Gamtinės žemdirbystės žinovas ir pradininkas Lietuvoje Saulius Jasionis su tradiciniu ūkininkavimu atsisveikino prieš devynerius metus. „Tradicinėje žemdirbystėje augalams mitybos taisykles nustato agronomai, o mes perimame taisykles iš gamtos ir jas darže suintensyviname“, – sako S. Jasionis.
Saulius Jasionis prisipažino, kad protas jam „apsišvietė“ tada, kai į rankas pateko rusų agronomo Nikolajaus Kurdiumovo knygos apie tai, kaip „nereikia“ dirbti žemės. Tuomet jis su bendraminčiais minėto autoriaus knygas išvertė į lietuvių kalbą ir aprašytus žemės dirbimo būdus pradėjo taikyti praktikoje.
Išbandė pats
Kaune gyvenantis vyras prisipažįsta „krimtęs“ agronomijos mokslus, kurie, anot jo, visiškai skyrėsi nuo N. I. Kurdiumovo mokymo. Pradžioje S. Jasionis į tai žvelgė su nepasitikėjimu. Tačiau smalsumo vedamas nusprendė išbandyti naujoves. Vasaros metu dirbdamas Prienų rajone esančioje sodyboje vyras pastebėjo, kad vieni rusų agronomo metodai jam tinka, kiti – nepasitvirtina.
Per devynerius metus S. Jasionis suformavo savo teoriją, kuria susidomėjo bemaž tūkstantis bendraminčių. Pasak pašnekovo, pastaruoju metu gamtine žemdirbyste Lietuvoje užsiima apie 300 žmonių. Beveik visi jie daržoves nedideliuose žemės plotuose augina savo reikmėms. Pardavimu užsiima vos vienas kitas. Bendraminčiai interneto svetainėje sukūrė forumą. Taip S. Jasionis sulaukė raginimų vesti seminarus, praktinius užsiėmimus, individualias konsultacijas.
„Lietuvoje jau susiformavo gamtinės žemdirbystės mokykla, kurios nėra niekur kitur. Gamtinė žemdirbystė – sudėtingas darbas ir jį reikia atlikti profesionaliai. Reikia įsidėmėti, kad gamta yra vientisas organizmas, jos grandinės tiek supintos, kad jų negalima išpinti nei vienoje grandyje“, – sako S. Jasionis. Gamtine žemdirbyste užsiimantys žmonės ne tik džiaugiasi užaugintais ekologiškais vaisiais ir daržovėmis, bet ir nepažeidžia gamtos dėsnių.
Atsisakė žemės dirbimo
S. Jasionis pabrėžė, kad mūsų proseneliai padarė klaidą dirbdami žemę. Ši klaida netaisoma, bet ir šiandieną daroma. Dirvos arimas ir kasimas ardo jos struktūrą, naikina dirvožemio sistemą. Plūgas sugriauna dirvožemio kanalus, grumsteliai virsta dulkėmis, sunaikinamas apsauginis mulčo sluoksnis. Todėl, pasak gamtinės žemdirbystės pradininko, dirvožemis nekvėpuoja, nesugeria iš oro drėgmės. Po lietaus dirvožemis sutankėja, iš jo išstumiamas oras, neišsiskiria anglies dioksidas, nebetirpsta mineralai.
“Juk miške niekas žemės nedirba, ją purena sliekai, kirminai, kurmiai ir t. t. Pagrindinės sąlygos sukurti gyvybingą dirvožemio bendriją – laisvas oro patekimas, drėgmė ir maistas. Gamtoje žemę dengia paklotė: samanos, spygliai, lapai, kerpės, žolė ir pan. Todėl dirva niekuomet neišdžiūsta, jai užtenka drėgmės, jos nereikia laistyti. Per paklotę laisvai cirkuliuoja oras, dirva „kvėpuoja“. Pati paklotė – puikus maistas dirvos mikroorganizmams“, – pasakoja S. Jasionis. Jis sako, kad žmonės, atsisakę žemės dirbimo, palaiko natūralų dirvodaros procesą ir leidžia dirvožemiui formuotis pačiam.
