Lietuvos perdirbėjai ruošiasi konkuruoti su galimais investuotojais, o pieno gamintojai tikisi naujo požiūrio į juos ir didesnių pieno supirkimo kainų.
Jaunas rusų milijardierius, agresyviai veikiantis pieno rinkose, šią vasarą nupirko dvi stambiausias pieno perdirbimo įmones Latvijoje ir pasiuntė žinią apie galimas investicijas Lietuvoje. Ekspertai mano, kad ši žinia sujauks palyginti ramų Lietuvos pieno perdirbėjų gyvenimą. Jiems teks pamankštinti raumenis, pasiruošti konkuruoti, o Lietuvos pieno gamintojams galimai atsiras naujas pieno supirkėjas. Tačiau ar jis pasiūlys didesnes supirkimo kainas?
Nėra dūmų be ugnies
2011 m. sukaupęs apie 700 mln. dolerių (apie 1,89 mlrd. Lt), „Forbes“ reitinge 146 vietą tarp Rusijos turtuolių užėmęs Andrejus Beschmelnickis kartu su kolegomis įsigijo dvi stambiausias Latvijos pieno perdirbimo įmones „Rigas piena kombinats“, „Valmieras piens“ ir jas sujungė į kompaniją „Food Union“. Dabar šioje kompanijoje dirba apie 700 darbuotojų, šįmet planuojama per 100 mln. eurų apyvarta, pienas superkamas iš 400 ūkininkų, tarp jų – stambiausi šalyje pieno gamintojai ir pieno gamintojų kooperatyvai. Nauji „Food Union“ vadovai paskelbė tikslą – populiarinti prekės ženklą „Rasa“ ir šiuo ženklu pažymėtos produkcijos eksportą į Rusiją (Maskvą, Peterburgą ir Pietų Rusijos regionus) per artimiausius metus padidinti iki 50 proc.
A.Beschmelnickis pareiškė, kad „Food Union“ ketina užimti apie 5 proc. sūrių, 8 proc. sviesto ir apie 20 proc. tepamų sūrių bei kremų rinkos Rusijoje. Telieka priminti, kad Rusijoje per metus parduodama apie 800 tūkst. t sūrių už 5 mlrd. JAV dolerių. Beje, net apie 50 proc. šio kiekio Rusija importuoja. Kaip 45 metų amžiaus rusas susikrovė tokius turtus? Ne veltui turtuoliai sako, kad pirmasis jų uždirbtas milijonas buvo nešvarus. Regis, taip galėtų pasakyti ir A.Beschmelnickis, 2010-aisiais tarptautiniam koncernui „Danone“ pardavęs vieną didžiausių Rusijos pieno perdirbėjų kompanijų „Junimilk“.
Jo biografijoje tamsiausia dėme pažymėti 1997–1998 m. Tada niekam nežinomas trisdešimtmetis A.Beschmelnickis tarpininkavo „Inkombankui“ superkant tuo metu stambiausios Rusijoje mėsos ir mėsos produktų holdingo kompanijos „Omskij bekon“ akcijas. Kaip viskas vyko, gal jau niekas nesužinos, tačiau rezultatas toks: 1,313 mlrd. tuometinių rublių įvertintas akcijas „Inkombank“ įsigijo tik už 12 mln. rublių. Po kelių savaičių Rusijoje prasidėjo ekonominė krizė ir „Inkombank“ bankrutavo. Kaip sakoma, A.Beschmelnickis buvo reikimu laiku reikiamoje vietoje, todėl staigiai praturtėjo. Išaugtų eksportas, sumažėtų priekaištų
Žemės ūkio kooperatyvo „Pieno gėlė“ direktorius Jonas Kuzminskas nesibaimina galimų investicijų pieno perdirbimo rinkoje. „Rusijoje trūksta kokybiškų maisto produktų. Nors rusai daug perka melžiamų karvių, patiems pasigaminti pieno produktų nesiseka. Manau, kad tai ir buvo viena iš priežasčių pirkti dvi stambiausias Latvijos pieno perdirbimo įmones. Žinoma, svarbu, kad Latvijoje yra ir tinkamos žaliavos“, – sakė J.Kuzminskas.
