Už tokį pat centralizuotai tiekiamos šilumos ir vandens kiekį vieniems Lietuvos gyventojams gali tekti sumokėti gerokai didesnę sumą, nei kitiems. Šių komunalinių paslaugų tarifai kai kuriose šalies savivaldybėse skiriasi daugiau nei du kartus.
„Swedbank“ Asmeninių finansų instituto ekspertai sako, kad didžiausią įtaką šiems skirtumams turi naudojamo kuro rūšis, sistemų būklė, aptarnaujamų namų ūkių skaičius bei tiekėjų prisiimti finansiniai įsipareigojimai, ir primena, kad įtakos sąskaitų dydžiui turi ir patys vartotojai.
Šiluma brangiausia Neringoje
„Centralizuotai tiekiamos šilumos bei šalto ir karšto vandens tarifai sudaro stambią visos Lietuvos namų ūkių atsiskaitymų už komunalines paslaugas dalį. Nors galutinė gaunama paslauga visur yra tokia pati, šie tarifai, priešingai nei taikomi dujoms ir elektros energijai, įvairiose Lietuvos savivaldybėse gana smarkiai skiriasi“, – sako Odeta Bložienė, „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovė Lietuvoje.
Šilumos tarifai Lietuvoje svyruoja nuo 18,6 ct/kwh iki 39,24 ct/kwh. Pigiausiai būstų šildymas kainuoja Tauragės, Utenos, Ignalinos ir Molėtų rajonų savivaldybėse, brangiausiai moka Neringos ir Prienų, Pakruojo bei Kazlų Rūdos rajonų gyventojai.
O. Bložienė išskiria bent keturis veiksnius, darančius didžiausią įtaką tokių skirtumų susiformavimui. „Visų pirma tai priklauso nuo naudojamų energetinių išteklių rūšies. Išteklių kaina nepavaldi šilumos ir karšto vandens tiekėjams, tačiau kita sudedamoji tarifų dalis – amortizacinės išlaidos, darančios įtaką per sistemų būklę, gali būti reguliuojama. Be to, įtakos tarifams dėl masto ekonomijos turi tiekėjo įmonės dydis, kitaip tariant, aptarnaujamų namų ūkių skaičius. Ne mažiau svarbu ir tiekėjų sukaupti ar prisiimti finansiniai įsipareigojimai, kurių padengimą įmonės perkelia vartotojams arba su jais dalijasi“, - vardija ekspertė.
Naudojamų energetinių išteklių kaina sudaro net iki 70 proc. galutinio tarifo. Valstybinės kainų ir energetikos komisijos duomenimis, biokurą ir gamtines dujas naudojančių įmonių taikomi tarifai gali skirtis net iki dviejų kartų. Tai patvirtina gana žemi tarifai Tauragėje, Molėtuose, Ignalinoje, Šilalėje, kur daugiausiai naudojamas biokuras. Tuo tarpu tose vietovėse, kur šildymui naudojamos gamtinės dujos (pavyzdžiui, Prienuose, Akmenėje, Pakruojyje, Joniškyje) gyventojai moka daugiau.
O. Bložienė atkreipia dėmesį, kad savivaldybėse, kuriose dalis investicinių lėšų šilumos ūkių modernizavimui yra gautos iš Europos Sąjungos fondų, kainos yra žemesnės nei tose, kur investuotos skolintos lėšos. Tuo pačiu pažymėtina, kad didesnę įtaką tarifo mažėjimui turėjo investicijos į naudojamo kuro pakeitimą, nei į tiekimo tinklo atnaujinimą. Vadinasi, tarifų dydis priklauso ir nuo pasirinktos modernizavimo strategijos. Praktine pirmosios strategijos nauda jau gali džiaugtis Utenos, Tauragės ir Ignalinos gyventojai. Tuo tarpu, pavyzdžiui, Trakų ir Prienų, kuriuose investuota į šilumos trasų atnaujinimą, gyventojai tokių ryškių pokyčių nejaučia.
Kalbant apie tarifo sudedamąsias dalis reikšmingas veiksnys yra sistemų tinklas. Ten, kur tinklai dideli ir aptarnauja daug gyventojų, suveikia masto ekonomijos principas, todėl kainos yra kiek mažesnės. Svarbi ir savivaldybės bei joje naudojamų išteklių geografinė padėtis. Kai kurios savivaldybėse veikiantys tiekėjai (ypač naudojantys biokurą) išteklius turi šalia, kitiems gi tenka patirti didelius transportavimo kaštus. Šių veiksnių įtaka ryškiausiai matoma Neringos savivaldybės atveju – čia šilumos ir šalto vandens tarifai yra didžiausi šalyje.
