Laikinosios Seimo komisijos, tiriančios „Snoro“ žlugimą, pirmininkas V. Mazuronis Lietuvos banko veiksmus, nacionalizuojant „Snorą“ ir skelbiant jam bankrotą, pavadino skubotais ir nepakankamai motyvuotais. Lietuvos banko valdytojo Vito Vasiliausko tvirtinimu, sprendimas buvo skubus, bet neskubotas. Su juo „Savaitėje“ kalbėjosi Nemira Pumprickaitė.
– Laikinoji Seimo komisija, tyrusi komercinio „Snoro“ banko žlugimo aplinkybes, šią savaitę nesugebėjo pritarti visoms išvadoms, tačiau jos pirmininkas Valentinas Mazuronis pakartojo tai, ką dar praėjusią savaitę sakė mūsų laidai: komisija konstatavo, jog Seimo komisija konstatavo, kad Lietuvos banko (LB) veiksmai, perimant akcijas visuomenės reikmėms ir skelbiant bankrotą, buvo skuboti ir nepakankamai motyvuoti. Pirmiausia dėl to, kad nepavyko rasti dokumentų apie banko turto sumažėjimą, o skaičiai pateikiami skirtingi. Tai kodėl Jūs tų dokumentų komisijai nepateikėte?
– Mes komisijai pateikėme arti 100, tiksliai suskaičiavau 97 dokumentus. Tarp jų – tarnybinis raštas, kurio pagrindu mes sprendimus priiminėjome, laikinojo administratoriaus raportai su siūlymais ir su turtinės padėties nustatymu. Tai tiesiog nežinau, ko dar reikia. Jeigu Seimo laikinoji komisija pasakytų, ko dar jiems reikia, tikrai mes pasistengtume pateikti tuos dokumentus.
– Jeigu aš teisingai supratau, jie sako, kad skaičiai yra pateikiami skirtingi.
– Tai visiškai normalus dalykas, nes tai judantis taikinys. Mūsų tarnybiniame rašte, kurio pagrindu mes priiminėjome sprendimus, mes juos priiminėjome dar neįėję į banką, t.y. tai, ką mes nustatėme iš šalies. Laikinasis administratorius pateikė skaičius jau įėjęs į banką, įsigilinęs į visą informaciją, apčiupinėjęs visą turtą. Na ir trečias etapas, tai yra bankroto etapas, kada bankroto administratorius pateikė savo skaičius. Tai, be abejo, naujausia informacija bus pateikta visuotiniame kreditorių susirinkime, kuris bus birželio 12 dieną. Ten vėl bus ketvirti skaičiai, bet tai yra normalu.
– O kaip paaiškinti tą faktą, kad prokurorai 300 milijonų litų sumažino sumą, kurią pagrindiniai akcininkai kaltinami iššvaistę, ir dabar ta suma tėra 700 milijonų, kai tuo tarpu Neilo Cooperio ataskaitoje yra daugiau nei 4 milijardai?
– Baudžiamojoje teisėje visi reikalavimai turi būti labai aiškiai pagrįsti. Tiesiog vyksta byla, renkami įrodymai ir tų įrodymų pagrindu yra formuojami ieškiniai. Noriu pakartoti, kad tai – judantis taikinys ir todėl neatmestina, kad skaičiai prokurorų byloje keisis.
– Kitaip sakant, Jūs atmetate tą iš komisijos išeinančią idėją, kad Lietuvos banko veiksmai buvo skuboti ir nepagrįsti?
– Tikrai taip, nes mūsų turimi faktai, įrodymai ir skaičiai neleidžia abejoti mūsų sprendimų pagrįstumu. Aš tikrai nesutinku su tomis interpretacijomis, kurios dabar sklando viešoje erdvėje. Dar norėčiau priminti paskutinį momentą. Na, gerai, sakykime, mūsų sprendimas yra toks „kreivas“, bet taigi teismas yra priėmęs sprendimą iškelti bankroto bylą. Tas sprendimas yra įsigaliojęs, įsiteisėjęs. Iš tikrųjų, tai yra taškas.
