Turčiai šaliai naudingi ar ne, nagrinėja Mykolas Drunga.
Ar pasiturinčiųjų žmonių indėlis į bendrą valstybės materialinę gerovę neproporcingai didelis, ar greičiau neproporcingai mažas? Dėmesį pagavo du straipsniai, reiškiantys visiškai priešingas nuomones. Pradėsime nuo ekonomisto Roberto Reicho.
Jis savo asmeninio tinklaraščio „Robert Reich`s Blog“ įraše liepos 22 d. kalba apie Ameriką ir teigia, kad Johnas McCainas ir Barackas Obama atstovauja dviem skirtingoms ekonomikos sampratoms. Pagal vieną – J. McCaino – turtai ir gerovė teka iš viršaus į apačią, pagal antrą – B. Obamos – jie kuriami iš apačios.
Sąlyginai pirmąją galime pavadinti konservatoriška arba dešiniąja, antrąją – socialdemokratiška arba kairiąja.
Dešinioji ekonomikos samprata įsitikinusi, kad jeigu turtingiems žmonėms suteiksi dosnių mokestinių lengvatų, jie bus paskatinti daugiau dirbti ir investuoti. O jų papildomas darbas ir investavimas sukurs daugiau darbo vietų ir skatins greitesnį ūkio augimą – eilinių darbo žmonių naudai.
Be to, jeigu bendrovėms suteiksi dideles mokesčių lengvatas, sumažinsi joms darbo kaštus, užkrausi mažiau reguliavimo, jos sėkmingiau konkuruos globalinėje rinkoje. Tai irgi padidins darbo vietų Amerikoje skaičių ir paskatins greitesnį Jungtinių Valstijų ūkio augimą.
Galop, geriausias būdas sumažinti energijos kainas eiliniams amerikiečiams yra duoti naftos bendrovėms daugiau žemės, kurioje galėtų gręžti, taip pat mažinti joms mokesčius ir kapitalo išlaidas. Jei to sulauks, jos padidins amerikietiškos naftos gavybą, o tai sumažins degalų kainą.
Taip bent sako dešinieji. Tačiau šitie teiginiai didžiai abejotini, – tęsia R. Reichas, – ypač globalioje ekonomikoje. Pasiturintieji nebūtinai investuoja savo papildomas pajamas atskaičius mokesčius į Jungtinių Valstijų ūkį, jie investuoja jas bet kur pasaulyje, kur tik gauna didžiausias įplaukas.
Tuo metu didelės Amerikos korporacijos daro verslą visur, jų tiekimo tinklas driekiasi po visą pasaulį, kur tik jos įstengia už mažą kainą daug pagaminti ir kur tik randa pirkėjų savo produktams.
Naftos kompanijos taip pat veikia globaliai ir savo kainas dažniausiai nustato pagal tai, kaip globalinė pasiūla atitinka globalinę paklausą. Papildomas gręžimas čia, Amerikoje, mums tik atneštų gamtosauginių grėsmių, o marginalinės naudos mūsų vartotojai gaus tiek pat, kiek ir kinai, indai ir europiečiai, – teigia R. Reichas.
Tai nereiškia, – priduria jis, – kad dešinioji ūkio samprata yra perdėm nesąmonė. Galų gale Amerika turi didžiausią pasaulio ekonomiką. Todėl iš to, kas turtina viršūnes, vis tiek šiek tiek nuvarvės ir žemiau esantiems kitiems, o tai, kas kenkia viršūnėms, ir žemiau esantiems pasunkins naštą.
Tačiau globalinėje ekonomikoje kairesnioji samprata vis dėlto labiau pagrįsta. Kodėl? Ogi todėl, – rašo B. Reichas, – kad Amerikos ūkio augimas daugiausia priklauso nuo jos darbuotojų produktyvumo, jie čia įleidę šaknis, tuo metu globalusis kapitalas ir globalios korporacijos, kad ir Amerikoje įsteigtos, čia šaknų neturi.
Amerikos darbininkų produktyvumas daugiausia priklauso nuo jų išsilavinimo, sveikatingumo ir infrastruktūros, kuri jiems leidžia gyventi bei susisiekti. Tad viešojo sektoriaus investicijos į šias sritis yra būtinos mūsų ateities gerovei.
