Europos Sąjungos lyderiai 2012 metus užbaigė gaire, kuri skelbia, kad visi euro zonos bankai privalo turėti bendrą priežiūrą.
Per įtemptas derybas buvo pasiektas susitarimas, kuris nustelbė Europos Vadovų Tarybos pirmininko Hermano Van Rompuyʼaus poziciją dėl gilesnės integracijos. Vis dėlto, kaip pareiškė Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barroso, ne visos durys uždarytos, bet kol kas ES lyderiai atsisako rimtai diskutuoti gilesnės integracijos tema.
H. Van Rompuyʼaus ataskaita kelia pamatinį klausimą: kokie faktoriai neleidžia euro zonai veikti, kaip tikimasi? Atsakant šį klausimą, visų pirma ir svarbiausia, reikėtų palyginti euro pokyčius per pirmąjį jo gyvavimo dešimtmetį 1999–2009 metais. Tuomet euro zona neva veikė gerai, net ir paskutiniais 3 metais, kurie buvo pažymėti krizės.
Iš pradžių atrodė, kad euro zona veikia kaip tikra valiutų sąjunga: kapitalų rinkos pagyvėjo, suaktyvėjo tarpvalstybinis bendradarbiavimas ir sumažėjo pajamų vienam gyventojui atotrūkis tarp šalių narių. Tačiau skirtingai nei bendroje valiutų sąjungoje (kaip JAV) euro zonos šalys turėjo visišką finansinį suverenitetą. Jos galėjo kontroliuoti visus savo makroekonominės politikos lygius. Nepaisant išorinių suvaržymų, viešosios ir privačios išlaidos augo daugumoje euro zonos periferijų, algoms kylant greičiau nei darbo produktyvumui. Didėjantis konkurencingumo atotrūkis atsiskleidė, kai Šiaurės Europos šalyse vyravo einamųjų sąskaitų perteklius, o kitose – deficitas.
Iš tikrųjų 10 metų iš Šiaurės į Pietus plaukiančios pajamų perlaidos ir paskolos finansavo perteklinę visuminę paklausą, o tai sudarė euro zonos stabilumo įspūdį. Rinkoms neįvertinus rizikos, kuomet skolinama į vis gilesnę skolą klimpstančioms valstybėms, spaudimas palūkanų normoms mažėjo (per pirmąjį euro zonos gyvavimo dešimtmetį palūkanų normų skirtumas tarp vyriausybių obligacijų beveik išnyko). Pasaulinė finansų krizė išryškino euro zonos trūkumus. Tarptautinės organizacijos, įskaitant Tarptautinį valiutos fondą ir G-20 šalis, skatino su sunkumais susiduriančias šalis pritaikyti laisvesnę fiskalinę politiką, kuri padės išbristi iš krizės. Vis dėlto fiskalinis skatinimas nepalengvino problemos.
Investuotojai greitai suprato, kad rizika tam tikrose šalyse nėra pakankamai įvertinta, tai privertė kilti palūkanų normas, kartais net iki netvarios padėties kaip Graikijoje, Portugalijoje ir Airijoje. Mažėjanti visuminė paklausa lėmė kritusias importo apimtis, aukštesnes palūkanų normas, sumenkusias viešąsias išlaidas, padidėjusius mokesčius ir darbo užmokesčio smuktelėjimą – visa tai padidino nedarbą ir sukėlė recesiją. Įprastai jei šalyje kainos, palyginti su geresnėje finansinėje padėtyje esančiais kaimynais, krenta, tai sunkumų turinčios šalys gali paskatinti eksportą ir taip sumažinti savo einamosios sąskaitos deficitą. Bet euro zonos atveju kainų nelankstumas sukėlė didesnį palūkanų normų kilimą tose šalyse, kurios skolinasi, o ne skolinančiose. Tokiu atveju reguliavimo klausimas tampa itin opus.
Šiame kontekste H. Van Rompuyʼaus ataskaita ypač svarbi. Ji nurodo projektą, „kurio reikia norint garantuoti minimalų konvergencijos lygį, būtiną efektyviai veikti Europos pinigų sąjungai“, ir reikalauja labiau integruotos finansinės, biudžeto ir ekonominės politikos struktūros. Svarbiausia tai, kad ši ataskaita išryškina du pamatinius įsipareigojimus, kurių reikia euro zonai.
Pirmiausia euro zonos šalys privalo pritaikyti reformas, nukreiptas didinti algų ir kainų lankstumui, gerinti kapitalo ir darbo jėgos mobilumą ir skatinti konkurenciją tarp šalių narių. Antra, reikalingos turto perlaidos į periferijas, nors tai kontroversiška.
Bandydami įveikti šias ekonomines kliūtis euro zonos lyderiai turi sukurti ribotą „fiskalinę galią“, kuri funkcionuotų kaip „bendras, bet ribotas šoko slopinimo mechanizmas“. Pastarasis „apsaugotų nuo specifinio šalies šoko ir neleistų jam išplisti po euro zoną ir už jos ribų“. Šis mechanizmas turėtų sukurti finansinę pagalbą struktūrinėms reformoms per „laikinas, ribotas, lanksčias ir sutelktas finansines paskatas“.
Visgi H. Van Rompuyʼaus minimalus siūlymo gali nepakakti. Valiutų sąjungos reikalauja nuolatinių mechanizmų, užtikrinančių paramą skurdiems regionams. ES biudžetas turėtų palengvinti šią paramą euro zonoje naudojant struktūrinius fondus. Mokesčių pervedimas taip pat turėtų veikti kaip automatinis stabilizatorius ištikus asimetriniam šokui.
Būtent tokios reformos neabejotinai reikalauja labiau politiškai integruotos ar federalizuotos euro zonos. Susidūrimas su tokia realybe bus esminis iššūkis Europos lyderiams 2013 metais.
CV: Edmondas Alphandéry
1974–1992 m. dėstė kaip politinės ekonomikos profesorius Paryžiaus universitete
1993-1995 m. vadovavo Prancūzijos Finansų ministerijai. Per savo kadenciją sėkmingai inicijavo kompanijų BNP, „Elf“ ir „Renault“ privatizaciją Prancūzijos centrinio banko Konsultacinio komiteto narys
Grupės „Euro50 Group“ įkūrėjas ir pirmininkas. Pastaroji vienija Europos lyderius, susirūpinusius Europos centrinio banko veikla