Direktorius priminė ir Rusijos kaprizus didinant sanitarinius reikalavimus į Rusiją įvežamiems pieno produktams. Tie reikalavimai net griežtesni nei taikomi ES rinkoje, nors pačioje Rusijoje pieno kokybė labai prasta.
„Manau, kad nuo šiol Latvijos produkcijai Rusijos veterinarinė tarnyba jau neturės tiek daug priekaištų. Akivaizdu, jog kol kas „Food Union“ orientuota į Rusijos rinką. Manau, kad mūsų vartotojai jų nedomina. Taigi šia prasme ir mums būtų naudinga, jei rusai nusipirktų kurią nors įmonę Lietuvoje“, – sakė J.Kuzminskas.
Konkurencija dėl žaliavos
Lietuvos įmonės neišnaudoja visų pajėgumų. Prireikus pieno perdirbimo įmonės per 8–12 mėnesių pajėgumus galėtų padidinti 2 kartus. Tačiau trūksta žaliavų, arba jas supirkti lietuviams perdirbėjams per brangiai kainuoja. Tiesa, vasarą įmonės nepasiruošusios perdirbti viso šalyje pagaminamo pieno, tačiau žiemą jo trūksta. Todėl, pavyzdžiui, kooperatyvas „Pieno gėlė“ šiuo metu pieno neeksportuoja. „Atėjus žiemos sezonui įmonės elgiasi pagarbiau su pieno gamintojais. Kol kas supirkimo kaina mums tinka. Tačiau esame mobilūs ir prireikus galėtume pieną eksportuoti“, – tvirtino J.Kuzminskas.
Tačiau Lietuvos pieno perdirbimo įmonės nemažai pieno įsiveža iš kitų šalių, beje, daugiausia iš Latvijos. Ar atsiradus naujų investuotojų ši padėtis pasikeis? Lietuvos nacionalinės pienininkystės komiteto pirmininkas ir ūkininkas Bronius Markauskas neslėpė: „Mums, pieno gamintojams, svarbu, kad pieno perdirbėjai iš kitų šalių pieno įsivežtų kuo mažiau. Man teko bendrauti su Latvijos pieno gamintojų asociacijos pirmininke Ligita Silarauopa. Latvijoje tikrai vyksta esminiai pokyčiai ir jos pieno gamintojai tikisi, kad tie pokyčiai bus naudingi.“
Ar padidės pieno supirkimo kaina?
Estijoje investavusi Suomijos „Valio“ kompanija iš karto pasiūlė didesnes pieno supirkimo kainas. Produktai geri, todėl galima daugiau mokėti už žaliavinį pieną. Ar taip pasielgs ir „Food Union“? Ar Latvijos pieno perdirbimo pramonės atsigavimas Lietuvos ūkininkams būtų naudingas? „Taip, nes stambiausi Latvijos pieno gamintojų kooperatyvai pieną parduotų jau ne Lietuvos, bet savo šalies pieno perdirbėjams. Tada Lietuvoje žaliavinio pieno paklausa išaugtų“, – sakė B.Markauskas.
Tačiau kooperatyvo „Pieno gėlė“ direktorius J.Kuzminskas atsargiau prognozavo. „Paklausa išaugtų, bet nemanau, kad labai išaugtų ir pieno supirkimo kainos. Jei pakiltų, tai tik laikinai. Manau, kad rusai stengsis nusipirkti kurią nors įmonę, o įmonė juk turi ir žaliavų tiekimo tinklą“, – svarstė jis. Reikia pasakyti, kad Latvijoje pieno supirkimo kainos smarkiai nepakilo. Taigi nauji investuotojai pinigais nesišvaisto. Tai – verslas, tad jiems nesvarbu, kur daryti verslą – Rusijoje, Latvijoje, Lietuvoje ar Bahamų salose. Jie dirba ten, kur apsimoka dirbti.
