Šiandieniniame Lietuvos politiniame diskurse energetikos klausimai užima labai svarbią vietą. Atrodo, pagaliau stebime procesus, kurie veda link energetinio saugumo užtikrinimo ir priklausomybės nuo vieno tiekėjo (Rusijos) mažinimo. Čia svarbu paminėti, kad dauguma infrastruktūros projektų (elektros jungtys su Lenkija ir Švedija, planuojamas dujotiekis tarp Lietuvos ir Lenkijos ir pan.) vykdomi kaip Baltijos energetikos rinkos jungčių plano (Baltic Energy Market Innerconnection Plan[i] – BEMIP) dalis.
Šis ES projektas į bendrą koncepciją sujungia infrastruktūros projektus, į kuriuos įtrauktos visos šalys aplink Baltijos jūrą. BEMIP galima padalyti į dvi dalis[ii]: elektros sektoriaus plėtrą ir dujų sektoriaus plėtrą. Pastaroji dalis yra svarbi nagrinėjant suskystintųjų dujų terminalų rytiniame Baltijos jūros regione klausimą. Lietuva, Latvija, Estija ir Suomija yra vienintelės ES šalys, izoliuotos nuo integruotos ES dujų sistemos. BEMIP dujų infrastruktūros tobulinimo dalyje į šias keturias valstybes, sudarančias energetinę salą, žiūrima kaip į bendrą segmentą, kurio integracija į ES dujų sistemą yra vienas iš kertinių tikslų. Kaip priemonė šiam tikslui pasiekti yra įvardijamos ir suskystintosios dujos, tačiau svarbu panagrinėti, kaip dabartiniai Baltijos šalių planai statyti suskystintųjų dujų terminalus atrodo BEMIP kontekste.
Baltijos šalių planai statyti suskystintųjų dujų terminalus BEMIP kontekste
Turbūt derėtų pradėti nuo to, kad šiandien ketinimus statyti suskystintųjų dujų terminalus (SDT) yra pareiškusios visos trys Baltijos šalys. Lietuva ketina statyti nedidelį SDT savarankiškai, t. y. be ES finansavimo, planuojamas metinis terminalo pajėgumas galėtų būti 2–3 mlrd. kubinių metrų dujų (2010 m. Lietuva sunaudojo kiek daugiau negu 3 mlrd. kub. metrų dujų), o dujos iš šio terminalo pirmiausia būtų skirtos vidiniam vartojimui. Primename, kad jau numatyta vieta terminalui – Kiaulės Nugaros sala Kuršių mariose prie Klaipėdos, pasirinktas projekto parengimo ir įgyvendinimo patarėjas – tarptautinė kompanija „Fluor“, taip pat pasirašytas Lietuvos energetikos bendrovės „Klaipėdos nafta“ ir JAV energetikos bendrovės „Cheniere“ ketinimų protokolas dėl galimybės ateityje tiekti Lietuvai suskystintąsias gamtines dujas. Estija taip pat yra išreiškusi norą statyti suskystintųjų dujų terminalą, kaip, beje, ir Latvija, pastaroji nori SDT statybą paversti regioniniu projektu ir taip užsitikrinti ES finansavimą. Grįžtant prie Lietuvos pozicijos, reikia pridurti, kad vėlesniame SDT projekto etape yra numatyta galimybė Latvijai ir Estijai įsigyti terminalo akcijų, taip pat buvo ne kartą pažymėta, kad Lietuva pritartų ir regioninio SDT statybai.
Čia būtų galima prabilti ir apie Baltijos energetikos rinkos jungčių plane projektuojamą regioninę viziją ir SDT vaidmenį joje. Plane yra teigiama, kad palyginti mažai Suomijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos rinkai (regionas suvartoja apie 10 mlrd. kub. metrų dujų per metus) nėra reikalo turėti daugiau negu vieną SDT. Taip pat yra būtina užtikrinti didžiausią įmanomą rinką bet kokiam suskystintųjų dujų terminalui. Bet turbūt svarbiausia tai, kad SDT statybą siūloma pradėti tik tuomet, kai bus įrengtos dujotiekių jungtys (arba lygiagrečiai šiam procesui) – kad būtų išvengta dabartinės situacijos „užcementavimo“, diversifikacijos stokos ir užtikrinta rinka.
