Analitikai skaičiuoja, kad iki visiško Vilniaus centro užpildymo liko maždaug 10 metų. Kas tuomet? Tuomet žvilgsniai krypsta į senosios statybos namus.
Dešimtmetis centre, bet tik užtikrinus infrastruktūrą
Vilniaus vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis teigia, kad yra paskaičiuota, jog šiuo metu mieste neefektyviai išnaudojama apie 500 hektarų teritorijos. „Tai nėra želdynai, tai visokios pramonės įmonės, sandėliai ir kitos teritorijos, kurios nepakankamai išnaudojamos. Dabartinis pavyzdys – plėtros grįžimas į Naujamiestį“, – nurodė M. Pakalnis.
Pasak jo, kadangi vystytojai patys nustato projektus, o miestas tik bando sukoordinuoti, sunku pasakyti, kokiu tempu vyks tolimesnė plėtra. Tačiau skaičiuojama, kad plėtrai centre užteks dar 10 metų iki kol reikės žengti į periferijas.
Nekilnojamojo turto plėtros bendrovės „Hanner“ vadovas Arvydas Avulis taipogi patvirtina, kad centrinėje Vilniaus dalyje dar 10 metų galima plėstis. Kalbant apie centrinę dalį, omenyje turimas ne Senamiestis, bet zonos tarp Senamiesčio ir gyvenamųjų rajonų.
„Ten daug vietos ir erdvės. Vilnius netipinis Europos miestas, nes paprastai didžiausia koncentracija būna centrinėje miesto dalyje, tada žmonės į darbą kai kurie pėsčiomis ateina, kai kurie viešuoju transportu ar dviračiu vyksta. Dabar centrinėje Vilniaus dalyje turime daug biurų administracinių patalpų , o gyvenamieji rajonai atokiau nuo centrinės dalies, tad ir išeina, kad kiekvieną dieną susiduriame su kamščių problema“, – pastebi A. Avulis.
Lietuvos socialinių tyrimų centro Visuomenės geografijos ir demografijos instituto vadovas Donatas Burneika pastebi, kad daug priklausys nuo tarptautinio migracinio gyventojų srauto.
„Vilnius yra tas miestas, kur daugėja gyventojų ir tas miestas, kuris pakankamai erdvus, pakankamai didelis pagal plotą. Centre žinoma yra vietos, bet klausimas ar tai visapusiškai gerai. Galėtų būti statoma vietoje likusių lūšnų ir pan., bet ne kuo daugiau ir aukščiau, nė neatsižvelgiant į platesnius gyventojų poreikius. Neturėtų būti daromas skruzdėlynas, nes po to iš tokių skruzdėlynų žmonės bėga į priemiesčius, o tai kelia ir spūsčių problemą vėliau.
Tai klausimas, kaip plėtra vyks mieste: ar, kad tiesiog bendrovė užsidirbtų, ar vis dėlto tai turėtų būti reguliuojama tiek, kad tos statybos būtų ne per tankios su visa papildoma infrastruktūra žmonėms, kad galėtų patogiai gyventi ir nenorėtų po to pabėgti, kaip iš kokio Perkūnkiemio“, – tv3.lt sakė M. Pakalnis.
Jis prideda, kad tais atvejais, kai trūksta erdvės, miestas pradeda stiebtis į viršų. Tačiau žiūrint dabartines gyventojų migracijos tendencijos, to Vilniui dar nereikia.
Kai kurie namai – renovuotini, tačiau kitiems reikia tarti „sudie“?
Stiebtis į viršų tektų ir griaunant senuosius daugiabučius. Tačiau D. Burneika nemano, kad tai būtų geriausias sprendimas, nebent vietoj senų griaunamų daugiabučiai būtų statomi panašaus dydžio bei, svarbiausia, su požeminėmis aikštelėmis.
„Vilniaus rajonai, ypatingai gyvenamieji, pasižymi dideliais tankumo skirtumais. Lazdynuose, Fabijoniškėse ar juo labiau Perkūnkiemyje. Jei nutiktų taip, kad pradėtų griauti penkiaaukščius namus ir jų vietoje statytų devynaukščius, tada daugiau žmonių tilptų, bet iš esmės reikėtų perstatyti patį miestą. Ar dėl to žmonės būtų laimingesni? Labai abejoju, tankinimas iš esmės sukelia problemų.
Kartais pamirštama, kad šalia reikia statyti ir infrastruktūrą: darželius, mokyklas, vaikų žaidimų aikšteles. Tai teoriškai gal erdvės laisvos yra, praktiškai ne“, – svarsto D. Burneika.
Tuo tarpu vyriausiasis Vilniaus architektas tikina, kad visur nustatytos statymo normos, kurių pažeisti negalima. Tačiau jei norėtume platesnių kiemų ir erdvių, reikėtų suprasti, kad tai kainuos – turės būti daugiau gatvių, reikės toliau eiti, brangs statyba.
Remdamasis Švedijos, Vokietijos ir Londono pavyzdžiais M. Pakalnis nurodo gerosios renovacijos pavyzdžius: vieni namai paaukštinti, kiti pažeminti, dar kiti griaunami.
Mat dabar seni sovietmečio namai turi ir išplanavimų problemas – nėra uždarų kiemų, trūksta stovėjimo aikštelių, per maži santechnikos mazgai – netelpa skalbimo mašinos.
„Sovietmečio namai, kai kalbame apie renovaciją, tai reikėtų remti ne tik jų apšiltinimą, bet ir perplanavimą. (...) Reikėtų vertinti per ekonominę prizmę, ar verta griauti. Iš kitos pusės butai yra privatūs. Tai yra pavyzdys, kad tuos butus būtų galima nupirkti, šalia pastatyti naujus, kur gyventojai persikeltų. Pas mus tai yra sudėtingiau nei Londone ar Švedijoje, padaryti dėl teisės aktų. Tik galima tą padaryti nupirkus realiai turtą.
