Portalo tv3.lt skaitytoja vilnietė Inga pasakojo, kad šiomis dienomis susirgo veikiausiai gripu.
„Iš pradžių į prastą savijautą nekreipiau dėmesio. Tačiau, kai pakilo temperatūra, nuvykau pas gydytoją ir gavau nedarbingumą. Vis dėlto, pasakiusi apie tai darbdaviui, supratau, kad jam tai nė kiek nerūpi.
Jis reikalauja, kad dirbčiau net turėdama nedarbingumą“, – skundėsi moteris.
Pasak skaitytojos, ji pasijuto tarsi atsidūrusi spąstuose.
„Jeigu nesutiksiu dirbti, mane gali atleisti, tačiau nenoriu aukoti savo sveikatos vardan darbo“, – sakė ji.
Siūlė ignoruoti darbdavio prašymus
Valstybinė darbo inspekcija (VDI) naujienų portalui tv3.lt komentavo, kad laikinojo nedarbingumo laikotarpis nėra darbo laikas.
„Todėl darbuotojas, esantis laikinai nedarbingas ir turintis gydytojo išduotą elektroninį nedarbingumo pažymėjimą, negali vykdyti savo darbo funkcijų ir neprivalo reaguoti į darbdavio prašymus, neturi vykdyti jokių darbdavio nurodymų ar pavedimų.
Jeigu darbdavys reikalauja vykdyti darbo funkcijas laikinojo nedarbingumo metu, darbuotojas turi atsisakyti tai daryti, ligos metu gali nereaguoti į darbdavio skambučius ir žinutes“, – patarė VDI.
Patys darbuotojai sutinka eiti į darbą
Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkė Karolina Briliūtė komentavo, kad Lietuvoje darbuotojai turi teisę į apmokamas nedarbingumo atostogas, kurios yra numatytos ir detaliai sureguliuotos teisės aktuose. Tačiau nepaisant to, anot jos, kai kurie darbuotojai, net ir susirgę, pasirenka eiti į darbą.
„Būtina griežčiau arba kūrybiškiau taikyti esamus įstatymus ir teisės aktus arba tokių situacijų sureguliavimą darbovietės vidiniais teisės aktais, siekiant spręsti anglišku terminu vadinamą „presenteeism“.
Tai yra situacija, kuomet darbuotojas praranda produktyvumą atlikdamas darbo funkcijas savo darbo vietoje dėl susirgimo, sužeidimų ar kitų objektyvių aplinkybių. Nepaisant to, net ir sirgdami asmenys dažnu atveju jaučia poreikį ir norą fiziškai eiti į darbą“, – komentavo teisininkė.
Anot jos, pagal darbo teisę, darbdaviai privalo užtikrinti savo darbuotojų sveikatą ir saugą, kaip numatyta Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme.
„Šis įstatymas įpareigoja darbdavius įgyvendinti priemones, kurios užkirstų kelią darbo vietoje kylančioms rizikoms, įskaitant užkrečiamųjų ligų plitimo riziką. Skatindami ar leisdami (nesiimdami priemonių neleisti) sergantiems darbuotojams dirbti, darbdaviai ne tik pažeidžia savo pareigas užtikrinti saugią darbo aplinką, bet ir gali pažeisti darbo kodeksą, kuriame numatyta darbdavių pareiga sudaryti tinkamas darbo sąlygas ir rūpintis darbuotojų gerove“, – sakė teisininkė.
Dirbti teisės aktai nedraudžia
K. Briliūtė pastebėjo, kad teisės aktai aiškiai nedraudžia dirbti susirgus, o tai gali perkelti per didelę atsakomybę darbuotojams ir darbdaviams, reguliuojant tokias situacijas vidiniuose darbovietės teisės aktuose.
