Apie atostogas pietų Prancūzijoje su naujienų portalu tv3.lt sutiko pasidalinti skaitytoja Milda, kuri kartu su drauge liepos viduryje savaitgalį praleido Nicoje.
Mergina išsamiai pasakoja, kiek kainavo trys dienos kelionės, kur buvo apgauta, kiek teko sumokėti už skrydžius bei tris naktis viešbutyje, apie maisto, viešojo transporto bilietų kainas bei ką verta aplankyti.
Atostogų metu tikėjosi patenkinti skirtingus lūkesčius
Atostogauti pietų Prancūzijoje susiruošėme dviese su drauge, kuri jau labai ilgai svajojo pamatyti Žydrąją pakrantę bei levandų laukus. Tuo metu mane labiausiai viliojo tobulo poilsio duetas: karštas oras bei maudynės Viduržemio jūroje.
Kelionę planuoti pradėjome iki atostogų likus kiek daugiau nei trims mėnesiams. Dar balandžio pradžioje nusipirkome skrydžių bilietus ir rezervavome viešbučio kambarį. Skrydžių bilietai vienam žmogui kainavo 350 eurų, panašiai atsiėjo ir viešbutis – bendrai už tris naktis sumokėjome 370 eurų.
Taigi, kelionė ir viešbutis kainavo po 535 eurus kiekvienai.
Pirmoji diena neapsiėjo be nesusipratimų
Į Nicą atskridome per pietus – apie 12 valandą. Kadangi įsiregistruoti viešbutyje galėjome tik nuo 14 val., o su savimi turėjome nemažą lagaminą, iškart pramogauti ir susipažinti su Nicos grožiais nepuolėme.
Be to, pirmiausia norėjome persirengti Nicos karščiui tinkamesnę aprangą, visgi išvykome iš daugiau nei 10 laipsnių vėsesnės temperatūros.
Nors nuo oro uosto iki viešbučio galėjome visai patogiai nuvykti viešuoju transportu, dėl turimo bagažo, kurio nesinorėjo tampytis paskui save, nusprendėme išsikviesti pavežėją.
Kelionė nuo Nice Côte d'Azur oro uosto iki šalia pagrindinės Nicos traukinių stoties esančio viešbučio truko apie 20 minučių, o pavežėjui už tai sumokėjome 20 eurų.
Papildomai mokėti už ankstesnį įsigeristravimą nenorėjome, todėl prisėdome šalia viešbučio esančiame libanietiško maisto restorane papietauti. Užsisakėme po kokteilį atsigaivinimui ir po porciją salotų su sūrio rutuliukais ir pitos duonele. Gali atrodyti, kad suvalgėme nedaug, tačiau maistas buvo labai skanus ir sotus, o tokie pietūs dviems kainavo 34 eurus.
Papietavusios jau galėjome įsiregistruoti viešbutyje, kuris buvo labai patogioje vietoje – visai šalia yra autobusų ir tramvajaus stotelės, o iki jūros pakrantės – vos penkiolika minučių pėsčiomis.
Būtent ten pirmiausia ir pajudėjome. Mums nebuvo naujiena, kad Nicos paplūdimiai yra akmenuoti ir prigulti juose nėra labai malonu, todėl pamačiusios nuomojamus gultus prie jų ir nuskubėjome. Čia iškart ir apsigavome – koją pakišo kalbos barjeras.
Pirmos sutiktos darbuotojos paklausėme, kiek kainuoja du gultai, o ši plačia šypsena pradėjo vardyti: fifteen, fourteen ir taip toliau, priklausomai nuo to, kurioje eilėje nuo vandens jie yra. Keturiolika eurų už du gultus antroje eilėje tikrai skambėjo geriau nei akmenukų pagrindas, tačiau nuėjusios susimokėti pamatėme, kad jų kainos buvo visai ne fourteen ir ne fifteen, o forty ir fifty.
Ką padarysi – padų nepapustėme ir susimokėjome 40 eurų. Bent jau laikas ant gulto nebuvo ribojamas, todėl už keturiasdešimt eurų dviems pasimėgavome beveik trimis valandomis saulės vonių, skaitymo ir maudynių akis geliančio sūrumo vandenyje.