Galvojame, kad gal tiems žmonėms, kurie gyvena tuose daugiabučių kvartaluose, atiduoti žemę, kad bendrija pati tvarkytųsi. Tada ji galvotų gal jai apsitverti teritoriją, gal parkingą susitvarkyti, jei tuščios vietos yra, gal bendrija statytų namą, parduotų iš to užsidirbtų savo renovacijai. Lenkijoje tokios patirties yra.
Man atrodo, reikia kelių pavyzdžių, nes tikėtis, kad ateis raitelis ant žirgo ir viską sutvarkys, tai taip nebus. Bendrijos pačios turi suvokti žmonės, kaip jiems geriau tvarkytis“, – tv3.lt komentavo vyriausiasis Vilniaus architektas.
A. Avulio požiūris nesiskiria nuo M. Pakalnio: vystant projektus numatomas intensyvumo lygis, kiek galima kv. metrų tam tikrame sklype pasatyti. Tad laikantis numatytų normų galima užtikrinti aukštesnės kokybės produktą, papildomą infrastruktūrą.
Kalbant apie senosios statybos namus, A. Avulis taip pat pripažįsta, kad kai kuriuos namus geriau yra renovuoti, o kai kuriuos – griauti. „Reikia atsižvelgti, ar tie namai labai seni ir net iš vidaus jau morališkai pasenę.
Artimiausiu metu masinio griovimo nebus, bet po kokio dešimtmečio, kai išsisems tos teritorijos tarp Senamiesčio ir miegamųjų rajonų, tada ateis eilė ir seniems blokiniams namams, kurie statyti 1960 m., o tokius kaip Lazdynus gal dar neverta griauti, bet renovuoti.
Bet dalis namų, kurie statyti Antakalnyje, Žirmūnuose, Savanorių prospekte – turbūt artėjame prie tos stadijos, kada neverta renovuoti, o geriau būtų nugriauti ir pastatyti šiek tiek aukštesnius namus gyventojams“,– teigia A. Avulis.
Jis taip pat pabrėžia bendrijų vaidmenį, kurios pačios galėtų priimti sprendimus, ar nori kad vietoje jų seno pastato būtų statomas naujas.
„Jie galėtų paskelbti tokį kaip konkursą, koks investuotojas, kokia kaina ir kokiomis sąlygomis galėtų nugriauti ir pastatyti naują. Manau ne viena ir ne dvi kompanijos dalyvautų tokiame konkurse ir bendrijos galėtų sulaukti geriausio pasiūlymo“, – mano A. Avulis.
Į periferijas nebent po 20–30 metų
Vilniaus vyriausiasis architektas M. Pakalnis tikina, kad plėstis į išorę, reiškia didinti miesto problemas: kuo toliau į išorę, tuo daugiau važiuoti, tuo daugiau automobilių, tuo daugiau kamščių. Jo teigimu, dėl mažo tankio periferijose neįmanoma užtikrinti viešojo transporto.
„Naujamiestyje gyvenantys žmonės žymiai mažiau naudosis privačiu automobiliu nei tą daro Avižienių gyventojai. Ir ta vidinė miesto plėtra praktiškai vienintelė tvari galimybė mums užtikrinti, kad ir tarša bus mažesnė, kad ir daugiau pėsti vaikščiosime ir, kad mieste bus daugiau viešųjų erdvių“, – įsitikinęs M. Pakalnis.
Tuo tarpu „Hanner“ vadovas skaičiuoja, kad į periferijas apsimokėtų plėstis nebent po 20–30 metų, kai visiškai nebeliks erdvės centrinėje dalyje.
„Vilnius apskritai išsiskėtęs miestas, palyginus su Vokietijos miestais. Pusės milijonų gyventojų miestas Vokietijoje užima du kartus mažesnę teritoriją nei Vilnius. Reiškia mes tiesiog neracionaliai esame suplanavę miestą, dėl to mums reikia daugiau gatvių, inžinerinių tinklų, sugaištame laiką į gyvenamuosius rajonus važiuodami. Žmonės europėję kompaktiškiau gyvena ir negali pasakyti, kad nėra pas jų parkų žalių erdvių. Pas juos nėra sandėlių centruose.
Kadangi dar turime erdvės mieste, plėtimasis į miesto pakraščius neatrodo labai logiškas. Nors pats prieš dešimt metų stačiau namus gražiose vietose pušynuose prie gamtos, bet ir mano požiūris pasikeitė ir visuomenės gyventi gamtos pakraštyje didelė prabanga: ten individualūs namai galėtų būti, bet daugiabučius statyti periferijose nebent po 20–30 metų, kai visas galimybes išsemsime miesto centrinėje erdvėje“, – įžvalgomis dalinasi A. Avulis.
Priešingai nei kiti pašnekovai, demografijos tyrėjas D. Burneika sako, kad plėtra į periferijas nėra bloga, nes Vilnius nėra didelis ir kamščiai bet kokiu atveju bus neišvengiami.
„Žmonės norėjo gyventi priemiestyje ir turėti savo namą, tai nuo to nepabėgsi. Tokių žmonių yra ir bus. Periferijos plėtra yra normalus procesas. Blogai, kad nereguliuojama ir ta plėtra yra stichiška ir chaotiška. Turi būti pritaikyta prie infrastruktūros, darželių, mokyklų. O kai nėra, tai ir kamščių kyla“, – sako D. Burneika pabrėždamas, kad Vilniaus savivaldybė turėtų labiau kontroliuoti plėtra periferijose.
