Ką bendro turi gyvūnų oda, tabakas, netikras vampumas (kriauklelių vėrinys, indėnų vartotas kaip papuošalas ir pinigas), auksas ir medvilnės popieriaus banknotai? Tam tikru metu visi jie reiškė vieną ir tą patį dalyką – JAV valiutą, rašo portalas „The Atltantic“.
Dar prieš JAV nepriklausomybę, atskirų Amerikos kolonijų ekonomikos turėjo vieną bendrą finansinę problemą – pinigų trūkumą. Kolonijinės vyriausybės bandė spręsti šią problemą pasitelkdamos į pagalbą tabaką, vinis ir gyvūnų kailius ir laikydamos juos valiuta. Kiekvienai iš jų buvo priskirta tam tikra šilingų ar pensų suma, kad naujoji valiuta galėtų pradėti cirkuliuoti esamoje valiutos sistemoje.
Pati sėkmingiausia iš tokių specialiai sukurtų valiutų buvo vampumas, ypatingas karolių vėrinys, pagamintas iš jūroje surinktų padarų. Tačiau galiausiai šios valiutos vertė, kaip ir visų kitų alternatyvių valiutos rūšių tais laikais, smuko dėl pernelyg didelės pasiūlos ir padirbinėjimo. Taip, net ir indėnų gaminamas vampumas buvo padribinėjamas – vėriniai buvo gaminami iš panašios formos kriauklių, nudažytų uogų sultimis, kad primintų tikruosius vampumus.
Iš Bostono kilę puritonai pirmieji pradėjo pasikliauti popieriumi. Iš pradžių Masačusetso įlankos kolonija norėjo pradėti kolonijinę monetų kalybą. 1652 metais pradėtos gaminti monetos buvo kaldinamos iš prastos kokybės sidabro mišinio ir netrukus britai jas uždraudė. Neprabėgus nei dešimtmečiui kolonistai pabandė tai padaryti iš naujo. Iš tiesų, jie buvo priversti tai padaryti, nes buvo skolingi Britanijos karališkajai šeimai už tai, kad ši padėjo finansuoti karą su Prancūzija, ir jiems trūko valiutos šiai skolai grąžinti. Naująją valiutą jie pavadino „kredito banknotais“. Vietos valdžia žmonėms pranešė: „Štai, tiesiog naudokite juos. Tai yra tikri pinigai. Jų išperkamumą sutvarkysime vėliau.“
Nuo prerijose esančių ūkių iki paties Kongreso kilo nesibaigiantys ginčai dėl to, ar šis popierius yra tikri pinigai ar apgavikų schema, kuri yra pasmerkta žlugti. JAV šie ginčai tęsėsi daugiau nei šimtmetį.
Kontinentinio kongreso metu JAV valstybės įkūrėjai tyčia uždraudė federalinei vyriausybei spausdinti „kredito banknotus“. Vienas iš atstovų pažymėjo, kad popieriniai pinigai „kelia nerimą kaip velnio ženklas“. Vis dėlto federalinei valdžiai buvo leista kaldinti monetas, reguliuotu jų vertę ir nustatyti svorio ir matavimo standartus.
Popieriaus pakilimas ir nuosmukis
Tačiau JAV pilietinio karo ir po to sekusio ekonominio nuosmukio dėka federalinės valdžios spausdinamiems banknotams buvo suteiktas dar vienas šansas. Kad apmokėtų Sąjungos karinę kampaniją, valdžia nusprendė išleisti 450 mln. vertės banknotų (šiandien tai sudarytų apie 8,1 mlrd. JAV dolerių). Šie banknotai galbūt ir pažeidė konstituciją, tačiau jie veikė – už juos buvo galima įsigyti karinės įrangos bei apmokėti kariams.
Vis dėlto karo pabaiga kartu atnešė ir infliaciją bei vėl atsinaujino ginčai dėl popierinių pinigų atitikimo konstitucijai. Tuometinis JAV iždo departamento sekretorius Salmonas P. Chase‘as buvo pirmasis, kuris leido naudoti popierinius banknotus. Tačiau praėjus dešimtmečiui S. Chase‘as, jau būdamas Aukščiausiojo teismo teisėju, nusprendė, kad popieriniai banknotai yra neteisėti. Šį sprendimą jis priėmė nepaisydamas to, kad ant banknotų buvo spausdinamas būtent jo atvaizdas.
Tačiau tuometinis JAV prezidentas Ulyssesas Grantas tą pačią dieną pakeitė du Aukščiausiojo teismo teisėjus ir ankstesnis sprendimas netrukus buvo panaikintas. Galiausiai teismas nusprendė, kad Konstitucija negali aiškiai suteikti federalinei valdžiai galios išleisti kredito banknotus, tačiau ji turi numanomą teisę tai daryti, kadangi šalies valdymas be šios teisės būtų neįmanomas.
