Valstybės įmonės (VĮ) „Telšių regiono keliai“ vadovas Romualdas Kačerauskas sako, kad kelininkams pats prasčiausias skaičius termometro skalėje yra nulis su nedidele paklaida aukštyn ar žemyn. Būtent taip buvo pernai lapkritį, gruodį ir šiemet pirmąją sausio pusę.
„Tuo laikotarpiu oro temperatūra laikėsi apie nulį, buvo minus vienas arba plius vienas. Oro drėgmė – 90–98 proc. Tokios klimato sąlygos idealios plikledžiui, kuris net pavojingesnis nei užpustytas kelias, nes įvažiavęs į pusnį blogiausiu atveju gali sustoti, o plikledžiu nučiuožus pasekmės gali būti labai liūdnos“, – aiškino R.Kačerauskas.
Pasak jo, tuo besniegiu periodu galėjo tik atrodyti, kad kelininkai žiemą nepatiria išlaidų kelių priežiūrai. Tačiau iš tikrųjų ant kelių išbarstyta labai daug pinigų. Pavyzdžiui, Plungės kelias barstytas net 38 kartus, Mažeikių – šiek tiek mažiau – 32. Per dieną tuos pačius ruožus reikėjo barstyti 2–3 kartus.
R. Kačerauskas sako, kad vienas didelis automobilis-barstytuvas, kuriame telpa 8–10 t druskos, per 2 val. pabarsto apie 30 km kelio. Vieno tokio reiso kaina – apie 3 500 Lt. Štai ir visa aritmetika. Taigi, jei gamta sumano pasilinksminti ir kelią tenka valyti ar barstyti kelis kartus per parą, ant jo paklojami milijonai.
Drėbtelėjo ir sniego
Iki sausio antrosios pusės sielvartavę, kad šiemet galime nesulaukti tikros žiemos, vėliau sniego gavome į valias. Sausio 23-iosios rytą nemažai Lietuvos gyventojų net iki savo automobilių turėjo atsikasti priėjimus. Labiausiai sniegu buvo „pamaloninti“ Šiaulių ir Varėnos rajonai, kur sniego danga siekė 23 cm. Nedaug nuskriaustas liko ir Panevėžio kraštas – čia sniego danga siekė 22 cm. Tačiau kitoje Lietuvos dalyje sniego patalai buvo gerokai plonesni: Raseiniuose – 11 cm, Telšiuose – 13 cm, Lazdijuose – 16 cm, Laukuvoje, Utenoje, Ukmergėje – 10 cm ir t. t. Tačiau tie skaičiai – tik vidurkis. Kai kuriuose kelio ruožuose buvo net po pusmetrį sniego.
Po snieguotos nakties VĮ „Šiaulių regiono keliai“ vyrai į kelius išvažiavo tuoj po 3 val. ryto. Iš viso į kelius išriedėjo 48 šios įmonės mašinos: greideriai, ratiniai traktoriai, kita technika, net 14 barstytuvų.
Įmonei teko ne tik nuvalyti kelius, bet ir pabarstyti juos trejetą kartų, o Panevėžio pusę, kur gausiausiai iškrito sniego, teko valyti net 3–4 kartus. Turėjo darbo per akis ir Kelmės kelių tarnyba.
„Šiaulių regiono kelių“ direktoriaus pavaduotojas kelių priežiūrai Vytautas Mačiulis sakė, kad per lapkritį ir gruodį, per tuos besniegius mėnesius, jų keliuose buvo išbarstyta per 2 000 t druskos.
