Latvijos portalas „Telegraf.lv“, priklausantis Vladimirui Antonovui, publikuoja savo banko „Snoro“ nacionalizavimo versiją, kurioje demaskuojamas kruopščiai parengtas Lietuvos vyriausybės veiksmų planas:
Jeigu po to, kas atsitiko Vladimiro Antonovo ir Raimondo Baranausko finansinei grupei „Snoras“, kas nors vis dar tiki, kad taisyklės visiems yra vienodos, – jie yra išties naivūs.
Penktas pagal dydį Lietuvos bankas, turėjęs ne prastesnius nei kitų bankų rodiklius, buvo nacionalizuotas valstybės per kelias valandas.
Naktinis suokalbis
D. Grybauskaitė surengė pasitarimą su A. Kubiliumi, I. Šimonyte ir V. Vasiliausku (nuotr. Elta)
Susimąstykite. Tokių veiksmų pagrindu tapo tai, kad, pasak Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės, šios savaitės pradžioje per dvi dienas padidėjo pinigų pervedimai iš Lietuvos. Skamba išties solidžiai, nors, žinoma, nieko konkretaus nebuvo pasakyta. Kokios sumos? Į kokias šalis? Kur patvirtinantys dokumentai? Kuo skiriasi šie „pinigų dingimai“ nuo normalių finansinių operacijų? Ir taip toliau.
Įvykių seka taip pat verčia susimąstyti: publikacija laikraštyje „Lietuvos Rytas“ apie valstybės ketinimus išspręsti savo finansines problemas privačių bankų nacionalizacijos sąskaita, po dienos netikėtas išorinio „Snoro“ valdymo įvedimas ir po dviejų valandų priimtas sprendimas dėl nacionalizacijos. Visa tai padaryta banko vadovybei ir akcininkams nesant Lietuvoje. Jie tuo metu buvo komandiruotėse.
Jau kitą dieną visi valstybiniai pareigūnai, įskaitant prezidentę, pareiškė, kad visiškai palaiko centrinio banko veiskmus ir staigiai pasirašė visus reikiamus įsakymus. Kaip pareiškė Lietuvos parlamento narys, ekonomikos komiteto pirmininkas Julius Veselka: „Už visų žaibiškų žingsnių, kuriuos vykdė Lietuvos vyriausybė, Seimas ir respublikos prezidentė, nacionalizuodami „Snoro“ banką, slypi gerai suplanuota sudėtinga operacija. Turbūt mažai kas galėtų patikėti, kad tokioje ekstremalioje ir stresinėje situacijoje Lietuvos Bankas ir vyriausybė sugebėjo netikėtai veikti taip užtikrintai. Parlamentas fiziškai negalėjo paruošti Lietuvos bankininkystės įstatymų pataisų per vieną naktį. Nepaisant to, įvyko būtent taip. Ir jeigu šalies prezidentė pasirašė tas pataisas netgi jų neskaičiusi, reiškia, kad jis jau iš anksto galėjo su jomis susipažinti.
O tai, pasak Veselkos, įmanoma tik tokiu atveju, kai „žaibiška operacija vykdoma pagal gerokai iš anksto sudarytą scenarijų.
Apgalvota iš anksto
S. Polonskis (nuotr. blogspot.com)
Tai, kad šie veiksmai buvo suplanuoti iš anksto ir atitinkamas planas, kurį taip ne laiku aptiko „Lietuvos Rytas“, jau buvo paruoštas, netiesiogiai patvirtina ir šios „specialios operacijos“ informacinis fonas.
Iš karto po didvyriškų Lietuvos valdžios reportažų apie „išgelbėjimą“ eilėje Baltijos ir Rusijos žiniasklaidos leidinių pasirodo informacija apie „Snoro“ ryšius su Iranu (kodėl ne su Gaddafiu?), o Vladimiras Antonovas apkaltinamas tuo, kad kartu su Sergejumi Polonskiu („Mirax Group“, Rusija) išvedinėjo pinigus iš Rusijos.
Ir turbūt nieko tokio, kad Polonskis ramiausiai būna Rusijoje, o Antonovas turi rusišką pasą ir laisvai gali įvažiuoti į JAV ir į Šengeno sutarties šalis? Ir turbūt netrukdo tai, kad puslapis, kuriame buvo publikuojama visa ši informacija Rusijoje turi nekokią reputaciją? Jį dažniausiai naudoja juodosioms viešųjų ryšių technologijoms, publikuojant šmeižtą ir užsakytas medžiagas, kad vėliau labiau solidūs ir gerai apmokami leidiniai juos perspausdintų – juk jie paprasčiausiai cituoja. Matyt, buvo skubėta, ir viskas padaryta kuo paprasčiau.
