Vieni rudenį skaičiuoja viščiukus, o miškininkai – įveisto miško plotus, perdirbti paruoštos medienos kiekius, valstybei sumokėtus mokesčius.
Šalčininkų miškų urėdiją teritorijos dydžiu galima priskirti prie vidutinių, tačiau ji – viena miškingiausių urėdijų Lietuvoje. Vien garsioji Rūdininkų giria ko verta.
Svarbu ne tautybė
Ypatinga ši miškų urėdija dar ir tuo, kad yra kaimyninės Baltarusijos pasienyje. Suvalkijoje gimęs ir augęs jos vadovas urėdas Ramūnas Lukoševičius daugiataučiame krašte jaučiasi puikiai. Anot jo, svarbiausia – žmogiškumas ir supratimas, o kokios tautybės žmogus, jam nerūpi. Jei tai komandos narys – svarbu kompetencija ir atsakomybė. Kai buvęs Šalčininkų urėdas Vigandas Kraujalis prieš devynerius metus pakvietė jį į Šalčininkus dirbti urėdo pavaduotoju miškininkystei, Ramūnas turbūt nemanė, kad įsikurs čia ilgam, sukurs šeimą, sulauks sūnaus. Prieš pusantrų metų jis laimėjo konkursą urėdo pareigoms užimti. Iki šiol šias pareigas ir atlieka. Kadangi tie metai buvo sunkmečio ir ekonomikos smukimo metai, imtis tokių atsakingų pareigų buvo gana didelis iššūkis. Tačiau jau pirmieji darbo metai žmonių, kurie juo patikėjo, nenuvylė.
Papildomas pajamų šaltinis
Praėjusiais metais Šalčininkų urėdija dirbo pelningai, o šiais metais rezultatai dar geresni. „Nuo metų pradžios iki rugsėjo 31 dienos urėdijos pajamos siekė 8,5 mln. litų. Palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, šiek tiek daugiau. O juk metai dar nesibaigė. Valstybės biudžetui jau atseikėta 1 mln. 506 tūkst. litų mokesčių. Pernai ta suma siekė 1 mln. 54 tūkst. litų. Kertame apie 85 tūkst. m3 bendrų kirtimų, pagal miškotvarkos skaičiavimus galėtume kirsti apie 100 tūkst. Taigi taupome, iškertame apie 80 proc. prieaugio“, – sakė urėdas. Papildomas urėdijos pajamų šaltinis – biokurui skirta mediena. Pernai, pasak jo, buvo parduota beveik 2 000 kubinių metrų šakų, o šiais metais bus daugiau nei 4 000 kubinių metrų. „Tačiau pelningumo galima tikėtis tik tokiu atveju, jei šakas iš miško reikia traukti ne daugiau nei pusę kilometro“, – pastebėjo pašnekovas.
Investicijos būtinos
Anot R.Lukoševičiaus, pelningai dirba didžioji dalis Lietuvos urėdijų, sunkiau gal tik mažesnėms. Tačiau mokant didesnius nei anksčiau mokesčius valstybei kyla pavojus, kad gali nelikti lėšų investicijoms, kurios yra būtinos. Lėšų reikia technikai atnaujinti ir visai kitai ūkinei urėdijos veiklai. „Lietuvoje ir valstybinių, ir privačių miškų priešgaisrinė sistema išlaikoma iš urėdijų pajamų, gautų už iškirstus valstybinius miškus. Kasmet priešgaisrinei apsaugai išleidžiame apie 200 tūkst. litų. Apie pusę tos sumos yra skiriama privačių miškų apsaugai. Pasinaudoję Europos Sąjungos parama įdiegėme šiuolaikišką gaisrų stebėjimo sistemą, kuri suteikia galimybę greičiau pastebėti gaisrus ir labai palengvina mūsų darbą“, – aiškino pašnekovas.
