Pasaulinė ekonomikos ir finansų krizė bent kol kas nesutelkia žmonių bendromis pastangomis įveikti šią negandą, o priešingai – diferenciacija pagal pajamas tampa dar didesnė. Pastaruoju metu dažnai girdime vardijant tuos pačius prieštaringus skaičius: 600 tūkst. Lietuvos gyventojų, pasiprašė paramos maisto daviniais; indėliai bankuose jau padidėjo iki 43 mlrd. litų. Apie tai ir kalbamės su Vilniaus universiteto docentu, socialinių mokslų daktaru Teodoru Medaiskiu.
Kasmet Seimo patvirtinami biudžetai vis vadinami socialiniais, tačiau turbūt yra priešingai?
Sunkiai galėčiau paaiškinti, kodėl pas mus socialinėms reikmėms skiriama bendrojo vidaus produkto (BVP) dalis yra mažesnė, negu senosiose Europos demokratijose. Daug kas kaltina šešėlinę ekonomiką.
Kita vertus, bent socialdemokratiškai mąstantys žmonės teigia, jog turtingieji per mažai dalijasi su neturtingaisiais. Galbūt iš tiesų reikėtų daugiau operuoti progresyviniais mokesčiais ir formuoti kitokį darbdavio požiūrį į darbuotoją, kad nevengtų, jeigu gali, mokėti didesnius atlyginimus. Gal yra ir kitų priežasčių, į kurias vertėtų pasigilinti.
Kur riba tarp populizmo ir socialinės politikos?
Manyčiau, socialinė politika – tai kai ne tik iškeliamos problemos, bet ir pasiūloma realių galimybių jas išspręsti. O populizmas – tai tik burbulų pūtimas neturint pinigų. Dabar daug kalbama apie būtinybę grąžinti pensijas. Bet kaip grąžinti, jeigu nėra pinigų? Svarbiau kuo greičiau sumažinti „Sodros“ deficitą, kad nesuformuotume didžiulių skolų ateities kartoms. Kai kurie politikai siūlo geradariškus sprendimus, nors aiškiai žino, kad tam nėra pinigų ir artimiausiu metu nebus. Taip, tai populizmas. Tą patį sakyčiau ir apie motinystės išmokų padidinimą. Išleista milijardas litų, ir štai ką dabar turime.
Pensijų didinimas buvo suderintas su atlyginimų augimu, o motinystės išmokos smarkai viršijo augimą. Todėl pensijų didinimo galima populizmu nekaltinti.
Pensijų didinimas iš tiesų būtų pozityvus žingsnis, jeigu tam būtų pinigų. Dabar penkios meškos dalijamos, nors nė viena dar nenušauta. Aš irgi pritarčiau pensijų didinimui, jei nežinočiau, kad tai bus apgavystė. Padidinti iš oro – tai išleisti į rinką neuždirbtus pinigus. Kadangi litas susietas su euru, tai būtų sunku padaryti. Antraip greičiausiai pasikartotų 1992-1993 m. scenarijus, kai vis gausėjo tuščių rublių. Priminsiu, jog tada pensijų dydis pradėjo siekti tūkstančius, tačiau jų perkamoji galia, kaip ir atlyginimų, nukrito 3 kartus.
Apie pensijų mažinimą turbūt nė neklausiu...
Konservatorių klaida, kad, gal pabūgę politinių pasekmių, pensijas sumažino 2010, o ne 2009 metais ir taip papildomai įvarė „Sodrą“ į didžiulę skolą. Taip, pensininkai - jautriausia visuomenės dalis, bet reikia susitarti, kaip turi veikti pensijų sistema. Gali būti dvi tokios alternatyvos. Pirma, išėjus į pensiją, paskiriamas tam tikras dydis, kuris indeksuojamas pagal kainas. Dirbantieji gyvena geriau. Atlyginimai ir dirbančiųjų gyvenimo lygis pamažu kyla, o pensija stovi vietoje. Bet tai garantuota išmoka, kurios mažinti negalima. Jeigu, būdamas pensininkas, nepretenduojate dalintis su kylančia visuomenės gerove, tai jums nebus ir mažinama.
Kitas variantas – jeigu jums paskyrė pensiją, ir augant visuomenės gerovei, žmonių atlyginimams, didėja ir jūsų pensija, tai sutikite, kad kai žmonėms yra blogiau, turėtų būti ir jums blogiau. O dabar – kai atlyginimai didėja, tai pensininkai nori antrojo pensijos sistemos varianto, bet kai mažėja – nori būti nejudinami. Tai nesąžininga. Reikėtų pasirinkti modelį ir dėl jo susitarti, juolab kad mūsų modelis yra panašus į antrąjį, mano požiūriu, teisingesnį.