O danar pabandykime išsiaiškinti, kokios iš tikrųjų priežastys privertė Lietuvos vyriausybę imtis tokių, švelniai tariant, dviprasmiškų teisine prasme veiksmų? Pirmasis klausimas, kurį siūlydavo užduoti tokiose situacijose senovės romėnai, kurių principais remiasi šiuolaikinė teisė – cui prodest? Kam tai naudinga? Kas laimės iš to, kad „Snoro“ grupė bus atimta iš jos savininkų, o jos aktyvai perskirstyti?
Kaip netyčia (arba tyčia) pasakė Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Stasys Kropas – dabar Lietuvoje „atsiras nacionalinė aviakompanija“, turėdamas omenyje „airBaltic“. Geras aktyvas, „chaliavnai“ gauti tokį gardų kąsnelį, ypač kai nemokamai. Nestebina tai, kad „Snorą“ užlaužė ne prieš kelis mėnesius, o dabar – kantriai sulaukus „airBaltic“ gelbėjimo pabaigos. Dabar galima pasiimti – sumokėta! O tai, kad pinigus dalimis įnešė kaimyninės valstybės vyriausybė ir privatus akcininkas, yra mažai ką jaudinantis faktas. Svarbiausia, kad Lietuva dabar gauna savo aviakompaniją. Nemokamai.
Tikrųjų priežasčių paieška
Simonas Freakley (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
Tačiau ar tik vieninteliu noru dykai gauti stambiausią Baltijos aviakompaniją buvo paremti tokie žaibiški Lietuvos vyriausybės veiksmai? Ar nėra dar kokių nors priežasčių? Taigi aišku, kad skandinavų bankai noriai pasiims sau „Snoro“ ir „Latvijas Krajbanka“ filialų tinklą, kuris yra didžiausias Baltijoje, tuo pačiu pašalindami konkurentą, kuriuo per pastrauosius metus tapo „Snoras“. Suprantama, kad „Snoro“ ir „Latvijas Krajbanka“ aktyvai yra neabejotinai gardus kąsnelis geidžiantiems lengvo grobio. Ir vis dėlto, net ir atsižvelgiant į šiuo reikšmingus faktorius, pasiryžti imtis verslo atėmimo, besiribojančio su savivale, valstybė galėjo nuspręsti tik turėdama labai rimtų priežasčių. Kur gi jų iesškoti?
Agentūra Regnuma teigia: „Atsakydamas į IA Regnums prašymą pakomentuoti nesuvokiamą Lietuvos mastais laikinosios banko „Snoras“ administracijos vadovo Simono Freakley 140 tūkstančių eurų mėnesio algą, Veselka pareiškė, kad „visada stebisi tuo, kaip reikiami žmonės moka atsirasti reikiamoje vietoje reikiamu metu“.
Ir mes klausiame – o kas jis toks, šis ponas Freakley? Who are you, mister Freakley?
Simonas Freakley vadovauja kompanijai „Zolfo Cooper“, kuri specializuojasi patarimuose. Patarimai iš „Zolfo Cooper“ reikalingi, kaip teigia kompanijos puslapis, įvairiose sferose: nuo finansinio valdymo ir restruktūrizacijos iki pensijinių servisų ir schemų.
Normali tokia „patarimų“ kompanija, kokių yra tūkstančiai, ir galima būtų nekreipti ypatingo dėmesio į taip brangiai apmokamą Freakley, jeigu ne viena aplinkybė, kuri yra nurodyta Freakley biografijoje tam pačiame puslapyje – nuo 2004 metų spalio iki 2008 metų kovo jis vadovavo detektyvų agentūrai „Kroll“. Ir štai čia viskas ir susieina – toliau paveikslas detalės pradėjo aiškėti.
Mūšis dėl „Saab“: kovinė žvalgyba
Gamintojų nuotr.
2009 metais Vladimiro Antonovo „Konvers Group“ stojo į kovą dėl švedų automobilių gamintojo „Saab“. Niekas nenumanė, kad tai bus gyvybės ir mirties klausimas. Niekas net mintyse neturėjo to, kad mažame Švedijos Trolhateno miestelyje sukoncentruota tiek ekonominių, politinių, techninių ir žmogiškųjų interesų.
