Visoje Europoje pandemija ir dėl jos įvesti karantinai paskatino įvairias tendencijas, tokias kaip automatizacija bei ekonominė nelygybė. Ir nors per karantinus visi politiniai nesutarimai, atrodo, buvo pamiršti, prieš pandemiją jausta įtampa niekur nedingo.
Didžiausio visuotinio ekonominio sukrėtimo nuo Antrojo pasaulinio karo sukeltą kraujavimą laikinai stabdė įvairios išmokos, draudimas iškeldinti nuomininkus ir galimybė atidėti paskolų mokėjimus. Tačiau šios pagalbos programos dabar jau eina į pabaigą, o tai reiškia, kad „atsigavimo vasara“ gali užsitęsti net iki žiemos, ir šis laikotarpis pasižymėtų didėjančiu pajamų skirtumu ir socialine nesantaika.
Ekonomikoms atsigaunant, politikai susiduria su sunkiu pasirinkimu: ar jie turėtų palengvinti labiausiai nuo pandemijos nukentėjusių žmonių kančias, ar panaudoti precedento neturinčius pinigų srautus transformacijai į žalesnę ir išmanesnę ateitį.
Dauguma ekonomistų pranašauja, kad jeigu ekonominė žiema bus sunki, visuomenė išreikš savo nuomonę – jeigu ne prie balsadėžių, tuomet gatvėse. Pilietiniai neramumai kilo ir po kitų neseniai įvykusių pandemijų, teigiama Tarptautinio valiutos fondo (TVF) atliktoje analizėje, ir paprastai jie truko apie dvejus metus po to, kai grėsmė sveikatai sumažėja.
Gilus įšalas
Per pandemiją apie ekonominę nelygybę buvo daug kalbama, bet mažai kas daroma. Europoje populiarūs protestai, tokie kaip Prancūzijos „geltonųjų liemenių“ judėjimas – įžiebtas prezidento Emmanuelio Macrono plano sumažinti degalų vartojimą, padidinant jiems taikomus mokesčius – ir viešojo sektoriaus streikai prieš darbo reformas Graikijoje nutilo.
Pažvelgus į duomenis paviršutiniškai, situacija neatrodo tokia bloga. Pandemijos pradžioje žymiai sumažėjo bankrotų, o jų lygis vis dar išlieka mažesnis nei 2019 m. pabaigoje, skelbia „Eurostat“. O kai kurie tyrimai parodė, kad sumažėjo ir darbo užmokesčio skirtumas.
Tačiau tai tėra miražas.
Nors užsikrėtimo baimė ir judėjimo ribojimai sustabdė protestus gatvėse, ekonomistai teigia, kad juos motyvavusios nuoskaudos niekur nedingo, ir, manoma, kad su laiku jos tik gilės. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) atlikta apklausa, kurioje dalyvavo 25 000 respondentų iš 25 valstybių, parodė, kad net 40 proc. atsakiusiųjų dėl koronaviruso susidūrė su kokiais nors sunkumais darbe, įskaitant ir darbo užmokesčio sumažinimą bei prastovas.
Tačiau pagalbinės subsidijos ir apsauga nuo bankroto kol kas padeda slėpti tikrąją pandemijos kainą. Dėl viruso užsidarė daugiausia žemos kvalifikacijos darbo jėgos paslaugų ir gamybos sektoriai.
„Tikrąjį poveikį pamatysime nutraukus pagalbą“, – sakė Jose Gracia-Montalvo, profesorius ir tyrėjas Barselonos aukštojoje ekonomikos mokykloje. Ispanijoje, per pirmąsias šešias savaites po užsidarymo praėjusį pavasarį, pajamų nelygybė smarkiai padidėjo, nes visiškai sustojo turizmas. Madrido ekstremalių situacijų gelbėjimo plane buvo numatyta prastovose esantiems darbuotojams išmokėti maždaug 70 proc. jų ankstesnio atlyginimo. Tai sumažino gaunamų pajamų atotrūkį, tačiau nepadėjo jo sugrąžinti į priešpandeminį lygį.
Vyriausybė planuoja pratęsti šią paramą iki rugsėjo, tačiau problemos galimai dar tik priešakyje, nes nėra žinoma, kiek iš tų 600 000 paramą gaunančių darbuotojų galiausiai bus atleisti. „Mes dar nesusitvarkėme su šia krize“, – sakė J. Garcia-Montalvo.
