Atrodo, kad Lietuvos banko krizės siūlas veda į kitoje šalyje vykdytą aferą. „Mirax Group“ įkūrėjas Sergejus Polonskis visus rusų kreditorių pinigus pervedė į užsienį per šiomis dienomis liūdnai pagarsėjusį „Snoro“ banką, priklausantį ir koncerno „Saab“ akcininkui Vladimirui Antonovui, rašo rusų spauda.
Rusija susidūrė su viena didžiausių aferų nekilnojamo turto rinkoje, kurią „susuko“ du veikėjai: koncerno „Saab“ ir „Snoro“ savininkas V. Antonovas kartu su „Mirax Group“ (dabar - kompanijos „Nazvanie.Net“ dalis) savininku S. Polonskiu. Pirmasis banke „Snoras“ užstatė fiktyvius didelį likvidumą turinčių nebaigtų statybų aktyvus Maskvoje, priklausančius „Mirax Group“, o kitas tokiu būdu į užsienį pervedė didžiąją dalį savo kapitalo.
Aferos suma - šimtai milijonų dolerių. Nors kol kas oficialiai teigiama, kad kompanijos „Nazvanie.Net“ skola - 45 milijonai, pagal dokumentus ji kur kas didesnė ir sudaro šimtus milijonų dolerių.
Aferos schema
moscow-post pavyko pakalbinti keletą žmonių iš V. Antonovo aplinkos, kurie papasakojo šios grandiozinės aferos detales. Anot jų, visas V. Antonovo verslas buvo vykdomas pagal paprastą schemą: jis pirko ir kūrė bankus, kurie aktyviai pritraukdavo indėlininkus. Dažniausiai tai būdavo privačios įmonės ir privatūs asmenys, kuriems būdavo žadamos didelės palūkanos. Visi pritraukti milijonai būdavo pervedami ir investuojami į skirtingus V. Antonovo projektus, pirmiausia į automobilių pramonę.
Iš pradžių „Snoro“ savininkas įsigijo dalį akcijų įmonėje „Spyker“, o po to pastaroji įsigijo dalį koncerno „Saab“. Pinigai būdavo gaunami iš bankų kredituojant technines įmones, dažniausiai dengiantis „tuščiais“ vertybiniais popieriais. „V. Antonovas veikė pagal tą pačią schemą, kaip ir Sergejus Pugačiovas, aktyviai finansavęs savo verslą iš Banko „Межпромбанk“ indėlininkų lėšų“, - rusų spaudai teigė šaltinis V. Antonovo aplinkoje. Skirtumas tik, kad S. Pugačiovas turėjo vieną banką, o pas V. Antonovą jų daug, taip suteikiant laisvę vieno banko finansines „skyles“ užkamšyti kito banko lėšomis.
Tai tęsėsi iki pat 2010 metų , kai V. Antonovo struktūrų veikla susidomėjo centrinis Rusijos bankas ir Lietuvos valdžia. „Investbank“ ir „Snoras“ turi daugybę privačių indėlininkų, taigi šių finansinių institucijų žlugimas sukeltų tikrą paniką tarp gyventojų. Bet 2010 metais tapo akivaizdu, kad „Investibank“ ir „Snoras“ iššluoti tiek, kad kilus menkiausiam ekonominiam nestabilumui, jie paprasčiausiai sužlugtų, o dešimtys tūkstančių žmonių prarastų savo pinigus.
Draugystės su S. Polonskiu pradžia
Su Rusijos centriniu banku V. Antonovas sugebėjo susitarti. Jo uošvį, buvusį KGB bendradarbį Viktorą Jampolskį sena draugystė sieja su Genadijumi Melikjanu, kuris iki 2011 metų spalio užėmė Rusijos banko pirmininko pirmojo pavaduotojo pareigas. Vis dėlto išspręsti klausimą su Lietuva pasinaudojant pažintimis nepavyko. ,,Snoras“ – vienas iš didesnių (penktas pagal dydį - „Balsas.lt“) bankų šioje šalyje, jo griūtis taptų Lietuvai tikra katastrofa, o V. Antonovui tada neabejotinai grėstų baudžiamasis persekiojimas.