Kas buvo „Saab“ 2009 metų pabaigoje? Tai yra legendinė, kultinė švedų automobilio markė, turinti tūkstančius gerbėjų ir fanų klubų po visą pasaulį, iš bet kurio rakurso atpažįstamas dizainas, galingas ir dinamiškas variklis ir... iš esmės lavonas. Jokių šansu išgyventi „Saab“ neturėjo, būdamas toje pačioje nišoje, kur yra „Opel“, priklausantis tai pačiai „General Motors (GM)“ kompanijai. „GM“ visiškai sąmoningai ir apskaičiuotai, ciniškai ruošė „Saab“ bankrotui, kol staiga neatsirado „šitas rusas“ su savo pasiūlymu išpirkti legendinį „švedą“. Tai visiškai nesutapo su JAV vyriausybinės kompanijos „General Motors“ planai, tačiau teko skaitytis su įstatymais, kurie įpareigoja prieš kompanijos bankotavimą pasiūlyti jį įsigyti visiems norintiems. Ir kaip tyčia, gelbėjimo planas, pasiūlytas Antonovo, pasirodė visiškai realus ir gerai apskaičiuotas. Ir „GM“ su dirbtine šypsena buvo priverstas laikytis procedūrų. Antonovo struktūros įnešė reikalingą sumą už „Saab“, ir „pirmas rusas, kuriam tai pavyko“, laukė, kad „Saab“ akcijos taps de jure jo. Tačiau atsitiko kitaip.
Diversija
2010 metų „Saab“ istorija vystėsi pagal tą pačią schemą, kuri šiuo metu yra naudojama „Snoro“ perėmimui. Netikėtai švedų leidinyje „Dagens Industri“ pasirodė medžiaga apie sensacingus Antonovo ryšius su kriminalu: pinigų plovimas, neteisėtos finansinės operacijos, ryšiai su mafija ir panašiai. Tik prekyba vergais nekaltino, matyt, paliko vėlesniam laikui. Švedai rėmėsi įdomiu šaltiniu – rusišku portalu, kuris yra visiškas portalo, kuris naudojamas dabartinėje istorijoje su „Snoru“, analogas. Žinoma, „reikiama medžiaga“ ten buvo patalpinta iš anksto.
Iš karto po šios publikacijos pasirodė žaibiška Švedijos vyriausybės reakcija – draudimas Antonovui dalyvauti „Saab“. Na o apie pinigus, kuriuos jau gavo iš rusų „kriminalinio verslininko“ kažkaip gėdingai pamiršo.
Atrodytų, kad Antonovui ši situacija virto visiška nesėkme, ir, viską vadinant savo vardais, jį paprasčiausiai apgavo, parodydami, kas „švediškuose namuose yra šeimininkas“. Visi buvo patenkinti... išskyrus įpykusį Antonovą, kuriam visiškai netiko toks vaidmuo. Ir sugalvojo, kaip tuo metu atrodė, genialų ėjimą.
Kontrsmūgis
Jo esmė buvo tame, kad savo sąžiningo vardo patvirtinimui Antonovas pasamdė kompaniją „Kroll“, kuri iš esmės yra stambiausia privati JAV dalykinės žvalgybos tarnyba.
Kompanija ėmėsi šio darbo visiškai rimtai, patvirtindama savo reputaciją šioje srityje. Gavusi neribotą prieigą prie visos dokumentacijos (atsiminkime šį faktą!), techninio ir finansinio planavimo ir viso kito, „Kroll“ atsakingai įvykdė tyrimą ir perdavė Antonovui ataskaitą, kuriame buvo aiški ir nedviprasmiška išvada, kad jokių kriminalinių pėdsakų „Konvers Group“ veikloje neaptikta. Dabar kelias į teisėtą „Saab“, kuris faktiškai ir taip jau jam prikalusė, įsigijimą Antonovui jau buvo atviras.
Atsakomasis ėjimas
„Saab“ gelbėjimo schema reiškė, kad be „Konvers Group“ indėlio, „Saab“ turėjo gauti kreditą vystymuisi ir modernizacijai iš Europos investicinio banko (būstinė Vašingtone) su Švedijos vyriausybės garantijomis. Tokios garantijos buvo gautos, kreditas paskirtas, tačiau kai pradėta kalbėti apie juridinį aspektą – akcijų perrašymas Antonovui, investicinis bankas netikėtai įvardijo sąlygą: kreditas gali būti gautas tik tuo atveju, jei „Saab“ nebus nė kvapo Antonovo. Jokios motyvacijos pristatyta nebuvo, bankas tylėjo kaip žuvis. Kreditas nebuvo gautas, konvejeris sustojo. Viskas grįžo prie to, nuo ko ir prasidėjo.