Globalinis kapitalas ateis į Jungtines Amerikos Valstijas geroms darbo vietoms sukurti ne todėl, kad mūsų valstybiniai mokesčiai, atlyginimai ar reguliavimo kaštai yra maži (pasaulyje visada bus daug kraštų, kur mokesčiai, atlyginimai ar kaštai mažesni), bet todėl, kad mūsų darbuotojų produktyvumas didelis.
O kad atsakytume į mūsų energijos kainų augimą, turime generuoti energiją ne iš naftos ar anglies, bet iš atsinaujinančių šaltinių, ir turime rasti naujų energijos taupymo būdų, užuot laidavę globalinėms naftos kompanijoms dar didesnį priėjimą prie naftos.
Taigi reikia subsidijuoti šitų alternatyvų tyrimus ir plėtojimą, – skatina Robertas Reichas. Jis viliasi, kad Barackas Obama laimės ir tuo pačiu Amerikoje bus pradedama įgyvendinti kairesnioji ekonomikos programa.
Visiškai kitaip – greičiau už dešinesnę nei kairesnę sampratą – Šveicarijos dienraštyje „Neue Zürcher“ pasisako darbdavių sąjungos „Economiesuisse“ ekonomistai Martinas Kaiseris ir Janas Perret-Gentil. Tik jie kalba ne apie Ameriką, o Šveicariją.
Jie teigia, jog paprastai manoma, kad solidarus valstybės finansavimas reikalauja stipriai progresyvių mokesčių. Taip pat manoma, kad socialinė nelygybė mažų valstybinių mokesčių šalyse būtinai didesnė negu ten, kur mokesčių tarifai aukšti.
Būtent šias tezes ir sugriovęs minėtos sąjungos pernai atliktas tyrimas „Kas finansuoja Šveicarijos valstybę“. Jis parodė, anot autorių, jog Šveicarijos mokesčių sistema labai jau solidari: verslo, pramonės įmonės ir daugiausia pajamų turinčių asmenų viršutinis penktadalis finansavo beveik 60 procentų visų valstybės išlaidų, įskaitant socialines išlaidas.
O vidurinioji klasė ir antrasis nuo viršaus, taigi mažiau pasiturinčių, šveicarų penktadalis finansavo 36 procentus valstybės išlaidų. Turto atžvilgiu apatiniai trys visų šveicarų penktadaliai, atseit, nelabai ar visai nepasiturinčioji tautos dauguma, finansavo vos 5 procentus visų valstybės išlaidų.
Taigi didžioji valstybės išlaikymo našta vis dėlto krito neproporcingai būtent ant didžturčių, turčių ir šiaip pasiturinčiųjų, o ne ant mažiau pasiturinčių ar vargingesnių piliečių pečių.
Teiginys, kad kuo daugiau žmogus turi turto ir pajamų, tuo jis daugiau moka mokesčių – ir netgi neproporcingai daugiau – tinka visoms mokesčių rūšims, net ir pridėtinės vertės mokesčiui, kuris šiaip jau nelaikomas labai solidariu. Vadinasi, kairiųjų nuomonė, jog nelabai progresyvioje Šveicarijos mokesčių sistemoje vyksta turto „perskirstymas iš apačios į viršų“ jokios mokesčių rūšies atžvilgiu nepasitvirtino.
Tyrimas taip pat pakirto kojas socialdemokratų kalboms apie „didėjančią prarają tarp vargšų ir turtingų“. 9 procentai didžiausias pajamas turinčių mokesčių mokėtojų tiesioginių federalinių mokesčių sumokėjo beveik 200 kartų daugiau nei 28 procentai mažiausias pajamas turinčiųjų, nors turtingiausiųjų grynų pajamų dalis visų šalies gyventojų pajamų visumoje tik 8 kartus didesnė nei mažiausiai pasiturinčiųjų.
Panašai ir su kantonų mokesčiais. Apskritai, tiek absoliučiai, tiek pagal proporciją imant daugiau uždirbantieji ir daugiau turto turintieji Šveicarijoje sumoka ir ryškiai daugiau valstybinių mokesčių, todėl šios šalies mokesčių sistema, be abejonės, laiduoja didelį socialinio solidarumo mastą, – rašo Šveicarijos darbdavių sąjungos ekonomistai „Neue Zürcher Zeitung`e“.
Žinoma, neaišku, kiek dešinysis šis Šveicarijos modelis gali būti pritaikomas Lietuvai. Atsimintina, kad ir turtingumas, ir socialinis solidarumas istoriškai ramioje Šveicarijoje turi daug gilesnes tradicijas negu Lietuvoje.
Mykolas Drunga