– Jeigu banko akcininkai dirba pažeisdami įstatymus ar kažkokią nustatytą tvarką, tai kodėl negalima bausti jų pačių, jeigu jie kažko nevykdo, o reikia atimti iš jų banką ir galų gale tam bankui skelbti bankrotą?
– Pagrindinis scenarijus, pagrindinė mintis ir buvo banką perimti ir jį restruktūrizuoti. Su tais pasiūlymais Vyriausybė išėjo į Seimą. Ir Seimas skubos tvarka pritarė banko padalijimui į gerą ir blogą. Tai buvo pagrindinis scenarijus. Deja, laikinajam administratoriui atlikus savo darbą, mes pamatėme didelę skylę ir tiesiog negalėjome leistis į avantiūrą – skraidinti tą banką, kuris dienų pabaigoje galėjo vėl eiti į bankrotą.
– Ką Jūs manot apie tai, kad banko administratorius išvežė į Didžiąją Britaniją elektroninės bazės kopiją, kurioje yra duomenys apie banko klientus?
– Aš manau, kad nėra esminio skirtumo, kur tie duomenys yra. Visoje bankinėje sistemoje, jeigu pavyzdžiu paimtume bet kurį banką, serveriai stovi ir informacija saugoma nebūtinai Lietuvoje. Mano galva, XXI amžiuje tai yra visiškai logiškas žingsnis. Vis dėlto jis teisiškai privalo atsakyti už duomenis, sudarančius banko paslaptį. Jeigu būtų nustatyta, kad esama pažeidimų, iškiltų jo atsakomybės klausimas. Kol kas mes tokių faktų nežinome.
– Bet Jūs žinojote, kad jis tuos duomenis perkelia į Didžiąją Britaniją?
– Konkretaus fakto, kur tuos duomenis jis laikė tikrai nežinojome. Žinojome faktą, kad duomenys buvo paimti, informacija „nusiurbta“ ir jis dirbo su ta informacija.
– Klausydama Jūsų aš darau išvadą, kad banko nacionalizavimas, o vėliau ir bankroto paskelbimas nepadarė žalos nei kreditoriams, nei valstybei.
– Absoliučiai taip. Aš manau, veiksmų nesiėmimas būtų padaręs žymiai didesnę žalą. Kaip jau ne kartą esu sakęs, mano nuomone, tuos veiksmus reikėjo daryti gerokai anksčiau.
– O ar tiesa, kad banko akcininkai p. Baranauskas ir p. Antonovas atsiuntė Lietuvai tokį laišką, kuriame siūloma pasirašyti Taikos sutartį, jeigu Lietuva už tą Taikos sutartį sumokės 12 milijardų litų?
– Aš tokio laiško nesu matęs. Esu matęs tik p. Antonovo advokatų (beje, kažkodėl keistai Ukrainos advokatų kontoros) pranešimą Lietuvos Respublikai – pretenziją, kuria siekta pradėti investicinį ginčą pagal Rusijos ir Lietuvos investicijų apsaugos sutartį. Ten yra reiškiama pretenzija, sudėliojami motyvai ir siūloma išspręsti taikiai, kitaip jie pradės visas procedūras.
– O tokia suma yra nurodyta?
– Sumos tiksliai nepasakysiu, bet ji yra nurodyta. Aš tai vertinu kaip normalų procesą. Manau, kad valstybės institucijos turi atsakingai pažiūrėti į šį procesą. To buvo galima tikėtis.
– Bet Jūs atmetate tą galimybę, kad pusės susitaikytų, o Lietuva už tai dar ir pinigus sumokėtų?
– Savaime suprantama, kad taip. Apie ką mes galime kalbėti?
– Ačiū Jums už šį pokalbį.
Nemira PUMPRICKAITĖ