Po maudynių ir kitų papludimio džiaugsmų grįžome į viešbutį nusiprausti ir iškart ėjome pavakarieniauti. Beieškodamos vietos prisėsti pasigrožėjome Nicos senamiesčiu, Massena aikšte, Du Soleil fontanu.
Tiesa, mūsų kelionės metu Nicoje buvo be proto daug turistų, todėl vietą vakarienei rinkomės pagal tai, ar restorane dar yra laisvas staliukas. Pagaliau tokį radusios prisėdome, užsisakėme ąsotį vandens, dvi picas (abi tobulo skonio, tačiau būtų užtekę ir vienos) ir po stiklinę limonado. Už viską sumokėjome 32 eurus.
Kadangi kitą dieną mūsų laukė ilgas turas, nusprendėme per daug nenaktinėti ir gerai išsimiegoti, todėl gana anksti grįžome į viešbutį.
Reziumė: pirma diena vienam žmogui kainavo maždaug 63 eurus.
Antra diena – turas po kalnus ir levandų laukus
Antrąją dieną pradėjome labai anksti, kadangi jau 8 valandą nuo viešbučio mus turėjo pasiimti gidas. Pusryčius pasičiupome iš greta viešbučio esančios kavinukės – pasiėmėme po sumuštinį ir kavos puodelį, kiekviena sumokėjome po 7 eurus.
Dienos turui pasirinkome internete rastą pasiūlymą už 120 eurų vienam asmeniui. Turo programoje numatyta kelionė po ant kalvų esančias nuostabaus grožio vietoves, kaimus, apsilankymas prie krioklio ir žinoma, levandų laukai.
Visa karšta diena automobilyje, važiuojant kalnų keliais, nuolat purtančiais į skirtingas puses bei vedantys aukštyn-žemyn, ne kartą vos nesusiduriant su iš priekio netikėtai išnyrančiais vairuotais, tikrai kėlė įvairius jausmus.
Jei vieną akimirką džiaugiesi stulbinančio grožio kraštovaizdžiu, jau kitą mintyse keiki ir plaki save galvodamas, kad geriau jau būtum paplūdimyje ir saugiai mėgautumeisi ledų porcija. Na, bet galime kalbėti apie tai, ar aplankytos vietos atpirko ne kartą apie mirtį susimąstyti privertusią kelionę.
Pirma stotelė – 40 metrų aukščio krioklys. Kad pasimėgautume šia atrakcija reikėjo susimokėti po 1 eurą. Problema kilo sužinojus, kad atsiskaityti kortele neįmanoma ir ne visi turo dalyviai turi grynų pinigų. Gerų pakeleivių dėka problema buvo išspręsta, penkių minučių sustojimas prie krioklio, nors ir nelabai įspūdingo, pavyko! Taip pat trumpam sustojome ir įspūdingoje apžvalgos aikštelėje kalnų apsuptyje, o kiek daugiau laiko gidas davė Kastelano kaimelyje.
Čia pasivaikščioti galėjome maždaug 45 minutes. Su drauge visą šį laiką praleidome apžiūrinėdamos turguje parduodamas prekes, įsigijome suvenyrų. Čia nusipirkau ir skaniausius nektarinus, kokius kada nors yra tekę valgyti. Dar viena trumpa stotelė – apžvalgos aikštelė, nuo kurios atsiveria vaizdas į žydrumu užburiantį Sainte-Croix ežerą.
Toliau važiavome į nuostabaus grožio Moustiers-Sainte-Marie kaimuką. Šis sustojimas buvo skirtas pietų pertraukai, todėl turėjome maždaug pusantros valandos.
Tačiau vėlgi, dėl žmonių gausos sėdome tiesiog ten, kur radome laisvą staliuką – Moustiers-Sainte restoranėlyje. Nors kainos jame visai nemažos, o ir patiekalų pasirinkimas nėra labai didelis, pietumis visai nenusivylėme. Pasirinkome brusketą, patiektą su salotomis bei ąsotį vandens atsigaivinimui. Už brusketas sumokėjome po 14 eurų, o vanduo buvo nemokamas.