Lietuva – Europos sąjungos narė, todėl V. Antonovas neigiamai susiklosčius situacijai galėtų tapti nepageidautinu visose Europos šalyse, kai visi jo aktyvai yra Didžiojoje Britanijoje, Šveicarijoje ir Švedijoje, o jis pats seniai gyvena Londone. Skylė ,,Snore“ sudarė apie 100 mln. dolerių – tai tie pinigai, kurie buvo pervesti ,,techninėms“ firmoms, neturinčioms jokių garantuotų užstatų. V. Antonovas ir jo komanda pradėjo skubiai ieškoti išeities. Ir tuomet likimas jį suvedė su S. Polonskiu.
Artėjant 2010 metams pats S. Polonskis ir jo „Mirax Group“ faktiškai buvo bankrutavę. Dar 2008 metais oligarchui nustojo plaukti pinigai iš investavimo partnerių (butų pirkėjų) ir beveik visi statomi objektai buvo užšaldyti. S. Polonskio struktūrų skolos tuo metu buvo vertinamos nuo 600 mln. dol. iki 1 mlrd. dol. Šaltinių teigimu, prasidedant 2010 metams buvęs oligarchas galvojo tik apie tai, kaip išsaugoti asmeninius aktyvus ir maksimaliai saugiai bei nepastebimai pervesti juos į užsienį. Jis taip pat buvo pasirengęs svarstyti įvairius pasiūlymus, tarp jų ir abejotinus.
Žinoma, kad S. Polonskį su V. Antonovu supažindino dabartinis nominalus „Investbanko“ savininkas Sergejus Mendelejevas. Pagal vieno šaltinio versiją, S. Polonskį su S. Mendelejevu savo ruožtu suvedė partijos „Rusijos patriotai“ lyderis ir tuo pat metu statybos magnatas Genadijus Semiginas. S. Mendelejevas atvedė S. Polonskį pas Viktorą Jampolskį ir po trumpos konsultacijos jie trise išskrido į Londoną pas V. Antonovą. Derybos vyko pradžioje prie Temzės krantų, paskui V. Antonovo viloje Šveicarijoje. Besiderantieji svarstė galimybę įgyvendinti didžiulę aferą.
Kaip tai veikia?
Pagal planą fiktyvūs užstatai banke „Snoras„ buvo pakeisti objektais, priklausančiais „Mirax Group“ ir dideliais objektais Maskvoje („Dubrovskaja sloboda“, „Kutuzovskaja milia“, „Miraks park“, verslo centras „Federacija“). Šiuo tikslu, S. Polonskio struktūros, turinčios ryšį su Rusijos prezidento administracija, sudarė užstato sutartį su trečiaisiais asmenims – tomis „vienadienėmis“ firmomis. Faktiškai „Snoras“ už savo pinigus gavo užstatais minėtus objektus.
„Pridengiant šią aferą buvo sudaromos įvairios sutartys, kai kurios netgi atgaline data. Visos detalės mums nėra žinomos, - pasakojo šaltiniai, - Dažniausiai tokiais atvejais V. Antonovo bankai dar pasirašo sutartis apie bendrą veiklą. Pagal jas viena pusė, mūsų atveju – „Mirax Group“ ar „Nazvanie.Net“, įsipareigoja pateikti užstatus už kreditus tretiesiems asmenims, o kitos šalys – V. Antonovo bankai – įsipareigoja investuoti į „Mirax“ plėtrą. Tačiau pastarieji įsipareigojimai tyčia formuluojami labai neapibrėžtai. Kiek mes žinome, tam, kad pridengtų S. Polonskį, ant popieriaus buvo sukurta legenda apie tai, kad „Mirax Group“ kažkada gavo pinigų iš banko „Snoras". Iš tiesų iš ten nebuvo pervesta jokių realių pinigų. Visa afera turėjo kitą tikslą – išvesti S. Polonskio pinigus į užsienį“.
