2007 m. vasarą JAV prasidėjo antrarūšių būsto paskolų problemos ir štai po 14 ar 15 mėnesių jau ir Lietuvoje turim šiokią tokią paniką Vilniaus vertybinių popierių biržoje bei šalies vadovų raminimus indėlininkams. Globalizacija tikrai egzistuoja.
Bet yra ir savas, nacionalinis gyvenimas. Bene ryškiausia jo apraiška – šalies parlamento rinkimai. Renkame naują valdžią, kuri pasimokys iš pirmtakų klaidų ir ne tik jų nekartos, bet gal ir nedarys naujų. Gal net globalizacijos poveikį sugebės neutralizuoti.
Nekartos kokių klaidų?
Visų pirma, tikėsimės, kad nežiūrės kuo abejingiausiai į kainų lygio kilimą. Tai, kad pas mus infliacija 11-12 proc., o daugumoje ES šalių – apie 4 proc., yra didele dalimi mūsų valdžios (nekompetentingumo) nuopelnas. Ekonomikos konjunktūrai kaistant, ji dar ją kurstė (vykdė prociklinę politiką), ir būtent dėl to dabar (o ypač 2009 metais, kai ekonomika dar labiau nuvės) jai teks – paradoksas! – tęsti prociklinę politiką, t. y. mažinti biudžeto išlaidas, kai jas labai praverstų padidinti.
Antra, tikėsimės, kad patvirtinusi siekį įsivesti eurą (įstoti į Ekonominę ir pinigų sąjungą), iš tikrųjų to sieks, o ne vien lauks euro, su nuoširdžiausiu įkarščiu kurdama planus apie eurų banknotų ir monetų išvežiojimą po šalį. Euro neįvedimas (nuo 2007 m.), 2004-2005 m. turint tam unikalią progą, yra vienas gėdingiausių mūsų ekonominės politikos epizodų.
Trečia, tikėsimės, kad atsikratys bejėgiškumo vykdant sveikatos apsaugos reformą. Ji sustojo ir šiandien šalyje turime keisčiausią, pasaulyje vargu ar kur egzistuojantį hibridą – kai sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos ir rinkos principais (apmokant paslaugas arba draudžiantis savanorišku privačiu draudimu), ir socialinio draudimo principais (dalis socialinio draudimo įmokų nukreipiama į Privalomojo sveikatos draudimo fondą), ir valstybės teikiamos viešosios gėrybės principais (kai paslaugos yra visiems prieinamos ir finansuojamos biudžeto lėšomis, kurios Lietuvoje ir sudaro didelę dalį sveikatos priežiūros lėšų). Ir po šiai dienai dalis partijų nesusigaudo situacijoje ir yra linkę išsaugoti šitokį hibridą, kuris užtikrintai segreguoja gyventojus, korumpuoja gydytojus ir išstato pajuokai valstybę.
Ketvirta, tikėsimės, kad liausis šiurkščiai pažeidinėjusi nusikaltėlių ir kitų nedorėlių teises. Kaip visi žino (jei ne iš Hegelio, tai iš komentarų), kiekvienas nusikaltėlis turi neatimamą teisę į bausmę (galima formuluoti bendriau - kiekviena veikla yra atlyginama). Netrukus tapsiantiems buvusiais Seimui ir Vyriausybei nepavyko sustyguoti veiklos taip, kad būtų atlyginama pagal nuopelnus, radosi gausybė išimčių, o kai kas liko ir visai nepastebėtas, nors veikė pagal išgales. Čia turiu galvoje tiek tradicinius „patilčių darbuotojus“, tiek vairuotojus su vištos smegenimis, tiek tuos kostiumuotus ponus ir ponias valstybės tarnyboje, kurie kol kas lieka nedemaskuoti kaip korupcijos egzemplioriai, tiek ir privataus verslo įmonėlių savininkus, patepančius delną eiliniam klerkui, kad šis užsimerktų prieš pažeidimus, bei kur kas stambesnių bendrovių vadus, „suveikiančius“ dešimtis milijonų litų mokesčių vengimo ar įstatymų pakoregavimo operacijomis (tiems, galiu lažintis, ir nauja išrinktoji valdžia atlygins vėliausiai).
