Rastinėnų vietovardį Vilniaus rajone išgarsino sodininkai mėgėjai. Kelių šimtų hektarų plote sovietmečiu buvo įkurtos kelios dešimtys sodų bendrijų. Įdomaus reljefo šaltiniuota vietovė su kalneliais, užpelkėjusiais upeliais per daugelį metų tapo antraisiais namais tūkstančiams vilniečių.
D. ir Z. Suzanovičiai užpelkėjusį devynių arų sklypą įsigijo daugiau nei prieš penkiolika metų.
Sprendimo nekeistų
„Jei grįžtų metas, kai nusprendėme pirkti sklypą ir kurtis užmiestyje, manau, pasielgtume taip pat, – tikino ponia Danutė. – Išsirinktume tą patį užpelkėjusį sklypą ir pamažu kurtume savo svajonių kampelį. Pamenu, kai rinkomės, kurį sklypą pirkti, abiem patiko užpelkėjęs brūzgynas.
Tai, kad į jį buvo galima įžengti tik su ilgaauliais guminiais batais, mūsų negąsdino: užpylus žemių ant klampaus durpyno galima suformuoti iš visų pusių vandens apsuptą pusiasalį. Beje, pas draugus į svečius plaukiame valtimi. Argi ne Venecija?“
Kiek sunkvežimių statybinio laužo, akmenų, molio, vėliau – juodžemio vežta ir pilta į pelkę, Suzanovičių šeima nebando skaičiuoti. Darbai nesibaigia ir šiandien. Inžinerinį išsilavinimą turintis Z.Suzanovičius vis nebaigia statybų. Tiesa, nuo praėjusių metų rudens jie sūnaus šeimai paliko butą, o patys apsigyveno ten, kur būti nuolat svajojo seniai.
„Ne tik aplink gyvenantieji, bet ir profesionalai statybininkai netikėjo, kad pasistatysiu namą, – prisiminė vyriškis. – Pamenu, atvažiavo specialistai daryti gręžinių poliams ir niekaip negalėjo rasti kieto grunto. Tada teko pasukti galvą, ieškoti išeities. Idėją pasufleravo knygos. Vienoje radau patarimą, kaip ant nestabilaus grunto statyti namą. Sprendimas labai paprastas – blokines atramas reikia sujungti metaliniu karkasu, kuris, vienai pusei pasvirus, tolygiai pakreipia ir statinį. Tiesa, kol kas nepastebėjome jokio pasvirimų ar kitų namelio deformacijos požymių.“
Pernai baigęs priestatą, pastatęs valymo įrenginius, vyriškis jau planuoja vietoj lauko terasos įrengti nedidelį žiemos sodą.
Visko po truputį
Kas už ką bus atsakingas, Suzanovičių pora net nekėlė klausimo. Zigmas stato ir toliau statys, o Danutė puoselėja želdynus. Nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens pusiasalyje vieni žiedai keičia kitus. Moteris augalus perka, maino, gauna dovanų ir mielai dovanoja kitiems. Iš pradžių abejojo, ar nuolat drėgna žemė augalams patiks, dabar žino, kad beveik viskas auga kuo puikiausiai.
„Mėgstu svogūnines gėles. Jos pirmos pradžiugina pavasarį. Vasarą akį pamalonina vienmečių gėlių žiedai, patinka ir jurginai, lelijos, rožės, vilkdalgiai, – vardijo moteris. – Turime ir sodą, ir daržą. Kaip sakoma, visko po truputį. Puikiai dera svogūnai, agurkai, pomidorus auginu tik skirtus laukui. Kasmet derliumi džiugina kultūrinių spanguolių lysvelė. Priskiname po kelis litrus. Kūčių vakarienei visada turime savų uogų.“
Kas šeimininkas?
Labiausiai sutuoktiniams patinka, kad gyvendami sodo sklype jie jaučiasi patekę į laukinės gamtos prieglobstį.
„Kartais atrodo, kad mes čia esame tik svečiai, nes nuolat čia gyvenanti fauna nelabai paiso mūsų norų, – šypsodamasi pasakoja Danutė. – Pavyzdžiui, ondatros. Būna, kad žiūrėdamos mums į akis rauna iš daržo morkas ir tempia į vandenį. Antys begėdiškai nulesa agrastus, bebrai paragauja net pasodintų berželių. Tenka medelius aprišti tinkleliu. Nežinia, kas čia tikrieji šeimininkai – mes ar jie. Tačiau turime ir malonumų. Kada tik sumanę galime pasigauti žuvies. Kimba ne tik karosai, bet ir lydekaitės, lynai, karpiai.“
Nemaloni kaimynystė
Tačiau durpingame Suzanovičių šeimos sklype gyvena padarėliai, kurių, kaip sakoma, priešui nelinkėtum. Pirmą kartą nemalonius kaimynus – kurklius – Danutė išvydo, kai pamuiles išpylė ant pievos. Žnypliuoti įvairaus dydžio tamsiai rudi vabalai vienas po kito ėmė ristis iš po žemių.
Nuo to karto ji šitokiu būdu mažina kenkėjų populiaciją: užpila muiluoto vandens, o tada kurklius belieka surinkti ir sunaikinti. Kad jie nenugnybtų pasodintų agurkų, pomidorų, cukinijų, Danutė įsigudrino šias daržoves į lysves sodinti durpiniuose indeliuose. Vabalai, negalėdami įveikti kietų indelių sienelių, augalus apeina. O kai šaknys perauga durpinius indelius ir sutvirtėja šakniastiebis, kurkliai jau nebaisūs.