Augalai „nevalgo“ trąšų
Pasak pašnekovo, jokioje aukštojoje mokykloje, ruošiančioje agronomus, nėra aiškinama apie augalų mitybą. Augalas nuo žmogaus skiriasi nedaug. Todėl ir žmogui, ir augalui būtina subalansuota mityba. Svarbiausia, kad augalui netrūktų anglies dvideginio, kuris yra pagrindinis jų maistas. Vieninteliu ir natūraliu augalų maitinimosi būdu S. Jasionis vadina nenutrūkstančius biologinius procesus, kurių metu bakterijos ir grybeliai skaido dirvos paviršiuje gulinčias negyvas organines medžiagas.
Gamtinės žemdirbystės propaguotojai anglies dvideginį savo augalams „patiekia“ taikydami biodinaminį procesą: dirvos paviršių jie uždengia paklote – mulču iš nupjautos žolės, senų lapų, šiaudų.
„Žinoma, reikšmės turi ir paties augalo atsparumas ligoms, tačiau kuo jis geriau maitinamas, tuo yra atsparesnis“, – sako S. Jasionis. Gamtinės žemdirbystės žinovas cituoja Aristotelį, kuris yra pasakęs, kad augalo šaknys yra kaip žmogaus žarnos, tik išverstos į išvirkščiąją pusę.
„Jei mūsų žarnynas virškina maistą viduje, tai augalo virškinimo sistema yra aplink jį esantis dirvožemis. Tad kodėl gi mes nevalgome trąšų? O augalams siūlome – „valgyk“ salietrą“, – šypsosi pašnekovas. S. Jasionis pridūrė, kad su dirvožemiu turime elgtis taip, kaip su savo virškinimo sistema ir pataria į augalus žiūrėti atsakingai.
Priešų nebūna
S. Jasionis pabrėžia, kad gamtinės žemdirbystė užduotis – ne daryti taip, kaip mums atrodo geriau, bet leisti biologinei sistemai vystytis, patiems prie to prisidedant.
“Įsivaizduokit, kad agronomas sako, jog jis viską žino geriau ir duoda augalams salietros. Nors augalai ir gražiai atrodo, tačiau jie turi labai daug problemų. Augalai nuo mažiausio užkrato pradeda sirgti, juos graužia kas tik netingi. Štai čia ir problemos. Viskas priklauso nuo augalų virškinimo sistemos. Jie, kaip ir žmonės suserga arba nuo maisto, arba nuo stresų (staigių gyvenimo sąlygų pokyčių)“, – tvirtina S. Jasionis. Jis pabrėžė, kad gamtinėje žemdirbystėje praktiškai nebūna augalų ligų, mažai pasitaiko ir kenkėjų.
„Būtina susiformuoti visai kitą pasaulėžiūrą ir žinoti, kad gamtoje priešų nėra. Visi turi savo vietas, gyvena ten, kur reikia ir tik todėl, kad visiems būtų gerai, nes tokios yra gamtos taisyklės. Jeigu to nesuprasime, norėsime būti išmintingesni už gamtą, patys liksime kalti“, – sako gamtinės žemdirbystės pradininkas.
Pasak S. Jasionio, nederlingiausios žemės – tropiniai dirvožemiai. „Ten nėra jokio derlingumo balo, todėl pagal mūsų agronomų tyrimus niekas neturėtų augti, bet auga. Tai kame yra dirvos derlingumas? Dirvos derlingumas – tai jos mikrobiologinis aktyvumas. Todėl jeigu gamtinės žemdirbystės lysvėje sklandžiai vyksta gamtoje natūralūs procesai – būna didelis mikrobiologinis aktyvumas, augalai auga sveiki, jie apsirūpina maistu, nepatiria stresų, o aplinkoje esančius ligų sukėlėjus sunaikina „gerieji“ mikroorganizmai“, – pridūrė pašnekovas.
Jolita ŽURAUSKAITĖ
