Šį pakeitimą visuomenė priėmė nevienareikšmiai – vieni piktinosi, kad didės darbo sąnaudos, o dėl to reikės atleisti dalį darbuotojų ar apskritai uždaryti verslą, kiti sveikino už tai, kad gerės socialinės garantijos, mažės nesąžiningos konkurencijos galimybės.
„Grindų“ reikalavimas – dėsningas
Minimalios įmokos, arba „grindų“, įvedimas, atsižvelgiant į Lietuvos sąlygas – dėsningas. Neįtikimai didelė mažas pajamas (nuo kurių sumokamos socialinio draudimo įmokos) uždirbančių žmonių dalis nors ir padeda paaiškinti, kodėl pensija nuvilia, tačiau niekaip nedera su plika akimi matomu ne pirmo būtinumo prekių vartojimo augimu, statybų bumu ir bendru ekonomikos pakilimu.
Kuo toliau, tuo labiau aiškėja, kad laukti, jog ekonomikai atsigaunant viskas susitvarkys savaime, nesąžiningieji taps sąžiningi ir socialiai jautrūs, naivu.
Juolab kad išradinėti dviračio nereikia: pragmatiškieji estai, kuriuos taip dažnai laikome geros viešųjų finansų ir mokesčių politikos pavyzdžiu, jau ne vienus metus taiko nustatytą minimalią socialinio draudimo įmoką – „grindis“.
Išimtys – svarbios
Daugelis neigiamų reakcijų – skubotos ir nepagrįstos: baiminamasi griūvančio dangaus neišsiaiškinus visų sąlygų. Įstatyme numatytos išimtys, kad nenukentėtų tie, kurie dėl objektyvių priežasčių negali dirbti pilną darbo dieną ir dėl to taptų per brangūs darbdaviams.
Mokėti didesnių socialinio draudimo įmokų nereikia už jaunimą iki 24 metų, pensinio amžiaus žmones, neįgaliuosius, mažus vaikus auginančius tėvus, tuos, kurie slaugo neįgalius artimuosius.
Pagalvota ir apie tuos, kurie dirba keliuose darbuose, nes tokiu atveju greičiausiai viena darbovietė neužtikrina užimtumo visą dieną ir pakankamų pajamų – jei žmogus turi kelis darbdavius, nė vienam iš jų nėra prievolės sumokėti minimalią „Sodros“ įmoką.
Kai kurių verslininkų viešai skelbiamos prognozės, kiek padidės jų socialinio draudimo įmokos, kai įsigalios naujasis reikalavimas, preliminariais „Sodros“ duomenimis turėtų būti kur kas mažesnės. Skirtumas atsiranda, matyt, dėl to, kad verslininkai skaičiuodami neįvertino išimčių.
Išimtys Lietuvoje panašios į Estijos – kai kur griežtesnės, kai kur laisvesnės. Estijoje lengvata taikoma besimokančiam arba studijuojančiam jaunimui. Dar numatyta, kad ilgalaikiams bedarbiams, grįžusiems į darbo rinką, ribotą laiką irgi galiotų lengvata. Tačiau dirbantiems pas kelis darbdavius tas darbdavys, kuris taiko gyventojų pajamų mokesčio neapmokestinamąjį dydį, turi užtikrinti, kad būtų sumokėta ir minimali socialinio draudimo įmokos suma.
Koks gėris yra mažai apmokamos darbo vietos?
Dažnai minima naujojo reikalavimo grėsmė – darbdaviai turės atleisti mažai apmokamus darbuotojus, nes šie pasidarys per brangūs. Dėl to padidės nedarbas.
Visgi, jei žmonių atleidimo priežastis – naujasis reikalavimas, neaišku, kokia dėl to atleistų žmonių dalis liks be darbo ir pajamų, o kokia – tik be kone už dyką gaunamų socialinių garantijų. Nes, pavyzdžiui, „įdarbinus“ darbuotoją už vieną eurą ir sumokėjus maždaug 40 centų socialinio draudimo ir privalomo sveikatos draudimo įmoką (PSD), jam jau suteikiamos socialinės garantijos – susirgęs jis gautų ligos išmoką, nebereikia mokėti 36 eurų mėnesinio PSD mokesčio, kurį privalo mokėti niekur nedirbantis neapdraustas gyventojas.
Taip pat dar nežinia, kiek dėl naujojo reikalavimo atleistų žmonių susiras – persikvalifikavę arba ne – geriau apmokamą darbą. Juk gerai pagalvojus, mažai apmokamas darbas kartais yra tiesiog paslėptas nedarbas. Toks reiškinys gal ir padeda neprašyti nedarbo išmokos dabar, tačiau pensijos problema dėl to nedingsta.
Įstatymas įsigaliojo visai neseniai. Pirmosios didesnės įmokos bus pradėtos mokėti artimiausiomis dienomis. Tada paaiškės daugiau – kam dėl to blogiau, kam – geriau, bet labai tikėtina, kad bendra nauda bus gerokai didesnė negu žala, ypač, kai praeis daugiau laiko. Juk kai išplauni grindis, kurį laiką jos būna slidžios. Bet tai nereiškia, kad palaikyti tvarkos nereikia.
Komentaro autorė - „Sodros“ direktoriaus patarėja Julita Varanauskienė.
