Jau šią vasarą naftos kaina gali pasiekti 170 dolerių, įspėja ekspertai.
Praėjusį ketvirtadienį rinkoms buvo pasiųstas dar vienas signalas: pirmą kartą istorijoje Londono biržoje vienas naftos barelis kainavo daugiau nei 145 dolerius. Vos prieš metus tokia kaina atrodė neįtikėtina, pažymi Vokietijos dienraštis „Süddeutsche Zeitung“. Tada naftos barelis kainavo 70 dolerių, ir tokia kaina atrodė labai didelė. O dabar? Prieš keletą dienų Tarptautinės energetikos agentūros (IEA) vykdomasis direktorius Nobuo Tanaka Madride vykusioje Pasaulinėje energetikos konferencijoje ištarė magišką frazę: pasaulis išgyvena „trečiąjį naftos šoką“. Naftą eksportuojančių šalių organizacijos (OPEC) prezidentas Chakibas Khelilis pareiškė manąs, kad 170 dolerių kaina gali būti pasiekta„jau šią vasarą“.
Tokie dramatiški žodžiai liudija, kad dabartinis kainų augimas žymi naujo naftos amžiaus pradžią, kuris gali būti dar sunkesnis, nei abu pirmieji šokai 1970-aisiais ir 1980-aisiais, rašo „Süddeutsche Zeitung“. Abi pirmosios krizės buvo kilusios dėl politiškai motyvuoto pasiūlos sumažinimo. Dabartinio naftos šoko priežastys ekonominės: sparčiai buvusiose besivystančiose šalyse didėjanti paklausa susiduria su nustojusia augti pasiūla.
Pirmoji naftos krizė prasidėjo 1973 m. spalio 6 dieną, kai egiptiečiai ir sirai atakavo Izraelį. OPEC dėl to sumažino naftos gavybą, kad priverstų Vakarus vykdyti antiizraelietišką politiką. Per kelias dienas naftos kaina pašoko nuo 3 iki 5, o kitais metais – jau iki 12 dolerių. Šios dienos kainų kontekste tokie skaičiai atrodo juokingi, tačiau tuo metu jie reiškė katastrofą pasaulio ekonomikai.
Antrasis šokas prasidėjo po islamo revoliucijos Irane. 1980 m. rugsėjo 22 dieną Irako diktatorius Saddamas Husseinas (tuo metu –Vakarų sąjungininkas) užpuolė susilpnintą kaimyninę šalį. Karas su Iranu lėmė naftos gavybos sumažinimą, dėl to ji pabrango iki 38 dolerių už barelį.
8-ojo dešimtmečio pamokos
7-ąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį prasidėjęs pirmasis ir kiek vėliau sekęs antrasis naftos šokai turėjo tokių rimtų pasekmių dėl to, kad išsivysčiusios pramoninės valstybės jiems nebuvo pasiruošusios. Dėl to buvo padaryta rimtų klaidų ekonominėje politikoje. Vokietijos Federacinėje Respublikoje profesinės sąjungos mėgino kompensuoti perkamosios galios mažėjimą atlyginimų didinimu. Krizinę 1974-ųjų žiemą profesinių sąjungų susivienijimas ÖTV po sensacingo streiko išsireikalavo 11 proc. atlyginimų padidinimą. Kad pristabdytų infliacijos augimą, „Deutsche Bundesbank“ padidino palūkanų normą, o tai tik dar labiau pablogino padėtį.
Visame išsivysčiusiame pasaulyje ši krizė baigėsi stagnacija, pažymi dienraštis. 8-ąjį dešimtmetį ekonomikos augimas buvo nežymus, laikėsi aukšta infliacija, didėjo bedarbių skaičius. Ir tik po antrojo naftos šoko, susitaikius su dideliais praradimais ekonomikoje, šiaip ne taip pavyko sustabdyti naftos kainų augimą.
Dėl neigiamos patirties kovojant su stagnacija emisiniai bankai šiandien tapo gerokai jautresni, pastebi „Süddeutsche Zeitung“. Naujausią Europos centrinio banko sprendimą padidinti palūkanų normą galima paaiškinti tuo, kad ekspertai nustatė, jog profesinės sąjungos, ypač Vokietijoje, pradeda reikalauti didinti atlyginimus: taip siekiama kompensuoti išaugusias energijos kainas. Toks siekis gali įsukti didėjančių atlyginimų ir kainų spiralę, kaip jau buvo 1970-aisiais. Bankas nori užkirsti tam kelią.
Suprantama, abu naftos šokai turėjo ir teigiamų pasekmių pasaulio ekonomikai: žmonės pradėjo taupyti, o gamyba energijos sąnaudų požiūriu tapo efektyvesnė. Naudojant vieną naftos barelį šiandien pagaminama daugiau, nei prieš 30 metų. Kartu išaugo ir naftos pasiūla, ypač OPEC nepriklausančiose valstybėse. Naftos gavyba Šiaurės jūroje – tiesioginė pirmosios naftos krizės pasekmė. Tačiau ar pasiūlos augimas ir paklausos mažinimas padės įveikti ir šią krizę? – svarsto dienraštis. Naftos poreikis pramoninėse valstybėse po truputį mažėja: Tarptautinės energetikos agentūros vertinimais paklausa jose šiemet turėtų sumažėti 0,1 proc. Tačiau to, suprantama, per maža, kad būtų galima išlyginti didėjančią paklausą Kinijoje ir Indijoje.
Kaip ir anksčiau, politikai šiandien dėl naftos kainų augimo kaltina „spekuliantus“, tačiau tai tik masinei sąmonei tinkamas argumentas. Šiuo metu daugelis investuotojų iš tikrųjų siekia uždirbti iš žalios naftos brangimo. Tačiau ši tendencija gali turėti poveikį rinkoms tik tokiu atveju, jei naftos atsargos būtų kaupiamos saugyklose. To niekas nedaro, priešingai – pasaulinės naftos atsargos, laikomos saugyklose, pavojingai mažos, o kainų didėjimas išlieka stabilus.
Pasiūla į naftos kainų augimą gali reaguoti tik ribotai ir tik po tam tikro laiko: daugelį metų naftos bendrovės nepakankamai dėmesio skyrė investicijoms į gavybos priemones ir naftos perdirbimo gamyklas, o dabar reikia laiko, kad naujos investicijos palankiai atsilieptų rinkoms. Iš esmės galutinės pasiūlos ribos pamažu tampa visiškai apčiuopiamos: pasauliniai naftos ištekliai lėtai, bet nesustabdomai mažėja. Nauji gręžiniai tampa vis brangesni ir ekologiškai rizikingesni. Tačiau teiginys, kad pasaulis pasiekė aukščiausią turimų naftos išteklių gavybos lygį, kelia ginčus. Tarptautinės energetikos agentūros vertinimais realūs naftos gavybos pajėgumai iki 2013 m. šiek tiek padidės – nuo 90,4 mln. iki 96,2 mln. barelių. Tačiau tai situacijos nepakeis: pasaulis turi ruoštis ilgalaikiam naftos kainų augimui, teigia „Süeddeutsche Zeitung“.
