Apie „Snorą“ pastaruoju metu girdime labai daug ir, atrodo, ilgai girdėsime. Tačiau dar ilgiau jausime šios aferos pasekmes. Kol kas dar niekam nerūpi, kaip žmonės buvo įsukti į šias finansines machinacijas.
Sugundė banko darbuotoja
Kelmės rajono gyventoja Milda (straipsnyje minimų pašnekovų tikri vardai ir pavardės žinomos – aut. past.) guodėsi, kad per „Snoro“ platintas obligacijas ji prarandanti ne tik savo santaupas, bet ir senelio jai paliktą palikimą. Nukentėjusioji pasakojo, kad apie obligacijas nieko nežinojusi, bet turėjusi keletą terminuotų indėlių tame banke. Šių metų spalio viduryje jai paskambinusi Raseinių „Snoro“ darbuotoja Gintarė ir pasiūliusi indėlius pakeisti obligacijomis, nes sąlygos tokios pat, o palūkanos būsiančios didesnės.
Palūkanos – fiksuotos, tai ir rizikos jokios nėra,juk čia ne akcijų biržos, kuriose palūkanų dydžiai nuolat svyruoja. Su šia darbuotoja Milda bendravo ir anksčiau, todėl ja patikėjo. „Maniau, jei pažįstamas banko žmogus taip siūlo... Nuvažiavau, nutraukiau visas terminuotų indėlių sutartis, sudėjau santaupas krūvon, kiek trūko iki apvalios sumos, pridėjau grynaisiais ir... nusipirkau obligacijų už trijų kartų gyvenimus“, – pasakojo patikli Kelmės rajono gyventoja.
Yra ir daugiau nukentėjusiųjų, kurie buvo paraginti „Snoro“ banko darbuotojų terminuotus indėlius keisti obligacijomis. „Bet aš ir šiandien nesuprantu, kodėl taip buvo daroma? Juk mano pinigus jie vis tiek jau turėjo. Gal todėl, kad nuo obligacijų bankui nereikėjo mokėti garantijų fondui?“ – retoriškai klausė Milda. Moteris įtaria, kad „Snoro“ banko darbuotojai turėjo nurodymus iš savo vadovybės privilioti kuo daugiau nedraustų pinigų, nes gundyta labai atkakliai.
Kilus skandalui, Milda paskambino banko darbuotojai Gintarei. „Man pasirodė, kad ji labai sutrikusi. Guodėsi, kad bijo išeiti į gatvę, į parduotuvę, nes sulaukianti nukentėjusių klientų grasinimų“, – pasakojo nuo banko nukentėjusi Milda.
Neatgavusi pinigų mirė
Raseiniškių Žukų šeima skaudžiai nudegė įsigijusi „Snoro“ indėlių sertifikatų. „Pardavę nekilnojamąjį turtą, nusprendėme trumpam padėti pinigus į banką. Pavasarį ketinome pradėti statybas. Rinkomės „Snorą“ ne dėl didesnių palūkanų, o todėl, kad jis iš tiesų, kaip ir skelbėsi, buvo artimas bankas. „Snoro“ kioskelių – ant kiekvieno kampo, kiekvienoje didesnėje gyvenvietėje, o kitų bankų skyrių net mieste paieškoti tenka. Ir štai „snoriuke“ mums pasiūlė įsigyti indėlio sertifikatą. Paklausėme, o kas tai yra. Atsakė, kad toks pat indėlis, tik su šiek tiek didesnėmis palūkanomis“, – sakė raseiniškių šeima.
Filologės išsilavinimą turinti Žukienė žinojo, kad žodis „sertifikatas“ reiškia pažymėjimą. Kartu su sertifikatu raseiniškiai gavo priedėlį, kuriame buvo parašyta, jog „banko įsipareigojimai apdrausti įstatymų nustatyta tvarka“. Tad šeima be didelio delsimo pasirašė sutartį su banku ir tapo indėlininkais.
O viena panevėžiečių šeima indėlio sertifikatų prisipirko net už 100 tūkst. litų. Tie pinigai sunkiai, bet atkakliai į gyvenimą besikabinančiai darbščiai Norvaišų šeimai nukrito tarsi iš dangaus.