Apie kelius, kaip ir apie krepšinį, visi „išmano“
„Šiaulių regiono kelių“ žinioje – per 219 km magistralinių kelių, 603 km krašto kelių. Rajonuose daugiausia dėmesio skiriama tiems keliams, kur didžiausias eismo srautas, kur susidaro ekstremalios sąlygos, kur nebelieka pravažiavimo. „Visai be priežiūros kelių mes nepaliekame. Mažesnio eismo intensyvumo kelių nebarstome, tik pravažiuojame ir peiliais pašiaušiame, kad nebūtų slidūs. Kadangi eismas neintensyvus, greitai danga nesuvažinėjama, nenuslidinama. Po kelių dienų vėl darome tą patį“, – pasakojo V.Mačiulis, primindamas, kad Lietuvoje visi labai gerai „išmano“ apie kelius, kaip ir apie krepšinį, todėl kartais kelininkams metami kaltinimai būna nepagrįsti. „Sykį man net inžinerinių mokslų žinovas priekaištavo dėl šlapios kelio dangos, – prisimena V.Mačiulis. – Bet jam nekilo klausimas, kodėl, spaudžiant šaltukui, kelio danga yra šlapia. Šiaip druska kelius barstome tik ten, kur intensyviausias eismas. Be to, druska efektyvi tik esant 4–5 laipsnių šaltukui. Esant 8 laipsniams šalčio jos efektyvumas mažesnis beveik perpus, o jei yra daugiau nei 10 laipsnių šalčio, tinka tik druskos ir smėlio mišinys, nes smėlis kelio dangą pašiurkština.“
V.Mačiulis, paklaustas, kiek pinigų jau išbarstė ant kelių, atsakė: „Ne daugiau nei turėjome.“ Bet čia pat prisipažino, kad kartais tenka kelių barstymui atseikėti daugiau lėšų nei yra, tačiau tada per vasarą stengiamasi papildomai uždirbti ar labiau taupyti. O palyginimui skaičiai tokie: 2000–2001 m. žiemą buvo išbarstyta 5 757 t druskos ir 4 810 kub. m mišinio, 2005–2006 m. žiemą – 10 820 t druskos ir 6 250 kub. m mišinio. Taigi, nelygu kokia žiema. Netgi visiškai šlapią, rudenišką žiemą kelininkams nelengva, nes tenka greideriais lyginti pažliugusius žvyrkelius, žmonės pyksta, tokių kelių dangos, jau ir taip prastos, nyksta.
V.Mačiulis pasakojo, kad jie stengiasi kuo greičiau iki sinoptikų prognozuotų šalčių nuvalyti kelius, nes per speigus reikėtų išbarstyti keliskart daugiau druskos, o laukiamos naudos vis tiek nebūtų. „Kiekvienas vairuotojas privalėtų įvertinti vairavimo žiemą sąlygas. Keliai visi yra išvažiuojami, o skubėti žiemą reikia lėtai“, – dėstė jis.
Žiema prasideda Telšiuose
Jei visus „Telšių regiono kelių“ prižiūrimus kelius sujungtume į vieną tiesę, ši mus nuvestų labai toli už Lietuvos: per 67 km skrietume magistrale, 344 km lėktume krašto keliais ir beveik 900 km barškėtume rajoninės reikšmės keliukais. Ir visų jų mes norime tik gerai prižiūrimų, nepriekaištingai pabarstytų žiemą. Tačiau mūsų žiemos – įnoringos it prastai išauklėtos panelės. Ir tą pirmiausia patiria žemaičiai, nes, kaip pastebėjo R.Kačerauskas, žiemos Lietuvoje prasideda būtent Telšiuose, nuo žemaičių aukštumų, kuriose susikerta jūrinis ir žemyninis klimatas. Tad būtų net nesąžininga tikėtis, kad visi keliai bus labai gerai prižiūrimi. Juolab kad kelininkams, kaip ir kitų sektorių darbuotojams, finansavimas vis mažėja. Palyginkime druskos kainą: štai 2006–2007 m. viena tona druskos kainavo 165 Lt, 2007–2008 m. – 200 Lt, 2009 m. – jau 240 Lt. Šiaulietis V.Mačiulis patikslino, kad kiekviena kelininkų įmonė pati perka druską, tad kainos gali būti šiek tiek kitokios. Bet kad jos kyla – faktas. „2009 m. buvome sudarę pirkimo sutartį su galimybe ją pratęsti pusei metų, tačiau jos nebepratęsė“, – teigė jis. Be to, degalų kainos auga labai spėriai, kas kelininkams yra itin aktualu.
Mūsų kultūros veidrodis
Kelininkai neslepia, kad daug išlaidų patiria ir dėl mūsų vidinės kultūros stokos. Vos nulaižys saulė sniegą, ir šalies kelininkai ims dirbti šiukšlių surinkėjais. Ir ko tik pakelėse kelininkai neranda?! Net gėda sakyti. Naudotos padangos, kurių taip pat būna pilnos pakelės, kartais atrodo „kultūringiausia“ šiukšlė, nors jas surankioti ir padėti į vietą gana brangiai atsieina: į sąvartyną nenuveši, reikia utilizuoti, o veltui to niekas nedaro. Už dyką ir sąvartynai pakelėse paliktų šiukšlių nepriima.
Kalbant apie autobusų stoteles, reikėtų paminėti, kad jos tokios mielos žvarbią dieną, tačiau kartais vos vieną naktį teatlaiko. Kelininkai dirba ir žino, kad bet kada gali praūžti savo kailyje netveriantis jaunimėlis ir atlikto darbo kaip nebūta. Tačiau ir vyresnioji karta – ne be nuodėmių: užtvėrė kelininkai tvorą palei mišką, kad žvėrys į kelią neišbėgtų, o kažkas ją pavogė.
Nijolė PETROŠIŪTĖ