Vartotojai moka ir už vamzdynų modernizavimą
Už šaltą vandenį mažiausiai moka Vilniaus miesto savivaldybės gyventojai (4,22 Lt už kubinį metrą), o daugiausiai – gyvenantys Neringoje bei Pagėgių ir Pakruojo rajonuose (atitinkamai 10,7 ir 9,7 Lt/kub. m). Už karštą vandenį daugiausiai moka Trakų savivaldybės gyventojai, kuriems vienas kubinis metras atsieina 29 Lt, mažiausiai – jonaviškiai bei uteniškiai. Jiems karšo vandens kaina nesiekia 17 Lt/kub. m.
„Karšto vandens tarifus didele dalimi lemia šilumos ir šalto vandens kainos, taigi ir joms įtaką darantys veiksniai. Be jau minėtos masto ekonomijos ir sistemų būklės, svarbu atsižvelgti ir į tinklų plėtrai skiriamas investicijas. Plėtros finansavimas gula ir ant vietos vartotojų pečių“, - pastebi O. Bložienė.
Štai pagal Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymą, iki 2014 m. pabaigos centralizuotai tiekiamas vanduo ir nuotekų valymas turi būti prieinamas 95 proc. kiekvienos savivaldybės gyventojų. Visagino ar Klaipėdos miestų savivaldybėse, kur centralizuotą vandentiekį turi daugiau nei 99 proc. namų ūkių, nebus reikalingos beveik jokios investicijos. Tuo metu milžiniškų jų reikės daug kaimiškų vietovių turinčiose savivaldybėse. Pavyzdžiui, Alytaus ar Joniškio rajonuose centralizuota vandentiekio sistema naudojasi vos kiek per 40 proc. namų ūkių. Dalį centralizuotų tinklų tiesimo išlaidų vartotojams tenka prisiimti per paslaugų tarifus.
Beje, remiantis Valstybinės kainų ir energetikos komisijos informacija, šiuo metu svarstoma galimybė sujungti vandens tiekėjus. Taip būtų siekiama subalansuoti investicinius pajėgumus, taigi ir šios vartotojui tenkančios tarifo dalies pasiskirstymą tarp Lietuvos gyventojų.
Sąskaitų dydį reguliuoti gali ir vartotojai
Galutinę sąskaitą už suteiktas paslaugas lemia ne tik tarifai, bet ir suvartojimas. Butų, kuriuose galima reguliuoti šildymą, gyventojai gali valdyti suvartojamą šilumos kiekį, tačiau ir jų sąskaitų dydžiai priklauso nuo oro temperatūros lauke.
„Vidutinei mėnesio temperatūrai lauke svyruojant apie nulį laipsnių, 1 kvadratinio metro apšildymui Vilniaus mieste sunaudojama 20 kwh. Jei buto plotas yra, pavyzdžiui, 60 kv. m., mėnesio sąskaita sieks 276 Lt. Temperatūrai vienu laipsniu nukritus, šilumos sąnaudos išauga 1 kwh/kv. m. Minėto buto atveju tai reikštų papildomus 13,8 Lt per mėnesį“, - skaičiuoja O. Bložienė.
Sąskaitoms už šildymą didelę įtaką daro ir gyvenamojo būsto būklė. Kaip atskleidė Asmeninių finansų instituto atlikta šilumos suvartojimo 23 savivaldybėse duomenų analizė, senos statybos daugiabučiuose su prasta šilumos izoliacija 1 kv. m apšildymo kaina yra net trigubai didesnė nei kokybiškuose naujos statybos būstuose. Pavyzdžiui, Vilniuje už standartinio 60 kv. m ploto buto, esančio sename prastos būklės daugiabutyje, šildymą tenka mokėti 570 Lt. Tokio paties ploto būsto šildymo kaina šilumą taupančiame pastate sumažėtų iki 192 Lt (2010 m. gruodžio mėn. sąlygomis).
Nevienodam šilumos pasiskirstymui tame pačiame daugiabutyje didelės įtakos turi statant įrengtos šilumos sistemos ir vėliau daryti jų pakeitimai. Tokie pakeitimai, kaip šildomų grindų įrengimas, vamzdynų plano keitimas ir kt., turi lemiamos įtakos šilumos paskirstymui name. Todėl vieniems namų ūkiams tame pačiame name gali būti šalta, o kiti atidaro langus. Valstybinės kainų ir energetikos komisijos duomenimis, maždaug 75 proc. daugiabučių namų niekada nebuvo atlikta patikra, kaip sistemos atitinka pirminius jų planus, nebūta profilaktinių valymų, patikrinimų.
„Siekiant sumažinti sąskaitas už komunalines paslaugas reikalinga sprendimų visuma, apimanti gyventojų pastangas didinti šilumos izoliaciją, rūpestingai eksploatuoti sistemas, taupiai vartoti išteklius. Siekis pereiti prie pigesnių energetinių išteklių bei didinti konkurenciją tarp tiekėjų yra labai svarbus. Tai galėtų padėti sukurti vartotojams galimybę rinktis bei, tikėtina, mažintų paslaugų kainą“, - sako „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovė Lietuvoje O. Bložienė.