Galima būtų paminėti ir daugiau klaidų, kurių pageidautume naujus seimūnus ir jų paskirtą vykdomąją valdžią nebekartoti. Pirmiausia – sutvarkyti žemės nuosavybės klausimus. Vargu ar kas labiau pasitarnavo ilgam laikui formuojant nepagarbą, panieką ar net neapykantą savai valdžiai Lietuvoje, kaip virtinės vyriausybių bejėgiška veikla, „spartinant“ žemės grąžinimą teisėtiems savininkams ir „tobulinant“ jos naudojimo tvarką. Taip pat minėtina ir aukštojo mokslo reforma, nors šioje srityje daugiau chaoso (aukštųjų mokyklų grupinio intereso dominavimo – siekiant kiekybės vietoj kokybės) ir kuriozų nei rimtų sisteminių problemų.
Pirma ir antra klaidos liudija – formuluokime kuo švelniau, juk kadencija vis tiek baigiasi – nepakankamą įstatymų leidžiamosios bei vykdomosios valdžios orientavimąsi ekonominės politikos „veiksmuose ir atoveiksmiuose“. Trečia ir ketvirta klaidos atskleidžia kitą ryškią mūsų valdžios institucijų savybę – pavaldumą stambesnėms ar šiaip energingesnėms interesų grupėms, formuojant ekonominę politiką. (Natūralu – jei nesusigaudai, vadovausies „patarimais“).
Ar visa tai ir tęsis?
Kažkuria dalimi – taip. Partijos savo esme yra piliečių grupių interesų išraiška; jei daugelis piliečių pritingi pagalvoti apie savo rimtesnius interesus, partijos tampa gan siaurų grupių interesų reiškėjomis. Žinoma, piliečiai nėra kvaili ir sugeba mokytis. Todėl Lietuvoje dar neturėjome rimtų rinkiminių katastrofų, kada būtų tekę sakyti – Viešpatie, ką mes išsirinkom! Bet ir „tikslių“ rinkimų dar nebuvo. Kiekviename Seime galop sėdi būrys tėvynainių, kuriuos – kaip po kiek laiko paaiškėja - bene visi rinkėjai mielai iš ten išprašytų ar net išspirtų.
Rinkiminėse kampanijose gausėja tuštybės ir cinizmo, tuose „Mis partija“ konkursuose vis labiau legitimizuojamas tuščiažodžiavimas ir net melas, idėjų skleidimą ir argumentavimą keičia lėkštų spektaklių elementai.
Gali būti, kad tam tikra dalimi tai yra bendresnio viso Vakarų pasaulio viešojo politinio gyvenimo (demokratijos) geibimo požymis.
Iškalbingus to geibimo ir eižėjimo faktus pateikė visai neseniai (rugsėjo mėn.) paskelbtas vieno Briuselio tyrimų centro dokumentas. Galių santykis pasaulyje, teigiama jame, keičiasi Kinijos, Indijos, Rusijos ir kitų kylančių šalių naudai. Ir lygiai taip pat eižėja, geibsta Europos ir JAV pastangos įtvirtinti pasaulyje žmogaus teises ir kitas laisvės ir demokratijos vertybes.
Tyrėjai nustatė, kad dar 1997 m. Europos valstybių pozicijas žmogaus teisių klausimais paremdavo 72 proc. Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) narių, o 2007 m. jau tik 48 proc. Dar daugiau smuko parama JAV pozicijai žmogaus teisių srityje – nuo 77 iki 30 proc. Tuo tarpu Rusijos ir Kinijos nuostatas žmogaus teisių srityje prieš dešimtmetį rėmė 50 proc. JTO narių, dabar – jau 74 proc.
Bet nesiimkime pernelyg apibendrinti. Pasilikime su savo rinkimais, užbaikime juos viltingai. Juk, kaip sakė A. Linkolnas, neįmanoma apgauti ir apkerėti visų rinkėjų visam laikui.
Nebent - ketveriems artimiausiems metams.