Tokiu būdu, 75 mln. dolerių dydžio skylė banke „Snoras„ buvo užkišta S. Polonskio apgautų kreditorių ir dalininkų pinigais. Dabar banko užstatai yra ne „vienadienių“ firmų įsipareigojimai, o realūs ir likvidūs nepastatyti objektai Maskvoje. Tačiau bendroji „vienadienių“ firmų įsipareigojimų bankui „Snoras“ suma sudaro kelis šimtus milijonų dolerių – šios žinios atėjo iš V. Antonovo aplinkos.
S. Polonskis turėjo iš to didelės naudos. Visų pirma, V. Antonovas ir V. Jampolskis įsipareigojo laipsniškai pervesti dideles sumas į nurodytas sąskaitas lengvatinių mokesčių zonose (off shore). Jie tikėjosi uždirbti pinigų pardavę „Saab“ (šiuo metu vyksta derybos su kinais) ir iš kitų projektų.
Kita vertus, visus pelningiausius savo aktyvus S. Polonskis praktiškai perkėlė į užsienį. Be to, ne paprasčiausiai perkėlė, jie pateko ,,Snoro“ globon – Lietuvos gyventojų, kurių lėšos ir buvo naudojamos kreditams, kurių užstatu fiktyviai tapo ,,Mirax Group“ objektai. Ir Maskvos valdžiai, ir kitiems kompanijos iš amorfinės struktūros ,,Nazvanie.Net“ kreditoriams, norintiems perimti nebaigtas statybas S. Polonskio bankroto atveju, praktiškai teks pažeisti Europos Sąjungos gyventojų teises.
Trečia, visi šie fiktyvūs kreditai iš pradžių buvo apiforminti su juokingomis palūkanomis – 7 proc. per metus. ( 2010 metais solidūs bankai kreditus S. Polonskio struktūroms teikė tik su 20-30 proc. metinėmis palūkanomis.) Ir atsiradus norui bei pinigams, ,,Mirax Group“ savininkas galėjo lengvai susigrąžinti laikinai patikimai paslėptus aktyvus. Toks susitarimo tarp V. Antonovo ir S. Polonskio variantas taip pat buvo svarstomas.
Dabar investuotojams į S. Polonskio struktūras ir sostinės (Rusijos – red. past.) valdžiai teks kovoti su maža, bet išdidžia Europos sąjungos dalele, o visi aferos dalyviai gali džiaugtis jos rezultatais. Pasak Rusijos spaudos pašnekovų, 2011 metų lapkričio pradžioje įvyko eilinis Polonskio, Antonovo ir Jampolsio susitikimas užsienyje. „Jam pasibaigus, Antonovas ir Jampolskis buvo itin pakilios nuotaikos, sakė, kad viskas eina pagal planą ir klostosi labai gerai“, – pranešė moscow-post šaltiniai.
Beje, tuo metu bankrutuojantysis skrido į Niujorką su savo advokatu Aleksandru Dobroviskiu, dideliu emigravusio oligarcho Boriso Berezovskio reikalų specialistu (duomenys apie tai toliau). Vizitas į JAV su advokatu A. Dobrovinskiu buvo reikalingas tam, kad su „Rusijos partnerių už Atlanto“ valdžia būtų aptartos leidimo S. Polonskiui gyventi JAV garantijas.
Juk „ne verslininkas“, kaip jis save pristato, akivaizdžiai neplanuoja tenkinti investicijų partnerių ir kreditorių pretenzijų, o šių pinigai atsidūrė lengvatinių mokesčių zonoje britų Virginijos salose ir Kipro fiktyviose kompanijose su naudos gavėjais, kurių neįmanoma nustatyti. Bet jis pakankamai turtingas, žinomas ir turi daug informacijos apie Rusijos valdininkus, kad būtų įmanomi „natūriniai mainai“ – kada JAV gauna dar vieną persekiojamą „kruvino režimo“ priešininką ir demaskuotoją bei ima jį ginti – pačios ar padedant Didžiajai Britanijai.
