Rytų Europa tokių gausių investicijų iš naftos ir dujų sektoriaus nematė nuo Berlyno sienos griūties. „Royal Dutch Shell“, „Total“ ir „ConocoPhillips“ įsigijo kasinėjimo teises Lenkijoje, kur manoma, kad glūdi tiek išteklių, jog būtų galima patenkinti nuo 35 iki 65 metų šalies paklausą gamtinėms dujoms, rašo „Wall Street Journal“.
Ukrainoje „TNK-BP“ planuoja investuoti 1,8 mlrd. JAV dolerių į šešis skalūninių dujų projektus. Birželį, italų „Eni“ sumokėjo neatskleistą sumą už dalį „Westgasinvest“ akcijų. Ši įmonė turi apie 2 500 kv. km žemės, kur galimai glūdi skalūninių dujų rezervai.
„Chevron“, kuri nuo 2009 m. Centrinėje Europoje jau įsigijo daugiau nei 10 tūkst. kv. km žemės su potencialiais skalūninių dujų telkiniais, teigia, kad nori su Ukraina pasirašyti gavybos bendradarbiavimo sutartį.
Dalies regiono noras dirbti su užsienio investuotojais aiškus: šalys nori atsikratyti priklausomybės nuo Rusijos. Pasak KPMG, 69 proc. dujų, suvartojamų Centrinėje ir Rytų Europoje, yra importuojamos, beveik visas jas tiekia Rusija. Ginčų serija dėl tranzito mokesčio tarp Rusijos ir Ukrainos paskatino kai kurias šalis ieškoti kitų tiekėjų.
Tačiau neaišku, ar galimi ištekliai yra tokie dideli, kokių buvo tikimasi. Birželio mėnesį „Exxon Mobil“ sakė stabdanti tyrinėjimus Lenkijoje, nes du prieš tai atrasti ištekliai pasirodė netinkami naudoti komerciškai.
Tačiau daugelis įmonių nusprendė pasilikti. Pasak „Chevron“ viceprezidento Iano MacDonaldo, reikės nuo trijų iki penkių metų tam, kad būtų aišku, ar dujų šaltiniai Rytų Europoje yra naudotini.
Sunkiau nei JAV
JAV aplinkosaugininkai aršiai priešinosi skalūninių dujų gamybai, nes ji naudoja daug vandens, kuris taip pat yra maišomas su chemikalais.
Sausio mėnesį Bulgarija atšaukė sprendimą suteikti „Chevron“ licenciją ir sustabdė skalūninių dujų gavybą. Rumunija taip pat sustabdė skalūnų dujų ieškojimus, o Čekijos Respublika taip pat galvoja žengti tokį žingsnį.
Ne taip, kaip JAV, kur žaliavų gavyba priklauso tik nuo žemės savininko, Europoje energetikos firmos turi sutarti ir su vyriausybėmis, ir su žemės savininkais.
Kitas iššūkis energetikos įmonėms – bandymas išsilaisvinti iš Rusijos kumščio. Maskva kontroliuoja regiono dujotiekius. Dauguma pirkėjų Rytų Europoje taip pat yra su „Gazpromu“ pasirašę tiekimo sutartis, kurių terminai siekia iki 25 metų. Tad kai kuriais atvejais šalims yra neapsimoka ekonomiškai ieškoti naujo tiekėjo.
Remiantis kai kuriais skaičiavimais, Rytų Europoje išgauti skalūnines dujas kainuoja žymiai brangiau nei JAV. Pasak „Schlumberger“, gręžti skalūninių dujų gręžinį Lenkijoje kainuoja beveik tris kartus brangiau nei JAV. Be to, Europoje skalūninės dujos plyti vidutiniškai pusantro karto giliau nei JAV.
Johnas Avaldsnesas, naftos ir dujų vadybininkas iš „Ernst&Young“ teigia, kad niekas nesitiki, jog skalūninės dujos įsigalės Rytų Europoje per naktį.
„Čia nevyks tokia revoliucija kaip JAV, - sako jis. – Tačiau evoliucija lėtai vyksta.“
Lietuva irgi ieško
Skaičiuojama, kad Lietuvoje slypi apie 500 mlrd. kubinių metrų skalūnų dujų, tačiau preliminariais skaičiavimais būtų galima išgauti tik 100 mlrd. kubinių metrų.
Pasak energetikos ministro Arvydo Sekmoko, turimų dujų vertė siektų 35 mlrd. eurų (120,75 mlrd. litų). Lietuvos skalūnų dujų išteklių šalies poreikiams patenkinti pakaktų 30-50 metų.
Birželio pabaigoje Lietuva paskelbė konkursą skalūnų dujų paieškoms ir gavybai. Konkursui pateikti du Vakarų Lietuvoje esantys plotai: Šilutės-Tauragės (1800 kv. km) ir Kudirkos-Kybartų (281 kv. km).
Konkursas taip pat apima skalūnų naftos ir tradicinių angliavandenilių išteklių paiešką ir gavybą.
Konkursas pasibaigs spalio gale, o pirmąsias sutartis su konkurso laimėtojais tikimasi pasirašyti pirmajame 2013 m. ketvirtyje.