Šią akimirką tapo aišku, kad kažkas Naujajame Pasaulyje priėmė principingą sprendimą – rusų neleisti. Viskas. Taškas.
Kinai kaip likimas
„Konvers Group“ savininkui beliko tik vienintelė išeitis – bandyti atgauti savo pinigus. Atsižvelgiant į tai, kad kompanijos valdyba de facto buvo kontroliuojama Antonovo partnerio Viktoro Miulerio, priimtas sprendimas ieškoti pirkėjo. Iš karto pagalvojo apie Kiniją, ir... tai tapo paskutiniu lašu, perpildžiusiu šią taurę. Jeigu rusai buvo vertinami kaip nepagaidaujami savininkai, tai technologijų perdavimas Kinijai amerikiečiams buvo iš viso kategoriškai nepriimtinas.
Tikėtina, kad tuomet buvo priimtas sprendimas sunaikinti „Konvers Group“ imperiją. Reikėjo greitu metu rasti optimalų sutriuškinimo variantą, ir štai čia pasirodė ponas Freakley. Mes negalime tvirtinti, kad ponas Freakley, buvęs „Kroll“ direktorius, panaudojo tarnybinę informaciją apie visas „Konvers Group“ struktūras, kuria disponavo detektyvų agentūra. Šioje informacijoje nurodomi kertiniai kompanijos taškai, žmonės, organizacijos, apyvartos ir taip toliau. Patvirtinimų, kad Freakley turėjo šiuos duomenis, mes neturime. Tačiau yra objektyvus vaizdas, kaip su Freakley pagalba per dvi valandas buvo užimtas privatus bankas. Kaip akimirksniu buvo uždaryti visi finansavimo kanalai, užblokuotos visos akcininkų ir vadovo sąskaitos, įskaitant ir asmenines, areštuotas visas turtas ir taip toliau. Žinoma, viskas buvo daroma aklai, niekas nenutuokė, kaip ten viskas funkcionuoja. Žinoma, niekas neturėjo jokios tarnybinės informacijos. Žinoma, „Kroll“ čia ne prie ko. Mes visi tikime, aha.
Tačiau grįžkime prie užgrobimo plano, kurį rengiant buvo būtina, kad jis bent kiek būtų panašus į tiesą, ir būtų pagamintas kitų rankomis, na o smūgis turėjo būti suduotas tiesiai į „Konvers Group“ širdį.
Tolimesnė įvykių eiga įrodo, kad toks variantas buvo sugalvotas ir realizuotas.
Visiems naudinga
(nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
Kaip galima ką nors motyvuoti imtis tam tikrų veiksmų? Baimė arba nauda. Arba labai didelė nauda. Toks kelias ir buvo pasirinktas. Kas liudija tokio scenarijaus naudai? Įvertinkite patys:
Lietuvos vyriausybė gauna „Snoro“ grupės aktyvus – dykai!
Lietuvos valdžia pareiškia, kad jai nereikia europietiškų pinigų ekonomikos stabilizacijai.
Skandinavų bankai gauna platų Lietuvos ir Latvijos filialų tinklą, kuris buvo statomas ilgus metus – o juos statė ne jie ir ne jiems.
Amerikiečiai neleidžia naujausių technologijų patekimo pas savo pagrindinį konkurentą.
Buvęs „Kroll“ direktorius, gavęs visą „Konvers Group“ tarnybinę informaciją ir puikiai suvokęs visas silpnąsias vietas, išsiųstas į „Snoro“ „pjaustymą“ su metine 1,68 milijono eurų alga.
Ir tik europiečiai jau nebevažinės pigiais, tačiau stilingais „Saab“; Latvijos gyventojai nevadins kompanijos „airBaltic“ savąja ir turbūt negalės tikėtis, kad skandinavų bankai taps „savais“ vietiniams. Tokiais, kokie buvo „Snoras“ ir „Krajbanka“.
O kas gi bus su Antonovu ir jo „Konvers Group“? Bus teismai, Antonovas niekada nepasiduoda, todėl galim prognozuoti siužeto vystymąsi. Žinoma, tai nėra „Konverso“ galas, jie pasitemps, konsoliduosis ir vėl grįš.
Tačiau tai jau yra visai kita istorija.
Taip pat skaitykite:
Rusų spauda: „Snoro“ krachas – gerai apgalvota afera (schema, priešistorė) (foto)(video)