P.S. S. Polonskiui dar nepavyko gauti savo dalies iš „Saab“ pardavimo: „Spyker“ jau susitarė su viena kompanija iš Kinijos, bet lapkričio 9 d. amerikiečių „General Motors“, irgi turinti „Saab“ akcijų paketą, atsisakė perduoti kinams dalį technologijų. Be jų sandėris neturi jokios prasmės. Įdomu, kad tuo metu, kada „Spyker“ įtikinėjo „General Motors“ pasirašyti kontraktą su kinais, S. Polonskis, kaip jau buvo sakyta, irgi buvo JAV.
Teisinio persekiojimo S. Polonskis nebijojo dėl labai paprastų priežasčių: tarp tų, kurie su didžiule nuolaida ar beveik už dyką gavo objektus „Mirax Group“ - dešimtys aukštų teisėsaugos pareigūnų. Tai paaiškėjo laikraščiui «Новая газета» atlikus tyrimą ir sužinojus, kad iškart keturis butus, kurių vertė iki milijono dolerių, gavo Rusijos generalinė prokuratūra.
Daugiau apie V. Antonovo ir „Mirax Group“ veiklą galite skaityti ekonomika.lt.
S. Polonskio BAB-o (Berezovskinis) reikalas
Yra toks prancūziškas posakis Cherchez la femme (šerše lia fam), kuris reiškia „ieškokite moters“. Ieškoti jos reikia tuo atveju, kai žmogus elgiasi neįprastai arba neaiškūs jo poelgių motyvai, bet jeigu neadekvačiai elgiasi stambus rusų verslininkas, reikia ieškoti BAB-os (Abriaviatūra į rusišką žodį boba arba Boris Amramovič Berezovskij – red. past.).
S. Polonskis ir Borisas Berezovskis yra seni pažįstami. Juos sieja ne tik bendrų pažįstamų ratas, advokatai, bet ir bendri verslo interesai.
Neseniai padedant B. Berezovskiui į Didžiosios Britanijos sostinę patraukė ištisa virtinė Rusijos oligarchų. Vieni slepia pinigus nuo kreditorių ir valdžios, kiti atvažiuoja tam, kad pradėtų teisminį procesą ir užsidirbtų papildomų taškų.
Ir vieni, ir kiti – geidžiami B. Berezovskio svečiai. Pabėgęs oligarchas jau pareiškė esąs pasiruošęs ištiesti pagalbos ranką Jelenai Baturinai – savo seno pažįstamo Maskvos eksmero Jurijaus Lužkovo žmonai.
Kai advokatų pagalbos prireikė „vadinamajam Baturinos sūnui“ S. Polonskiui, tuoj pat prisistatė asmeninis BAB-o advokatas Endriu Stivensonas, kuris dirba kartu su Rusijos „velnio advokatu“ Aleksandru Dobrovinskiu.
Priminsime, kad 2011 metų rugsėjį programos „NTVšniki“ filmavimo metu Nacionalinio rezervo banko vadas Aleksandras Lebedevas per konfliktą tiesioginiame eteryje sudavė „Mirax Group“ vadovui Sergejui Polonskiui. Po incidento su Lebedevu Polonskis padavė ieškinį Britanijos teisme.
A. Lebedevas (nuotr. SCANPIX) (nuotr. Balsas.lt)
S. Polonskį ir J. Baturiną sieja labai šilti jausmai: jaunas verslininkas pirmąją Maskvos damą visuomet žavėjo savo pasirengimu patiems beprotiškiausiems poelgiams. Būtent S. Polonskiui iš „mamos“ atitekdavo patys geidžiamiausi Maskvos žemės kąsneliai.
