ES valstybės aktyviai skatina ir įgyvendina centrinio šildymo sistemų plėtrą, o Lietuvoje norima sugriauti tai, ką jau turime
Neseniai įvykusioje tarptautinėje energetikos konferencijoje „Kita centrinio šildymo ir vėsinimo karta“ Briuselyje dar kartą buvo patvirtinta, kad Europos Sąjungos (ES) valstybės aktyviai įsitraukia į centrinio šildymo sistemų plėtrą. Lietuvos ekspertai pažymi, kad mūsų šalis turi puikiai išplėtotas centrinio šildymo sistemas, kurias būtų absurdiška sunaikinti, bet jas būtina modernizuoti.
Energetikos strategijos pagrindas
Centralizuotas šilumos ir vėsumos tiekimas vaidina ypač svarbų vaidmenį siekiant pasiekti ES 2020 m. ir 2050 m. užsibrėžtus pagrindinius energetikos sektoriaus tikslus. ES prisiėmė gan ambicingus įsipareigojimus siekti anglies dvideginio išmetimo į aplinką sumažinimo. Taip pat didelį vaidmenį ES strategijoje užima priklausomybės nuo importuojamo iškastinio kuro sumažinimas.
Siekiant šių tikslų skatina ES valstybes plėsti centrinio šildymo ir vėsinimo sistemas. Vienas pagrindinių centrinio šildymo privalumų – tai mažai aplinką teršiantis šilumos gamybos būdas. Jau dabar centrinis šildymas sąlygoja, kad Europoje per metus net 113 mln. tonų anglies dvideginio išmetama į aplinką mažiau.
Miestų, kur veikia centrinio šildymo sistemos, ore yra mažiau dulkių, sieros dioksido ir azoto oksido dalelių, nes egzistuoja ir nuolat griežtinamos taršos taisyklės, o dauguma centrinės šilumos gamybos įmonių yra toliau nuo tankiai gyvenamų rajonų.
Tuo metu individualus šildymo gamybos procesas yra sunkiai kontroliuojamas. Kiekvienas tuo gali įsitikinti užsukęs į gyvenamųjų namų rajonus, kur vyrauja individualus šilumos gamybos būdas ir nosį riečia deginamos nekokybiškos medienos, anglių ar net šiukšlių kvapai.
Pats pigiausias būdas
Kita priežastis, kodėl Vakarų Europoje smarkiai populiarėja centrinio šildymo sistemos, tai skaičiavimais ir praktika įrodytas faktas, kad centrinis šildymas yra efektyviausia šildymo priemonė (per metus Europoje suvartojama 595 TWh energijos mažiau dėl to). Mažesnę centralizuotai tiekiamos šilumos kainą nulemia daugelis dalykų. Šilumos gamybos šaltiniuose galima naudoti daug pigesnį žemarūšį kurą (biomasę, pramonės medienos atliekas), ko negalima naudoti miestų daugiabučių individualaus šildymo atveju. Šilumos gamybos šaltiniuose galima įrengti kondensacinius įrenginius, kurie panaudoja kure išgarinamą drėgmės šilumą. Individualaus šildymo atveju ši šiluma prarandama su dūmais per kaminą. Centralizuotos šilumos gamybos šaltiniuose katilai gali dirbti optimaliu režimu, taip išvengiant papildomu kuro sąnaudų dėl neefektyvaus veikimo. Šilumos gamybos šaltiniuose šilumą galima gaminti kogeneraciniu būdu, t.y. gaminti šiluma ir elektra kartu. Individualiuose šilumos šaltiniuose yra sudėtinga suderinti kogeneraciją su elektros ir šilumos poreikiais. To paties kuro kiekio pristatymas į dideles katilines kainuoja pigiau, negu į palyginti mažus decentralizuotos šilumos gamybos šaltinius. Investicijos tos pačios šilumos gamybos galios įrengimui mažuose individualiuose šaltiniuose keleriopai didesnės, negu didelės galios centralizuoto šildymo šaltiniuose. Šilumos tinklai leidžia naudingai panaudoti atliekinę elektros gamybos šiluminėse jėgainėse ir pramonės procesų šilumą, kuri kitu atveju būtų išmetama į aplinką.
Ekspertai paskaičiavo, kad Lietuvoje centralizuotai teikiama šiluma yra vidutiniškai 3 cnt/kWh pigesnė nei pasigaminta kūrenant dujas.
