovoj, Geopolitinių studijų centro ekspertas