Nepagydoma liga susirgęs tėvas pardavė visą savo turtą, pasilikdamas sau tik butą, o pinigus padalijo po lygiai dviem savo vaikams. Norvaišai nusprendė už tėvo dovanotus pinigus baigti įrengti namus, o likusiais padengti dalį būsto paskolos. Nerizikuodami tokios sumos laikyti namuose iki darbų pradžios, nutarė patikėti juos bankui. Nelaimei, pasirinko „Snorą“.
„Pasirinkome todėl, kad jis buvo arčiausiai namų. Apie kokias nors didesnes palūkanas tikrai negalvojome. Bet banke mus pradėjo įtikinėti, kad pirktume indėlio sertifikatą, tikino, kad tai pats saugiausias taupymo būdas, davė informacinį lapelį, kuriame kuo aiškiausiai buvo parašyta, jog tokie indėliai yra drausti. Maustė, kol patikėjome“, – guodėsi Norvaišų šeimyna.
Šiauliškė Nijolė sakė supratusi, kad „Snore“ turėtos obligacijos jau yra palaidotos. „Pusantrų metų dydžio pensija. Dideli pinigai, bet susitaikiau, pasakiau sau, kad nuo mano sielvartavimo kitaip vis tiek nebus, juolab kad dar turiu indėlio sertifikatą ir kaip nors ištversiu. Išsitraukiau iš dokumentų dėžutės sertifikatą, darkart perskaičiau jo informacinį lapelį – viskas gerai, drausta ir saugu. O paskui girdžiu, kad tokio naujadaro kaip indėlio sertifikatas bankininkystėje iš viso nėra“, – stebėjosi šiauliškė.
Nijolė pasakojo, kad viena jos pažįstama, suvokusi kas atsitiko, pavaikščiojo pusvalandį įsikibusi į sienas ir susmuko. Deja, mirties liudijime kaltininke įvardyta širdis, o ne „Snoro“ bankas.
Stručio pozicija
Likviduotame banke savo santaupas prarandančius žmones labiausiai skaudina net ne tai, kad jie praranda viską, ką užgyvenę, o valdžios politika šiuo klausimu ir netgi atviras kaltinimas, neva gyventojai patys prisidirbo, kad pasitikėjo. „Labiausiai esame kalti, kad dar tikėjome tokia valstybe, joje dirbančiu Lietuvos banku su 11 departamentų ir 6 savarankiškais skyriais, tarp jų – ir rizikos valdymo skyrius bei departamentas, tiesiogiai atsakingas už komercinių bankų kontrolę. Mes kalti, kad tikėjome, jog jie iš tiesų tikrina, kontroliuoja, o „Snoro“ bankas yra vienas iš geriausiųjų. Rodos, taip buvo skelbiama tikrintojų ataskaitose“, – apmaudo neslėpė Milda.
„Snoro“ banke užkliuvo ir Raseinių ligoninės pinigai. Jos vadovas Vidmantas Merkliopas sakė, kad į „Snorą“ atėjęs ne savo valia, o vadovaudamasis Viešųjų pirkimų įstatymu. Tie patys įstatymai nurodo, kad reikia pasirinkti geriausias sąlygas pasiūliusį paslaugos teikėją. Tad Raseinių ligoninei neliko nieko kito, kaip susidėti su „Snoru“, pasiūliusiu geriausias sąlygas iš visų keturių Raseiniuose veikiančių bankų.
V. Merkliopas atsidūsta: „Ar ne ironija, kad sutartį su „Snoru“ pasirašėme rugpjūčio pabaigoje?“ Net jeigu ligoninės vadovas būtų buvęs itin įžvalgus ar aiškiaregis, jis nebūtų galėjęs pasirinkti prastesnes sąlygas pasiūliusio banko. Deja, bankus prižiūrinčios institucijos, už tai gaunančios milžiniškus atlyginimus, nematė reikalo nei perspėti apie galimus pavojus, nei laiku stabdyti tokio banko veiklos.
Nijolė PETROŠIŪTĖ