Pasistiprinusios likusį laiką praleidome vaikštinėdamos po kaimelį, aplankydamos suvenyrų parduotuvėles. Vaizdai kaimelyje tikrai pasakiški, darbuotojai kavinėje ir parduotuvėlėse itin malonūs, o net ir angliškai nekalbantys prekeiviai scenų nekėlė ir kreivai nenužiūrinėjo.
Tiesa, šiame kaimelyje dar kartą įsitikinome, kad labai svarbu yra su savimi turėti grynų pinigų, nes kortelėmis atsiskaityti galima ne visur.
Galiausiai pajudėjome į ilgai lauktą, tačiau iki paskutinės akimirkos nerimą kėlusią lokaciją – Levandų lauką. Nerimą kėlė dėl to, kad levandų žydėjimo sezonas čia laikomas iki liepos 15 dienos, todėl iki galo nežinojome, ar dar spėsime pamatyti purpurinę jūrą, ar teks nukabinus nosis apsisukti ir grįžti kitą vasarą, tik anksčiau.
Tačiau mums pasisekė, nes levandos vis dar džiugino ryškia spalva ir nuostabiu kvapu! Įspūdingas buvo ir laukas, ir nesibaigiantys kalnai aplink. Čia gana pigiai buvoma galima įsigyti įvairių suvenyrų: muilų, levandų medaus, krepšelių, rankšluostukų ir pan.
Po purpurinių džiaugsmų laukė kelionė į viešbutį, kurį pasiekėme apie 17–18 val. Taigi, ar vaizdai atpirko kelionės metu patirtus siaubus? Sunku pasverti. Visgi daugiau laiko praleidome automobilyje, nei sustojimo vietose, o ir sustojus pasidžiaugti vaizdais buvo skiriama tikrai per mažai laiko.
Tikiu, kad pasiplanavus laiką, pasidomėjus viešojo transporto maršrutais ar net išsinuomavus automobilį tą pačią kelionę galima atkartoti už mažesnę sumą, daugiau laiko praleidžiant tose vietose, kuriose jo šįkart trūko. Bet kokiu atveju, kelionė tikrai išvargino, todėl grįžusios į viešbutį nusiprausėme, pasnaudėme ir tik vėlai vakare užsukome pavalgyti į greito maisto restoraną bei pasivaikščioti po naktinę Nicą su rageliu ledų.
Tokia „vakarienė“ kainavo vos keletą eurų, tačiau už kaušelį ledų gatvėje sumokėjome po 3,5 euro.
Dienos kaina: 152 eurai. 120 eurų už turą sumokėjome dar prieš kelionę, o neskaičiuojant suvenyrų, per dieną maistui ir įėjimui prie krioklio išleidome po maždaug 32 eurus.
Trečią dieną – ir į gamtą, ir į klubą
Paskutinę visą atostogų dieną nusprendėme nuvykti į netoliese esantį Eze kaimelį. Prieš kelionę pusryčiams nuspirkome po kavos puodelį ir kruasaną (kiekviena sumokėjome po maždaug 7 eurus).
Susiradusios bilietų pardavimo automatą nusipirkome po tris bilietus kelionėms pirmyn-atgal ir kitos dienos kelionei į oro uosto. Kiekvienai tai, įskaitant ir aptarnavimo mokestį, kainavo po 7,10 euro. Nustebino tai, kad gavome ne popierinius bilietus, o labai gražias ilgo naudojimo korteles, kurias vis galima papildyti, o grįžus po atostogų liks kaip mielas prisiminimas.
Maršrutus kelionei stebėjome per Google maps programėlę, iki Eze kaimelio važiavome maždaug 40 minučių. Tiesa, ne nuo viešbučio, o nuo tolimesnės stotelės, iki kurios nusprendėme pasivaikščiodamos nueiti. Važiavome didžiuliu autobusu, kuris buvo pilnas žmonių, nemažai kam teko važiuoti stovint, tačiau karšta nebuvo – autobuse puikiai veikė kondicionierius, nuo kurio kartais net darėsi vėsu.