Borisas Abramovičius siaurame rate žinomas kaip žmogus, neatleidžiantis skriaudos, bet pirmenybę teikiantis kerštui svetimomis rankomis. Aleksandras Lebedevas yra kaip tik tas, kam BAB-as turi grąžinti praeities „skolą“.
A. Lebedevo ir B. Berezovskio konfliktas prasidėjo 2003 metais. Būtent tada Nacionalinio rezervinio banko prezidentas A. Lebedevas padavė į teismą B. Berezovskį už interviu laikraščiui „Novaja gazeta“, kuriame B. Berezosvkis apkaltino bankininką keliomis machinacijomis, įskaitant ir Ukrainos skolas.
A. Lebedevas tada tvirtino, kad B. Berezovskis dėl dviejų priežasčių vykdo prieš jį sistemingą kompaniją. Pirmoji – noras daryti įtaką Rusijos vidaus politikai, įskaitant ir sostinės mero rinkimus. Antroji – bandymas apriboti „Aerofloto“ akcijų įsigijusio A. Lebedevo norą gilintis į kompanijos reikalus. A. Lebedevas tada apkaltino B. Berezovskį privedus „Aeroflotą“ prie bankroto ir pareiškė, kad Šveicarijos prokuratūra vykdo savo tyrimą – tai buvo toje šalyje registruotos firmos „Andava“ byla. Per šią firmą į užsienio bankus buvo pervesta šimtai milijonų aviakompanijos dolerių. A. Lebedevas manė, kad jo aktyvumas siekiant susigrąžinti „Aerofloto“ pinigus ir tapo B. Berezovskio veiksmų priežastimi. Beje, 2003 m. B. Berezovskio interesams jau atstovavo advokatas Andrew Stevensonas.
Kada pirmąkart susikirto B. Berezovskio ir S. Pоlonskio keliai, yra paslaptis už septynių užraktų. Net ir bankrutavusio nekilnojamojo turto vystytojo artimiausi bendradarbiai to nežino, tačiau nematoma B. Berezovskio ranka kelis kartus išgelbėjo S. Polonskį iš keblių situacijų.
2009 m. S. Polonskio kompanija dėl skolų turėjo visiškai pasitraukti iš „Alfa grupės“. Tam, kad šiek tiek atvėsintų šią įsisiautėjusią publiką, „Mirax Group“ būstinėje buvo surengtas „kaukių šou“ (taip Rusijoje vadinami kaukėtų specialiųjų tarnybų pareigūnų pasirodymai).
Nepraėjo nė kelios dienos, kaip „Alfa“, turėdama visas galimybes praryti „Mirax Group“, staiga ėmė derėtis. To pasekmė – „Mirax“ įsiskolinimo, kuris siekė 241 mln. dolerių, restruktūrizacija. Vieną dalį S. Polonskis pažadėjo išmokėti pinigais, kitą dalį – patalpomis „Federacijos“ bokšte Maskvoje. Prašomas pakomentuoti šio sandėrio detales, „Mirax“ savininkas rodydavo pašnekovams liežuvį.
Kodėl kibūs „Alfa“ nagai paskutinę akimirką buvo atleisti? Sakoma, kad už „Mirax“ stovi seni „Alfa“ draugai. Įdomu, kad dieną prieš lemiamas derybas su „Alfa“ iš S. Polonskio telefono keliasdešimt kartų skambinta į Londoną. Tuo metu pačiu autoritetingiausiu „Alfos“ draugu Londone buvo būtent B. Berezovskis. „Alfa grupės“ bendrasavininkį Piotrą Aveną ir B. Berezovskį sieja seni ryšiai: ne tik dalykiniai, bet ir draugiški.
P. Aveno tėvas Olegas Avenas buvo aspiranto B. Berezovskio mokslinis vadovas. Kada P. Avenas žengė pirmuosius žingsnius versle, pirmąsias pamokas jam davė B. Berezovskis. Pavyzdžiui, 1992 m. P. Avenas tapo B. Berezovskio patarėju akcinėje bendrovėje „LogoVAZ“.