Priešingai, 2020 m. buvo sėkmingi turtingiesiems, kurie galėjo ir toliau dirbti, bet neturėjo, kur leisti savo pinigų. Vienu skaičiavimu, finansinis turtas Prancūzijoje dabar yra 50 mlrd. eurų didesnis, negu jis būtų buvęs, jeigu pandemija nebūtų prasidėjusi. Maždaug 50 proc. šių papildomų pinigų pateko į turtingiausiųjų 10 proc. kišenes. O štai pačių skurdžiausiųjų gyventojų skolos tik išaugo.
Ir nors yra skaudu, kad nuo koronaviruso visame pasaulyje mirė apie 3,4 mln. žmonių, ši pandemija nė iš tolo neprilygsta juodajai mirčiai. XIV a. pražudžiusi apie pusę Europos populiacijos, ji paveikė visus gyventojų sluoksnius, ir kartu padidino žemei dirbti reikalingos nekvalifikuotos darbo jėgos paklausą. Tai padėjo sumažinti nelygybę.
O štai koronaviruso pandemija tik padidino kvalifikuotos darbo jėgos poreikį. Flandrijos regione Belgijoje tik apie 74 proc. suaugusiųjų turi darbą. Kai gegužės mėnesį verslo asociacija „Voka“ apklausė 600 kompanijų, net du trečdaliai jų teigė nerandančios tinkamų kandidatų. „Voka“ paprašė vyriausybės finansuoti daugiau mokymų ir kitokių paskatų.
Kaip sakė praeities pandemijas analizavusi TVF ekonomistė Rui Xu, suvokiama nelygybė, kartu su pajamų mažėjimu, skatina nuoskaudas ir socialinius neramumus, o šie neramumai patys padaro ekonominės žalos. „Taigi, jeigu prasideda šis ciklas, jo poveikis trunka daug ilgiau nei tik vienerius ar dvejus metus“, – sakė R. Xu.
Jos analizėje yra perspėjama apie šį „žiaurų ciklą“. Tirdama kitų neseniai įvykusių pandemijų padarinius, įskaitant ir SARS, H1N1 ir Zika protrūkius, ji pastebėjo, kad ekonomikos našumas ne tik smarkiai krenta, bet ir mažiausiai penkerius metus išlieka maždaug 10 proc. mažesnis.
R. Xu ir jos tyrimo bendraautorius Tahsinas Saadi Sedikas pastebėjo požymių, kad politinės intervencijos galėtų padėti išvengti kai kurių neramumų, tačiau nėra aišku, kokios priemonės būtų pačios veiksmingiausios. Įstatymų leidėjai Briuselyje ir ES sostinėse turės patys imtis veiksmų, dar prieš TVF pateikiant kokių nors atsakymų.
Daugybė veiksnių
Tačiau yra daugybė priežasčių, kodėl ši pandemija kels valstybėms beprecedentį spaudimą.
Koronavirusui paralyžiavus visuomenę, pandemija paspartino priešingai vertinamus automatizavimo ir skaitmenizavimo procesus. Robotai parodė, kad jie turi dar vieną pranašumą prieš klaidas darančius ir atlyginimų reikalaujančius žmones – robotai neserga virusais (bent jau biologiniais).
Jau kitai pandemijai besiruošiantys verslai investuoja į jų gamyklose galėsiančias dirbti mašinas, kurios pakeis anksčiau čia dirbusius žmones. Tačiau skaitmeniniai susitikimai padės išsaugoti fizinio darbo nedirbančių specialistų darbo vietas. Italijoje maždaug 1–7 proc. darbuotojų dar prieš pandemiją dirbo nuotoliniu būdu. Tačiau šioje šalyje atlikta analizė parodė, kad jau įprastu tapęs darbas iš namų yra naudingiausias: „Vyresnio amžiaus aukštąjį išsilavinimą turintiems ir daug uždirbantiems vyrams.“
Nuotolinio mokymo kokybė taip pat nebuvo tolygi. Ankstyvasis ugdymas, kuris yra labai svarbus vystantis vaiko socialiniams įgūdžiams, nėra lengvai suteikiamas per „Zoom“. Be to, Vokietijoje atliktas tyrimas parodė, kad kai pamokos vyko internetu, vaikai kasdien praleisdavo maždaug perpus mažiau laiko mokydamiesi, o mokiniai, kurių pažymiai dar prieš pandemiją buvo prastesni, mokydavosi maždaug pusvalandžiu trumpiau nei tie, kurių įvertinimai buvo aukštesni.