Be to, centrinio šildymo gamybai naudojami atsinaujinantys ištekliai arba toks kuras, kaip atliekos, kurių niekur kitur nepanaudosi bei kurių utilizacija kainuoja. Pavyzdžiui, Švedijoje, Norvegijoje ir Suomijoje centriniam šildymui naudojama 30-50 proc. vietinių atsinaujinančių energijos šaltinių. Islandijoje – net 97 proc.
Saugu ir patogu
Centrinis šildymas didina Europos šalių energetinę nepriklausomybę nuo iškastinių energetinių išteklių importo, kuris yra brangus ir nepatikimas. Naudoti vietinį kurą yra tikroji energetinė nepriklausomybė. Kartu tai ekonomikos skatinimas, naujų darbo vietų kūrimas.
Galiausia, centrinis šildymas yra pats patogiausias būdas gyventojams užtikrinti šilumą namuose. Žmonėms nereikia patiems niekuo rūpintis. Šiluma ateina tiesiogiai gyventojams, nereikia jokių pečių, katilų ir pan. Tai tyli, švari ir saugi sistema, dėl kurios nereikia bijoti gaisro ar apsinuodijimo pavojų. Kiekvieną šildymo sezoną ugniagesiai praneša apie tragiškus gaisrus ar mirtinus apsinuodijimus, kurie susiję su individualiu šildymu.
Dėl šių priežasčių Europa masiškai pereina prie centrinio šildymo sistemų. Ypač aktyviai šiame procese veikia Austrija. Nuo 2005 m. iki 2009 m. plotas, kuris šildomas centralizuotai teikiama šiluma, Austrijoje išaugo 10 mln. kv. metrų. Nuo 2008 m. centrinio šildymo ir vėdinimo infrastruktūrai plėsti vien tik iš šalies biudžeto skiriama 60 mln. eurų kasmet.
Ne išimtis ir Didžioji Britanija, kur šio amžiaus pradžioje tik maža dalis šilumos buvo tiekiama centralizuotai. 2011 m. šios šalies vyriausybė priėmė strateginį sprendimą pereiti miestuose prie centrinio šildymo sistemos.
Vilnius seka Europos pavyzdžiu
Vis dėlto seni Vakarų Europos miestai susiduria su gausybę problemų diegiant ir plečiant centrinio šildymo tinklus. Jie turi iš esmės pertvarkyti miestų komunikacijas.
Tuo metu Lietuva turi jau veikiančias centrinio šildymo sistemas.
„Būtų absurdiška viso to atsisakyti. Mums reikia apsispręsti, ar mes einame kartu su Europa? Ar grįžtame į aprūkusių kaminų laikus? Smoge paskendusius miestus?“, - kalbėjo „Vilniaus šilumos tinklų“ direktorius Arūnas Keserauskas.
Jis atkreipė dėmesį, kad dalis žmonių yra suklaidinti ir nesuvokia tikrosios centrinio šildymo vertės ir ateities.
„Galime kalbėti apie laikiną pigumą. Bet tai bus laikina ir mūsų bei mūsų vaikų sveikatos sąskaita. Ar įmanoma prie kiekvieno kamino pastatyti taršos daviklius?“, - retoriškai klausė A.Keserauskas.
„Vilniaus šilumos tinklų“ direktorius pridūrė, kad centrinio šildymo sistemas Lietuvoje būtina modernizuoti, o ne sunaikinti. Būtent tai, atsižvelgiant į Vakarų Europos ir Skandinavijos šalių patirtį, šiuo metu ir daro „Vilniaus šilumos tinklai“. Pagrindinis jau pradėto Vilniaus šilumos ūkio modernizacijos proceso tikslai - maksimaliai sumažinti šilumos kainą vartotojams; plėtoti atsinaujinančius energetikos šaltinius; įgyvendinti įsipareigojimus ES ir taip užtikrinti Vilniaus užterštumo mažinimą; didinti užimtumą ir pajamas iš žaliosios energetikos.
„Planuojama, kad iš esmės modernizavus Vilniaus šilumos ūkį šilumos tarifas vilniečiams bus mažų mažiausia trečdaliu mažesnis. Jau dabar Vilniuje iš biokuro pagaminama apie 13 proc. šilumos ir todėl vilniečiai moka už šilumą apie 10 proc. mažiau nei kauniečiai ir dalies kitų Lietuvos miestų gyventojai“, - teigė A.Keserauskas.
Užs. nr. 1113
