Kaip reikėtų vertinti banko „Snoras“ administratorių – Neilo Cooperio ir Simono Freakley – veiklą, spaudos konferencijos „Ar ilgai Lietuva taikstysis su frikliais ir kuperiais?“ dalyviai vieningai nesutarė. Jų atžvilgiu diskusijos dalyviai laidė tiek kaltinimų strėles, tiek ir pagyras.
Atsakydamas į pagrindinį spaudos konferencijos klausimą, Seimo narys Julius Veselka teigė nesuprantąs, kodėl lietuviai dėl banko „Snoras“ žlugimo kaltina S. Freakley ir N. Cooperį, jeigu patys nesugeba suskaičiuoti bankrutavusio banko pinigų.
„Jeigu žmonės pripažįsta, kad jie protiškai atsilikę ir nesugeba (...) suskaičiuoti bankrutavusio banko pinigų, – atranda tokį genijų, kuris per septynias dienas viską suskaičiuoja, jam moka 17 milijonų, tai ko jūs norite? Lietuvą valdo ne protas, o beprotystė. Tada vienintelis būdas yra užsieniečiai, kurie tuos bepročius gali sustatyti bent kryptingai“, – sakė jis.
Seimo nario įsitikinimu, „Snoro“ bankroto schema panaši į seniai suplanuotą ir gerai apgalvotą strateginę operaciją, kaip užimti 10 proc. šalies rinkos, o užsienietis administratorius šioje istorijoje buvo reikalingas tam, kad „pridengtų aferą“.
„Per septynias ar aštuonias dienas žmogus, nemokėdamas lietuvių kalbos (o dokumentacija vedama lietuvių kalba), sugebėjo milžinišką už 17 milijonų darbą atlikti. Ir svarbiausia – paskui staiga dingsta. Man tai panašu labiau į seniai suplanuotą operaciją, kai viskas jau suskaičiuota, tik reikėjo pakviesti formalų užsienietį, kadangi jis lietuvių akyse yra žymiai tobulesnis už pačius lietuvius, sąžiningesnis, padoresnis (...), kad pridengtų šitą aferą. Ir jis, pridengęs šitą aferą, greitai išnyko, nes jeigu būtų čia lietuvis skaičiavęs, tai tarp savų jis būtų paslaptį išdavęs, o užsienietis šmukšt, pabėgo ir neberanda – viskas skaidru ir švaru“, – mano J. Veselka.
Vis dėlto Seimo narys „Snoro“ administratorių nekaltina, nes jie viską matuoja rinkos dydžiu, finansinėmis galimybėmis – jo manymu, kalčiausi „savi žiopliai“.
„Dešimt (procentų – ELTA) geros rinkos gabalo gauti (...) už tai, kad pradanginti milžiniški lietuvių pinigai – ir įmonių, ir žmonių..., gauti tokius didelius pinigus, kaip nesidžiaugsi? Bet aš niekada nekaltinu svetimųjų – jiems viskas yra tik rinka, tik pinigai. Aš kaltinu savus žioplius“, – sakė jis.
Asociacijos „Už sąžiningą bankininkystę“ vadovas Kęstutis Kupšys nesutiko su J. Veselkos nuomone, kad banko bankroto procesui reguliuoti žmogus iš užsienio buvo pasikviestas todėl, kad patys lietuviai to padaryti nesugebėtų. Jo teigimu, tokiu būdu išvengiama poveikio iš suinteresuotų verslo struktūrų.
„Mes ne todėl, kad neturime specialistų, pakvietėme žmones iš užsienio, bet todėl, kad bankroto procesą tvarkantiems žmonėms būtų kuo mažiau poveikio iš suinteresuotų struktūrų. Įsivaizduokime, jeigu būtų bankroto administratorius lietuvis, kiek čia būtų sumaišties ir nuolatinio poveikio bankroto administratoriui, kaip turi būti vieni geresni už kitus, ir nesuvaldytume tų įtakų. Manau, tai vienas pateisinimas, kodėl mes turime užsieniečių bankroto administratorių – siekis atsiriboti nuo suinteresuotų verslo struktūrų įtakų“, – teigė K. Kupšys.
Jo įsitikinimu, jeigu reikėtų palyginti abiejų „Snoro“ administratorių – N. Cooperio ir S. Freakley – veiklą, „minkštesnė nuomonė“ būtų pastarojo atžvilgiu. Jis per trumpą laiką nuveikė daug, nustatė, ar bankas turi galimybių toliau veikti, ar jam jau reikia bankrutuoti, intensyvia S. Freakley veikla neabejojo K. Kupšys.
Finansų analitikas Stasys Jakeliūnas spaudos konferencijoje negalėjo įvertinti S. Freakley veiklos, nes, jo teigimu, jokios informacijos apie „Snorą“ nesama.