Vos atvykusios į Eze pamatėme mažą turgelį. Viename iš kioskų nusprendėme paragauti jau anksčiau matytą į plovą panašų patiekalą su milžiniškomis krevetėmis ir paukštiena. Pasiėmėme vieną porciją už 12 eurų, tačiau net ir dalinantis ji buvo per didelė!
Pasistiprinusios pajudėjome į egzotinių augalų sodą, dėl kurio čia ir atvykome. Lipome į kalną, klaidžiojome viena už kitą vis gražesnėmis gatvelėmis, kuriose galva svaigo nuo matomų grožių. Nors alinančiai karštą dieną kopinėti laipteliais buvo nemenkas iššūkis, pasiekta lokacija buvo tikrai to verta – viskas tiesiog atėmė žadą.
Bilietai į sodą su studento nuolaida kainavo 4 eurus, o pilna kaina suaugusiam žmogui buvo 7 eurai. Esu tikra, kad net ir ilgokai vaikščiodamos po visus sodo takelius kai kuriuos ir praleidome, pamatėme ne viską. Už visus kaktusus kitus nematytus augalus dar įspūdingesnis buvo vaizdas, atsiveriantis nuo sodo – visa kalno papėdė, užburianti jūra, aplinkiniai miesteliai.
Atgal į Nicą grįžome vakarop, apie 17 val. Nusprendėme, kad paskutinį vakarą norime praleisti prie vandens, todėl truputį pailsėjusios išjudėjome paplūdimio link. Pakeliui užsukome į gatvelę, pro kurią neteko eiti ir mano didžiam nusivylimui pamačiau, kad joje yra labai daug krautuvėlių, kuriose mano lygiai tokie patys anksčiau pirkti suvenyrai kainuoja gerokai mažiau. O ir gėrimai, maistas joje pigesnis, nei daugumoje kitų vietų. Jei būsite Nicoje, ieškokite Rue Halévy gatvės.
Taigi, pakeliui į paplūdimį užsukome į prekybos centrą, pasiėmėme vaisių, indelį krevečių, kepaliuką batono ir gėrimų. Už viską sumokėjome apie 20 eurų. Šįkart paplūdimyje jau nebeieškojome gultų, įsitaisėme patogesnėje vietoje ir nemažai laiko ten praleidome. Žinoma, paskutinį vakarą norėjosi ir papramogauti, nueiti į klubą ir buvo labai malonus siurprizas, kai parodžius apsauginiui dokumentą šis prakalbo lietuviškai! Ne, jis nebuvo lietuvių kalbą truputį mokantis prancūzas, o tikrų tikriausias lietuvis!
Dienos kaina: maždaug 35 eurai.
Prisipildžiusios įspūdžių ir apkerėtos nuostabių pietų Prancūzijos vaizdų visai nenorėjome išvykti, tačiau teko susikrauti lagaminą ir ketvirtąjį atostogų rytą išvykti į oro uostą.
Taigi, susumavus visas išlaidas (neskaičiuojant suvenyrų), trijų pilnų atostogos mums kainavo po maždaug 780–800 eurų. Atmetus skrydžių, viešbučio ir turo, už kuriuos susimokėjome dar prieš kelionę kainas, pačių atsotogų metu už maistą, transportą ir, žinoma, paplūdimio gultus sumokėjome po maždaug 130 eurų.
Kainos Prancūzijoje tikrai nemažos, tačiau reikia įvertinti ir tai, kad vykome liepos viduryje, kada susirenka daug turistų, todėl skrydžiai ir apgyvendinimas kainuoja daugiau, nei ne sezono metu.
Mūsų su drauge verdiktas – tikrai verta! Galime sakyti, kad bent kartą pamatyti kurortinį Žydrosios pakrantės regioną yra būtina, tačiau vieno karto tikrai neužtenka, vos išvykus norisi sugrįžti atgal!