Plane numatyta, kad trumpuoju laikotarpiu (iki 2014 m.) dėmesys turėtų būti telkiamas į šiuos dalykus: investicijas Lietuvos ir Lenkijos dujų jungčiai. Galimos modifikacijos: „Amber PolLit“, jeigu įmanoma prisijungti prie Jamalo–Europos dujotiekio ir atsiranda atbulinio srauto dujotiekyje galimybė; alternatyva – „Amber PolLit(AS)“, jungtis prie Lenkijos dujų sistemos, jeigu nėra atbulinio srauto galimybės Jamalo–Europos dujotiekyje, šiuo atveju dėl daug mažesnio dujotiekio laidumo tarp Lenkijos ir Lietuvos siūloma, kad Lietuva statytųsi suskystintųjų dujų terminalą; dujotiekį tarp Estijos ir Suomijos („Balticconnector“); suskystintųjų dujų terminalą Suomijoje (alternatyva, esant techniniams keblumams – Estijoje). Suomija pasirinkta dėl to, kad terminalas būtų energetinio tinklo gale, ten, kur yra mažiausiai alternatyvų; Latvijos ir Lietuvos, Latvijos ir Estijos dujų perdavimo apimties išplėtimą, vidinių sistemų modernizavimą.
Taigi regione iš pradžių projektuojamas tik vienas SDT (ir ES pasirengusi finansuoti tik vieną regioninį projektą), tačiau net ir palyginti mažo (1–3 mlrd. kubinių metrų) terminalo statyba yra pateisinama tik tuo atveju, kai yra integruota Baltijos šalių ir Suomijos rinka, t. y. egzistuoja bendra dujų paklausa. Šiandien vis dar nematyti realaus postūmio dujų jungties su Lenkija rengime, dujų jungtis tarp Estijos ir Suomijos kol kas taip pat nepradėta statyti (vyksta projektavimo darbai), o apie dujų perdavimo tarp Baltijos kaimynių didinimą Lietuvoje kol kas apskritai nėra kalbama.
Be jokios abejonės, dujų terminalas yra labai naudingas dėl priežasčių, kurias galima tiesiog nurašyti iš „Nacionalinės energetikos strategijos“: šalis nebebus priklausoma nuo vienintelio tiekėjo, atsiras gamtinių dujų tiekimo diversifikacija, šalis galės dalyvauti tarptautinėse dujų rinkose, bus sudarytos prielaidos susiformuoti šalies dujų rinkai, Lietuva galės savarankiškai apsirūpinti gamtinėmis dujomis, reikalingoms pirmojo būtinumo paklausai patenkinti.[iii] Vis dėlto vargu ar regione reikia daugiau negu vieno terminalo (ypač „Amber PolLit“ jungties su Lenkija atveju, kai dujų tiekimas į Lietuvą, – o per ją potencialiai ir toliau į Latviją, Estiją ir Suomiją – iš Vakarų valstybių būtų pakankamai didelis). Juo labiau, kad šiuo metu, nesant jungčių su Suomija ir Lenkija, rinka yra minimali, vadinasi, regione pastačius 2 ar 3 terminalus neabejotinai kils jų rentabilumo problema. Svarbu ir tai, kad vien SDT dar jokiu būdu negarantuoja visiško saugumo, ką jau kalbėti apie tai, kad be jungties su Lenkija neįmanoma integracija į ES dujų tinklus, o juk kaip tik tai ir turėtų būti svarbiausias energetinio saugumo garantas ir tikslas.
Atrodo, kad šiandien Baltijos šalyse pešantis dėl suskystintųjų dujų terminalų kai kurie kiti strateginiai projektai (dujotiekių tinklai) yra nustumiami į antrą planą, o ekonominė logika lyg ir byloja, kad jie turėtų būti vykdomi pirmiausia. Taip, šiandien mokame per brangiai už dujas ir suskystintųjų dujų terminalas yra puiki išeitis. Vienas terminalas regione būtų naudingas ir visiškai integravusis su ES rinka. Tačiau ką reikės daryti tuo atveju, jei Baltijos šalys SDT pasistatys daugiau negu reikia, o pasirodys, kad rinkoje pasiūla gerokai lenkia paklausą? Šiandien keistai skamba ir valdžios atstovų teiginiai, kad ruošiamasi statyti nedidelį terminalą, kurio pajėgumas turėtų būti apie 2–3 mlrd. kub. metrų dujų (žinoma, tikslesnės detalės paaiškės kiek vėliau). Atsižvelgiant į tai, kad dujų Lietuva suvartoja per metus apie 3 mlrd., o Baltijos šalys ir Suomija kartu paėmus – apie 10 mlrd. kub. metrų, kyla klausimas: tai koks terminalas būtų didelis šiam regionui?
Neabejotina, kad dabar vykstantys procesai ir apskritai dabartinės vyriausybės veržlumas energetikos srityje nusipelno daug komplimentų. Vis dėlto, sekdami „lenktynes“ dėl suskystintųjų dujų terminalų, šiandien matome vaizdą, kuris iš tiesų yra labai būdingas Baltijos šalims – kiekviena kovoja už save. Tai verčia kelti pamatinius klausimus, kurie net nėra susiję su energetika: ar mes pasitikime savo kaimynais Baltijos regione? Ar jie gali pasitikėti mumis? Ir ar jau sugebame pakilti kiek aukščiau nacionalinių interesų ir strategiškai mąstyti regioniniu lygmeniu?
Rimvydas RAGAUSKAS