„Aš neturiu, ką analizuoti. Neturiu jokios informacijos apie „Snorą“. Paskutinė informacija, kuri man buvo viešai prieinama, yra 2010 m. „Snoro“ finansinės ataskaitos, „Ernst&Young“ audito išvada – ir viskas. Kodėl buvo pakviestas S. Freakley, aš nežinau. Ką jis padarė – nežinau, kadangi ataskaitos nemačiau, nors tas bankas dabar yra nacionalinis, tai yra valstybinis bankas, mes esame jo savininkai (...), informacijos, ką S. Freakley padarė, mes neturime“, – sakė jis.
S. Jakeliūnas įsitikinęs, kad dabar galima tik spėlioti, kas yra šis administratorius ir su kokiomis struktūromis jis susijęs.
„Tokio tipo ir tokio rango žmonės atvažiuoja į Lietuvą neatsitiktinai. Gal jie čia atvažiavo pakviesti Lietuvos institucijų, bet tam įrodymų taip pat nėra“, – sakė jis.
Analitikas taip pat neatmetė galimybės, kad gali būti ir kita, įslaptinta banko „Snoras“ istorija, kurios tikrųjų priežasčių ir motyvų dauguma nežino. Tai sakydamas jis remiasi atsakingų institucijų – Lietuvos banko ir tarptautinio audito kompanijos – aplaidumu ir faktu, kad niekas pastarajai dar neiškėlė ieškinio.
„Jeigu tokia didžiulė skylė (3,9 mlrd. litų – ELTA), kaip jos nepastebėjo arba Lietuvos bankas, arba tarptautinio audito kompanija? Tai arba vieniems, arba kitiems reikia pateikti ieškinius, jeigu tokie nuostoliai yra nustatyti, nes čia yra mūsų, mokesčių mokėtojų, nuostoliai (...). „Snoras“ yra vienas segmentas, labai įtartinas segmentas, labai neskaniai kvepiantis segmentas. Jeigu niekas neiškels ieškinio tarptautinio audito kompanijai, aš sakysiu, tai yra arba nusikalstamas aplaidumas tų, kurie neiškėlė, arba tai yra visai kita istorija, apie kurią mes net nežinome, kas ten vyksta, kokios priežastys, kas čia atsiuntė tuos žmones“, – teigė S. Jakeliūnas.
Diskusijai pakrypus prie klausimo, kas valdo Lietuvos bankininkystės sistemą, pasigirdo įvairių nuomonių. S. Jakeliūnas pažymėjo, kad yra linkęs remtis teiginiu, kad kapitalas neturi nei tautybės, nei sąžinės, todėl, jo nuomone, nėra skirtumo, ar šalyje veikia nacionaliniai, ar užsienio bankai, nes didžiausia problema glūdi tame, kad mes neturime, kas juos prižiūri.
„Jeigu mes neturime kompetencijos čia, valstybėje, pirmiausiai valdžios institucijose, prižiūrėti tuos procesus, o kalbant apie bankus, bankų sistemos negalime prižiūrėti, ne tiek svarbu, ar čia tie bankai rusiški, ar švediški, ar vokiški, ar lietuviški – čia yra antraeilis dalykas. Reikia žiūrėti, ką jie daro, kokiais principais veikia, kokias rizikas jie sukelia ir kokius padarinius sukelia ekonomikai“, – įsitikinęs analitikas.
Jo teigimu, šalies pinigų sistemą turi prižiūrėti centrinis bankas, tačiau Lietuva šią pareigą delegavo švedų komerciniams bankams.
„Du ar trys bankai dominuoja“, – sakė jis.
Seimo narys J. Veselka sutiko su analitiko nuomone, teigdamas, kad nacionalinės bankininkystės Lietuva atsisakė tada, kai „pririšome litą“. Jo įsitikinimu, mes nebeturime teisės valdyti pinigų, net nebegalime jų kontroliuoti: viską valdo užsienio komerciniai bankai.
K. Kupšys atstovavo optimistiškajai diskusijos pusei, bandydamas įtikinti kitus, kad ne viskas prarasta ir esama galimybės iš naujo sukurti savo nacionalinę bankininkystę, tik tam reikia noro ir verslo pajėgų.
„Jeigu mes turėjome galimybę išvystyti savo nacionalinę bankininkystę, tuo šansu nepasinaudojome tais 2000-aisiais metais ir matome, kad toliau mums yra nebe taip gera gyventi šitoje šalyje, kai mes neturime savo nacionalinės bankininkystės, atsiranda priešpriešinis judėjimas (...) interesų koncentracija, kuri veda prie to, kad susidaro kritinė masė žmonių, kurie pradeda galvoti, kad nebegerai taip, kaip yra (...) Tada prasideda judėjimas, kad reikia į Lietuvą atvesti daugiau ir kitų bankų, reikia galbūt Lietuvos verslo pajėgomis steigti savus bankus, jeigu kažkuo mums tie užsienietiški nebeįtinka. Manyčiau, kad toje pradžioje mes dabar ir esame. Amplitudė yra žemiausiame taške, taip mes jaučiamės prispausti tam tikrų pasaulio finansinių krokodilų diktato. Tai ropškimės savo noru“, – ragino K. Kupšys.