Tai, kad COVID-19 neturtinguosius paveikė daug smarkiau, tik apsunkins jų finansinį atsigavimą. Nedidelėse erdvėse gyvenantys žmonės, kurie turėjo vykti į darbą, susidūrė su daug didesne rizika užsikrėsti virusu. Jie taip pat statistiškai yra labiau linkę sirgti gretutinėmis ligomis, kurios tik dar labiau apsunkina koronaviruso infekcijos eigą.
Žmogaus socioekonominė padėtis yra susijusi ir su jo požiūriu į vakcinas ir galimybe pasiskiepyti. Jungtinėje Karalystėje atlikta suaugusiųjų apklausa parodė, kad skiepytis nenorėjo maždaug 12–14 proc. per metus mažiau nei 30 000 svarų uždirbančių respondentų. O grupėje, kur metinės asmens pajamos viršija 40 000 svarų, skeptiškai nusiteikę buvo tik apie 5 proc. respondentų.
Karantinai turėjo didelį poveikį ir psichinei sveikatai. Austrijoje atliktas tyrimas parodė, kad praėjus vos dviem savaitėms nuo karantino pradžios, depresija ir nemiga skundėsi žmonės iš visų gyventojų grupių, tačiau tai labiausiai paveikė jaunesnius nei 35-erių metų žmones, moteris, ir skurdžiai gyvenančius arba darbo neturinčius asmenis. Tai gali tik dar labiau apsunkinti jų darbo paieškas, teigė Harvardo universiteto ekonomistė Stefanie Stancheva.
Retai pasitaikanti galimybė
Pandemijos pasekmės gali turėti tiek pat įtakos politikai, kaip ir pats koronavirusas.
Ir nors Europos gerovės valstybių socialinės apsaugos tinklai yra nuolat liaupsinami, jų apsauga, iš tikrųjų, nėra tokia stipri. Maždaug du trečdaliai žmonių, praradusių darbą dar prieš koronaviruso pandemiją, negavo specialių bedarbio pašalpų, teigė Markas Pearsonas, EBPO užimtumo, darbo ir socialinių reikalų direktoriaus pavaduotojas, cituodamas duomenis iš 24-ių, daugiausiai Europos, valstybių.
Europiečiai tai pastebėjo. Nors 2008 m. finansinė krizė nepakeitė piliečių nuomonės apie tai, kaip valstybė turėtų apsaugoti juos nuo finansinių sunkumų, pandemijos metu šis požiūris kito. Vidutiniškai 68 proc. OECD apklausos respondentų teigė, kad valstybės šiuo klausimu turėtų būtų aktyvesnės.
„Tai buvo vienas didžiausių šokų mūsų visuomenėms ir ekonomikoms nuo Antrojo pasaulinio karo“, – sakė M. Pearsonas. Taigi gali būti, kad politikai netrukus susidurs su raginimais ką nors daryti: „Gerovės valstybė buvo atsakas į Antrąjį pasaulinį karą.“
Priešingai nei paskutinės krizės metu, kai vyriausybės buvo linkusios veržtis diržus, šįkart jos nusprendė netaupyti. Tai įrodo 750 mlrd. eurų ES ekonomikos gaivinimo fondas, Vašingtono 900 mlrd. eurų paskata, taip pat daugiau nei 3 trilijonai eurų, kuriuos nuo pandemijos pradžios išleido vyriausybės visame pasaulyje.
„Tai nėra tinkamas laikas atiminėti pinigus iš piliečių, dabar juos reikia duoti“, – praeitą mėnesį sakė Mario Draghi, buvęs Europos Centrinio Banko prezidentas ir dabartinis Italijos vyriausybės vadovas, pranešdamas apie naująjį 40 mlrd. eurų pagalbos paketą.
Tačiau Europoje, o ypač Briuselyje, didžioji dalis šių pinigų buvo skirta ne neatidėliotinai pagalbai, bet pastangoms kurti žaliąją ekonomiką ir ruošis skaitmeniniam amžiui.
Politikai yra dažnai kritikuojami dėl jų negebėjimo ruoštis ateičiai. Tačiau kovai su pandemija skirtus pinigus skirdamas ekonomikos pertvarkymui, Briuselis rizikuoja paaukoti dabartį dėl ateities, o tai gali susilaukti rimto atsako.
Ekonomikos gaivinimo fondas yra: „Retai pasitaikanti galimybė pabandyti pakeisti savo ekonomikos struktūrą, – sakė M. Pearsonas, pridurdamas, kad yra būtina pereiti prie žaliosios ekonomikos. – Tačiau ji nebus neišsenkantis naujų darbo vietų šaltinis.“
„Tai tikra dilema“, – sakė M. Pearsonas.