Turbūt ne be B. Berezovskio sutikimo buvo priimtas sprendimas padėti merdėjančiam S. Polonskio verslui. 2009 metų iš Tambovsko nusikalstamos grupuotės „aruodo“ „draugo Seriožos“ gelbėjimui buvo atseikėta milijardai rublių. Prižiūrėti, kur ir kaip leidžiami šie pinigai, buvo paskirtas Vladimiras Golubevas. 2011 metais jis oficialiai tapo S. Polonskio kompanijų direktorių tarybos nariu.
Būtent tambovsko ir čėčėnų grupuotės BAB'o užsakymu atliko visus purvinus reikalus ir rūpinosi oligarcho investicijų dalimi. „Tambovsko“ lyderiai ir B. Berezovskis draugavo jau nuo 1990 metų pradžios: iš pradžių jų santykis buvo legalus, bet po to „tamboviečiai“ ėmė vykdyti ir neformalius BAB'o pavedimus. Pavyzdžiui, pagal vieną versiją, Vladislavas Listjevas buvo nužudytas B. Berezovskio užsakymu.
B. Berezovskis ir S. Polonskis turi bendrą draugą - Jevgenijų Čičvarkiną. Ekscentriškas buvęs „Евросети“ savininkas seniai pažįstamas su B. Berezovskiu ir ne tik palaiko draugiškus ryšius, bet ir vaikšto su juo į Rusijos ambasadą Londone. Ir S. Polonskis palaiko artimus ryšius su J. Čičvarkinu, jis jau buvo nusprendęs nusipirkti nekilnojamo turto Londone, kad „būtų arčiau draugų - Ženios (Čičvarkinas) ir Borios (Berezovskis).“
Kada „draugui Ženiai“ iškilo problemų su baudžiamuoju kodeksu, jo ginti prieš valstybės institucijas „delegavo“ S. Polonskio kolegą Michailą Dvorkovičių.
Iš pradžių M. Dvorkovičius prašė savo brolio - prezidento padėjėjo Arkadijaus Dvorkovičiaus - padėti verslininkui įstoti į „Vieningąją Rusiją“. Patarpininkauti buvo paprašytas Kremliaus administracijos pirmasis pavaduotojas Vladislavas Surkovas, bet prieš šią idėją kategoriškai pasisakė Vladimiras Putinas, kuris prigrasino V. Surkovui, kad, jei ir toliau šis gins „šį nusikaltėlį, teks susimokėti savo postu“. Po to V. Surkovas viešai atsiribojo nuo minėtų verslininkų kompanijos.
Faktai: Apie „Mirax Group“
„Mirax Group“ korporacija įkurta 1994 metais.
Tarp didžiausių jos projektų – verslo kompleksas „Federacija“, verslo centrai „Mirax Plaza“, „Poklonaja,1,1“, „Admiral“.
„Mirax Group“ statomi ir nebaigti gyvenamieji kompleksai – „Fort Kutuzov“, „Kutuzovskaja Rivjera“, „Rubliovskaja Rivjera“, „Mirax Park“, „Zolotyje kliuči 1,2“, „Poklonka parklain“ ir kiti.
Bendras projektų portfelis siekė 8,8 mln. kvadratinių metrų.
Dabartinė „Mirax Group“ skola siekia 593 mln. dolerių.
Taip pat skaitykite:
„Kroll“ ataskaita apie „Snorą“ ir jo akcininką A. Antonovą
„Snoro“ byla: areštuota dalis banko vadovų turto
Seime sprendžiamas „Snoro“ indėlininkų likimas
K. Glaveckas iš „Snoro“ atsiėmė 17 tūkst. litų indėlį
„Snoras“ šią savaitę „šlavė“ savo atsargas Lietuvos banke
Verslininkai: kas bus su „Snoro“ banke esančiais įmonių pinigais?
Užsienio žiniasklaida praneša apie paniką, kilusią dėl „Snoro“ griūties