Tausojanti miškininkystė
Kita vertus, jei iš urėdijų bus pradėta reikalauti dar didesnio pelningumo, ar neatsitiks taip, kad nukentės miškai. Juk dabar dažnai akmuo metamas į privačių miškų savininkų daržą, esą jiems rūpi tik pelnas. Ar neatsitiks taip, kad ir valstybinių miškų valdytojai siekdami pelno taps tik verslininkais? „Jei tikslas yra gauti maksimalų pelną, iš tiesų vadovas turi būti verslininkas. Mes, urėdai, turime siekti balanso, nes urėdijos tikslas nėra vien pelnas. Mūsų tikslas yra miško išsaugojimas. Urėdiją galėčiau apibūdinti kaip ūkinį vienetą, kurio veikla yra kompleksinė, daug apimanti. Miškas yra labai didelė ekosistema, todėl ūkininkaujant reikia vykdyti tausojančią miškininkystę, atsižvelgti į visas ekosistemos dalis, – aiškino R.Lukoševičius. – Ekonomikos krizė ar ne, mes, miškininkai, visada atsižvelgiame į bendrą ekosistemą, vykdome tausojančią miškininkystę, kai nėra išnaudojama daugiau negu priauga. Tai ir lemia, kad miškininkystė turi tokią didelę išliekamąją vertę.“ Tausojanti miškininkystė – kai siekiama, kad miškas liktų ateities kartoms.
Laukia šalčių
Anot urėdo, visuomenė neturėtų baimintis, kad nyksta Lietuvos miškai. Jų daugiau priauga nei iškertama. Tai patvirtina ir tarptautinis miškų tvarkymo sertifikatas – dokumentas, įrodantis, kad miškų valdytojas miškuose ūkininkauja pagal tvaraus ir subalansuoto miškų ūkio principus. Latvija, prieš keletą metų pasukusi kitu keliu ir šalies miškų ūkį reorganizavusi taip, kad miškininkai atsakingi tik už miško priežiūrą bei atkūrimą, o medienos ruoša užsiima privačios struktūros, minėto sertifikato neteko. Išvada aiški. Miškuose turi tvarkytis vienas šeimininkas. Tačiau, anot urėdo, daugiau kirsti nei tai daroma dabar, jau nebūtų galima. „Porą metų galėjome didinti iškirstos medienos kiekį tarpiniuose kirtimuose. Tačiau dabar jau pasiekta riba, kurios peržengti negalima“, – tikino R.Lukoševičius. Besibaigiančius 2011 m. urėdas įvertino kaip vidutiniškai gerus. „Išvengėme pavasarinių gaisrų. Ilgai galėjome sodinti mišką, nes neužklupo karščiai. Vasara buvo su stipriais temperatūros svyravimais, tačiau aplenkė škvalai ir vėtros. Dabar belieka tikėtis, kad žiemą stipriai spustelės šaltukas. Tada su technika galėsime įvažiuoti į pelkėtus miško kvartalus, kuriuose numatyti kirtimai“, – sakė urėdas.
Miškų plotai didėja
Po inventorizacijos išaiškėjo, kad rajone miškų plotai padidėjo, mat dalis žemių savaime užželia mišku, o kituose nedirbamos ir apleistos žemės plotuose miškininkai įveisia mišką. Tokiu būdu vykdoma 2002 m. patvirtinta Lietuvos miškingumo didinimo programa.
Paklaustas, kaip vertina privačių miškų savininkus, urėdas R.Lukoševičius sakė, kad skirsto juos į dvi kategorijas: atgavusius paveldėtą mišką ir supirkinėjančius mišką. Pastariesiems labiau rūpi pelnas, o pirmieji prioritetą teikia išliekamajai miško vertei. „Tačiau teigti, kad privatininkai nesirūpina mišku, jo atsodinimu, priežiūra, jokiu būdu negalėčiau. Tiesa, kartais reikia priminti, kad išvežę mišką sutvarkytų kelius, bet į mūsų ar gyventojų pastabas beveik visada yra atsižvelgiama“, – sakė urėdas.
„Nieko nuostabaus, kad privačių miškų savininkai nežino, kaip tvarkytis miške. Konsultavimas taip pat yra viena urėdijos funkcijų. Miškininkai yra baigę mokslus, sukaupę didžiulę patirtį. Mūsų rajono Aplinkos apsaugos agentūroje dirba privačių miškų inspektoriai. Norinčiam pasikonsultuoti miško savininkui tektų kaskart važiuoti į rajono centrą, tačiau jam patogiau kreiptis į eigulį ar girininką, kuris gyvena, dirba šalia ir mielai pataria visais klausimais“, – sakė pašnekovas.
Nijolė Baronienė
Užs. Nr 1686