Vis dėlto, prieš pasirodant vieningai nacionalinei valiutai, tūkstančiai privačių bankų išleido savo nuosavus banknotus. Nesuskaičiuojama galybė skirtingų banknotų rūšių tuomet pradėjo cirkuliuoti po visą šalį. Tapo sudėtinga nustatyti, ar pinigai nėra padirbti, nekalbant jau apie nestabilią jų vertę.
Tačiau net ir tais chaotiškais laikais banknotų vertė, bent jau teoriškai, priklausė nuo idėjos, kad juos galima iškeisti į tam tikrą kiekį aukso ar sidabro. Įsitikinimas, kad brangieji metalai yra tikra vertybė, nepasikeitė per du tūkstančius metų. Buvo nesuvokiama, kaip valiuta gali turėti vertę, nesusijus jos su metalais. Tačiau ši nuostata netrukus bus pakeista.
Viso gero, aukse
Pirmas žingsnis buvo žengtas 1933 metais, kai JAV prezidentas Franklinas Rooseveltas iš apyvartos išėmė viešąsias aukso atsargas, tokiu būdu bandydamas atstatyti šalies ekonomiką Didžiosios depresijos metu. Tuomet 1944 metais didžiosios pasaulio ekonomikos pasirinko JAV dolerį kaip de facto pasaulinę valiutą, kuri pakeitė iki tol tokį statusą turėjusį auksą. Dolerio vertė vis dar buvo pririšta prie aukso – viena aukso uncija buvo verta 35 JAV dolerių. Kaip bebūtų keista, tačiau būtent tokį kursą nustatė nedidelė grupelė vyrų, susėdusių prie vieno stalo. Kitos pasaulio valiutos, vietoj to, kad nustatytų savo atitikimą su auksu, nustatė savo valiutas pagal dolerį. Nustatyto valiutų keitimo kurso nebuvo galima keisti be naujai įsteigtos institucijos, Tarptautinio valiutos fondo (TVF), leidimo.
Pagrindinė kliūtis buvo ta, kad šis pokarinis susitarimas suteikė kitoms valstybėms teisę savo turimas dolerių atsargas iškeisti į auksą. Iki 1970-ųjų pradžios ši politika tapo akivaizdžiu absurdu, kadangi užsienio bankai turėjo dolerių atsargų, kurios tris kartus viršijo JAV turėtas aukso atsargas. Susidariusi situacija apsunkino užsienio vyriausybes, kadangi karas ir deficitas susilpnino JAV ekonomiką, o tai savo ruožtu paskui save nusitempė ir kitų valstybių ekonomikas bei jų valiutų kursus. Labiausiai dėl to pyko Prancūzija, kuri iškeitė milijardus JAV dolerių į auksą, tikėdamasi, kad kitos valstybės paseks jos pavyzdžiu ir privers JAV susitvarkyti savo finansus.
Tačiau kitos valstybės nebuvo linkusios sekti Prancūzijos pėdomis. 1971 metų rugpjūčio 15 dieną JAV prezidentas Ričardas Niksonas nutraukė paskutinį audinį, jungusį materialinį turtą ir nacionalines valiutas. Nuo tos dienos visiems buvo uždrausta keisti banknotus į auksą. Dolerių sumą, kurios reikia įsigyti vienai aukso uncijai, nuo šiol turėjo nustatyti rinkos, panašiai kaip yra nustatinėjamos naftos, dujų, gėlių, maisto ar kitų prekių kainos. Valiutų vertė iki šiol yra matuojama lyginant jas tarpusavyje.
Pasitikėjimas doleriais
Tuo tarpu doleris išliko pagrindine pasaulio valiuta. Užsienio valstybės laikosi įsikibusios į dolerį ir naudoja juos apmokėdamos savo skolas bei atsiskaitydamos už prekes pasaulinėse rinkose. Daugumos pasaulinėse rinkose parduodamų prekių kainos yra nustatytos JAV doleriais.
Šiandien kartais keista girdėti JAV apžvalgininkų teiginius, kad JAV doleris yra stabiliausia valiuta pasaulyje, lyg tai būtų šių dienų JAV ekonominės politikos padarinys. Dolerį stabiliu pavertė prieš kelis dešimtmečius priimti sprendimai, kurie yra visos šiandien egzistuojančios sistemos pamatas. JAV doleris yra stabilus dėl to, kad JAV ekonomika yra milžiniška. Taip. Tačiau jis yra stabilus dar ir dėl to, kad visų kitų pasaulio valstybių gerovė priklauso būtent nuo dolerio ir tikėjimo jo stabilumu. Nepaisant to, situacija gali greitai pasikeisti.