„Pavyzdžiui, Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas numato darbdaviui pareigą imtis priemonių, kad darbo aplinka atitiktų darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus, į ką gali papulti ir pareiga sureguliuoti atvejus, užkardant situacijas, kai darbuotojai eina į darbo vietą sirgdami ir tokiu būdu keldami grėsmę kitų darbuotojų saugumui ir sveikatai.
Darbuotojai, kurie dirba sirgdami, ypač užkrečiamų ligų atvejais, ne tik kelia pavojų kolegų sveikatai, bet ir pažeidžia Visuomenės sveikatos priežiūros įstatyme nustatytus principus. Įstatymas įpareigoja darbdavius ir darbuotojus prisidėti prie visuomenės sveikatos užtikrinimo, o darbas susirgus tam trukdo“, – komentavo teisininkė.
Anot jos, darbdaviai turi platų atsakomybių spektrą, siekiant sumažinti riziką, susijusią su sergančiais darbuotojais darbo vietoje.
„Jie privalo užtikrinti aiškią nedarbingumo atostogų politiką, skatinti darbuotojus prioritetą teikti savo sveikatai, informuoti juos apie jų teises ir pareigas užtikrinant, kad darbuotojai būtų sąmoningi ne tik savo sveikatos, tačiau ir kolegų sveikatos atžvilgiu.
Darbdaviai turėtų taikyti aktyvias priemones, tokias kaip sveikatos patikrinimai ar palanki nuotolinio darbo politika, ypač tose srityse, kur darbas sergant, gali turėti rimtų pasekmių, pavyzdžiui, sveikatos priežiūros ar maisto paslaugų sektoriuose bei srityse, kuriose yra nuolatinis kontaktas su asmenimis“, – įspėjo teisininkė.
Ligos išmoką moka darbdavys ir „Sodra“
Anot „Sodros“, blogai pasijutus, pirmiausia reikia kreiptis į gydytoją.
Diagnozavęs ligą, jis paskirs gydymą, išduos nedarbingumo pažymėjimą. Tada būtina informuoti darbdavį, kad sergate ir negalite dirbti. Jis apmoka dvi pirmąsias ligos dienas, o nuo o nuo 3 ligos dienos moka „Sodra“.
„Nėra atsižvelgiama į apdraustojo asmens turimą ligos socialinio draudimo stažą. Už dvi pirmąsias nedarbingumo dienas darbdavys turi mokėti išmoką, ne mažesnę kaip 62,06 proc. gavėjo vidutinio darbo užmokesčio“, – komentavo „Sodra“.
Nuo trečiosios laikinojo nedarbingumo dienos ligos išmoką moka „Sodra“. Norint gauti ligos išmoką iš „Sodros“, reikia būti apdraustam, tai yra tuo metu turėti darbo ar tarnybos santykius bei pirmajai ligos dienai turėti ne trumpesnį kaip 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba ne trumpesnį kaip 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos socialinio draudimo stažą.
„Sodra“ komentavo, kad išduodamas nedarbingumo pažymėjimą gydytojas supažindina pacientą su gydymosi režimu ir elgesio taisyklėmis, galiojančiomis laikino nedarbingumo metu.
„Kai žmogus nesilaiko gydytojo nustatyto gydymo režimo ir neatlieka paskirtų procedūrų, vartoja alkoholį ir kitaip svaiginasi, dirba, mokosi, keliauja, dalyvauja kultūros, sporto, pramoginiuose ar kituose renginiuose arba elgiasi taip, kad jo veiksmai gali užtęsti laikino nedarbingumo trukmę, tai laikoma taisyklių pažeidimu“, – atkreipė dėmesį „Sodra“.
Anot jos, už taisyklių nesilaikymą darbuotojui gali būti atimta ligos išmoka.
„Sodros“ duomenimis šiemet jau išduota 142 tūkst. nedarbingumo pažymėjimų.
O jai žmogus dirba vizižkai sunkų darbą dar ir sirgdamas tai čia jau patyčios iš darbuotojo.