Nesibaimina investicijų
„Pienas LT“ atstovai „Valstiečių laikraščiui“ tikino nebijantys galimų ruso investicijų. Pasak „Pienas LT“ atstovo B.Markausko, būsimos kooperatinės pieno perdirbimo įmonės ir „Food Union“ keliai nesusikirs. „Mes gaminame skirtingą produkciją. Štai net „Rokiškio sūris“ planuoja gaminti panašius produktus, kokius ketiname gaminti ir mes, t. y. pieno ir išrūgų baltymus, bet ir tokios konkurencijos nesibaiminame“, – sakė jis. Mūsų žiniomis, įmonės užsienyje būsimai kooperatinei pieno perdirbimo įmonei jau dabar siūlo pasirašyti išankstinius kontraktus dėl produkcijos tiekimo. Įtampos gali būti tik dėl žaliavos. „Manau, kad kooperatinei pieno perdirbimo įmonei pavyks iki įmonės atidarymo surinkti narių, kurie per dieną patiektų apie 600 t pieno. Jei nepavyktų, tada tektų pieną pirkti rinkoje ir konkuruoti su visais pieno supirkėjais, taigi ir su „Food Union“, – pasakojo B.Markauskas.
Konkurencija skatina geriau dirbti
Dalius Trumpa, AB „Rokiškio sūris“ valdybos pirmininkas
Atsiradus bet kokiam naujam gamintojui Lietuvoje tik sustiprėtų konkurencija, vidaus rinkoje būtų skatinama dar geriau dirbti. Ir nesvarbu, ar tos investicijos bus tik Latvijoje, ar ir Lietuvoje, nes dabar kaimyninės rinkos yra vidinės. Pavyzdžiui, mes dalį pieno perkame Latvijoje, nes jį atsivežti iš šios šalies yra arčiau nei iš tolimesnių Lietuvos rajonų. Be to, šiuo metu Latvijoje pieno gamybos rinkoje yra didelis pakilimas, planuojama, kad šįmet bus primelžta net apie 12 proc. daugiau pieno nei pernai.
Ar „Rokiškio sūris“ jaučia naujo investuotojo ruso įtaką? Jaučia, nors šiuo metu vidaus rinkoje yra ir daug agresyviau dirbančių įmonių. Tačiau ir mes nesėdime sudėję rankas. Neturiu teisės kalbėti apie konkrečias investicijas, nes įmonė listinguojama vertybinių popierių biržoje. Tačiau galiu pasakyti, kad pastaraisiais metais investicijos išaugo, kuriame naujus produktus, modernizuojame technologijas, senus įrenginius keičiame naujais. Apskritai kol kas Lietuvos pieno perdirbimo sektorius yra stipresnis nei kaimyninėje Latvijoje.
„Rokiškio sūris“ į ES eksportuoja apie 50 proc. visos produkcijos, į Rusiją (Maskvą, Sankt Peterburgą ir kt.) – 15 proc., o Lietuvoje lieka 25 proc.
Naujas požiūris į pieno gamintojus
Naglis Narauskas, Kooperatyvo „Pienas LT“ valdybos pirmininkas
Nemanau, kad naujas akcininkas pats ilgai dirbs. Labiau tikėtina, kad rusai investuotojai konsoliduos akcijų paketą ir parduos kurios nors Vakarų Europos pieno perdirbėjui. Tada Baltijos regione atsirastų tarptautinis stambus stiprus perdirbėjas. Esu įsitikinęs, kad tas stambus pieno perdirbėjas čia diegtų naują požiūrį į bendradarbiavimą su pieno gamintojais. Iki šiol Lietuvos pieno perdirbėjams pavykdavo susitarti dėl bendrų veiksmų prieš pieno gamintojus. Tačiau atsiradus tarptautiniam perdirbėjui taip elgtis būtų sudėtinga. Lietuvos pieno perdirbėjai būtų priversti žaisti pagal naujas taisykles. Be to, jie būtų priversti galvoti apie susijungimą. Kitaip neatsilaikytų. Labai tikėtina, kad stambus investuotojas gal net konsoliduotų kelias Lietuvos pieno perdirbimo įmones. Marijampolės pieno konservų įmonės vadovas yra pasakęs: „Mes stebime, ką galėtume nupirkti, arba ieškome, kas mus galėtų nupirkti.“
Ar „Pienas LT“ kooperatyvo nariai ūkininkai nesusigundys naujo supirkėjo pasiūlymais? Toks pavojus yra. Kai kuriems norisi šiandien gauti litą, bet negalvoja, kad rytoj praras 10 litų. Bet pastebime, kad toks požiūris keičiasi.
Albinas ČAPLIKAS
