Progresą kartais stabdo ne vien žmonių supratimas, bet ir motyvacijos stoka.
Vienuose Lietuvos miestuose renovacijos procesas juda gana sparčiai, tačiau yra šalies rajonų, kur rezultatai ne tokie sėkmingi.
Be to, prasidėjus naujai daugiabučių namų atnaujinimo programai, gyventojų azartas renovuoti savo būstus kiek atvėso: beveik neabejojama, kad žmones išgąsdino mažesnis finansavimas.
Nerenovuoti – apsileidimas
Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros, kaip tik šia tema neseniai surengusios Panevėžyje apskritojo stalo diskusiją, direktoriaus Algirdo Čepo teigimu, neretai daugiabučių gyventojai sako: jei valdžia nefinansuos, kaip anksčiau, 50 procentų išlaidų, tuomet renovuoti neverta. Tačiau pats direktorius tvirtina, kad sąlygos atnaujinti būstą dabar yra palankesnės nei buvo.
Pavyzdžiui, anksčiau, parduodant butą, neišmokėtą renovavimo skolą reikėdavo sumokėti bankui, dabar ji tenka naujajam buto šeimininkui.
A. Čepas prisipažįsta nemanantis, kad santykinai didesnis kompensavimo procentas galėtų skatinti renovaciją – šis procesas sudėtingesnis. Šalyje yra 14 rajonų, laikomų labiausiai nukentėjusiais dėl krizės. Juose kompensuojama iki 85 procentų renovacijai reikalingų lėšų, tačiau tokia galimybe pasinaudoja tik apie 40–50 proc. daugiabučių. Ir tai nepaisant to, jog, Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros skaičiavimais, trijų kambarių 60 kvadratinių metrų butui už renovavimą tektų per dvidešimt metų sumokėti apie 22 tūkstančius litų. Tačiau kompensuojant 85, o ne 30 procentų šios sumos, kaip kad yra daugelyje Lietuvos vietovių, per du dešimtmečius reikia sumokėti tik apie 4 tūkstančius litų.
„Dabar tik vangus, tingus arba visiškas apsileidėlis nešneka apie renovaciją – nesvarbu, kad vieni ant jos burnoja, o kiti gina“, – apie esamą situaciją sako A. Čepas.
Baimės įvaro ekonomika
Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros vadovas apgailestauja, kad dar toli gražu ne kiekvienas šalies gyventojas žino, kuo apskritai užsiima jo vadovaujama agentūra, ir pasakoja sulaukiantis net skambučių iš norinčiųjų išsinuomoti butą ar kitą būstą. Tačiau pati agentūra, A. Čepo teigimu, agituoti už renovaciją negali – žmonės patys turi apsispręsti, kas jiems geriau.
Šalyje maždaug pusė gyventojų gyvena daugiabučiuose. 77 procentai tokių namų statyti nuo 1951 iki 1990 metų, tad realiai yra nusidėvėję, jų būklė nuolat blogėja, energetinės savybės nebeatitinka dabartinių standartų.
Maždaug 80 proc. gyventojų vis dar yra prisijungę prie centrinio šildymo, kai Vokietijoje tokių tik 13 proc., Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje dar mažiau – atitinkamai 17 ir apie 8 proc. Kitose šalyse yra daug istorinių pastatų, tad renovacija užtrunka iki dvejų metų, o pas mus tik kelis mėnesius. Vyraujant tipinei pokarinei industrinei statybai, galima paruošti tipinius projektus, kuriuos kiekviena bendrija gali sėkmingai pritaikyti saviems poreikiams. Tokios sąlygos leidžia Lietuvoje gana sėkmingai taikyti būsto atnaujinimo programą.
Tad nuostabą, anot A. Čepo, kelia tai, jog renovavimui skirtus pinigus vis dėlto pasiima patys geriausi namai, o ne tie, kuriuose per kiauras sienas ir langus švilpauja vėjai.
Tik sąmonėje?
Pabandžius panagrinėti, kokios priežastys atbaido žmones nuo renovacijos, paaiškėjo, jog tam nemažai įtakos turi ekonominės sąlygos. Prieš keletą metų skurdo rodiklis buvo 450 litų, dabar jau – 1 092 litai, 54 proc. šalies gyventojų save priskiria remtinų asmenų grupei. Be to, daug bedarbių ir emigravusiųjų.
„Žmogus bet ko imdamasis turi jaustis tvirtai“, – kaip vieną priežasčių, kodėl į renovaciją dar žvelgiama kaip į baubą, pateikia A. Čepas. Vidutiniokų šalyje yra apie 13–14 proc., tad, esant tokiai situacijai, žmonių sąmonė paralyžiuota. O kur dar statistika, rodanti, kad daugiau nei pusė šalies gyventojų prireikus negalėtų sukrapštyti ir 500 papildomų litų.
Vis dėlto paradoksų šioje srityje nestinga. Kad ir štai toks faktas, jog labiausiai renovacijos nenori tie gyventojai, kuriems valstybė kompensuotų visas jos išlaidas. Pasvarstymai, kad galbūt taip yra dėl žmonių nenoro užkrauti galimas skolas ant savo vaikų ir anūkų pečių, Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros specialistai neatrodo pakankamai svarūs argumentai. Juk, kaip minėta, pardavus butą kreditas renovacijai pereis naujiesiems savininkams.
Jei reikės, užsiundys „pitbuliais“
Vis dėlto, – daro išvadą A. Čepas, – visi rodikliai rodo, kad dabar yra palankus laikas namams atnaujinti.
„Nuotaikos blogos, o finansiniai rodikliai gerėja“, – dar vieną paradoksą pateikia Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros direktorius, manantis, jog blogas ekonominės situacijos vertinimas daugiau likęs žmonių sąmonėje.
Be to, pagaliau įsitikinama, kad renovavus būstą nemažai ir sutaupoma.
Pasak A. Čepo, siektinas pastato renovavimo rezultatas yra perpus mažesni mokesčiai, tačiau skaičiai rodo, kad realiai sutaupoma daugiau. Tokie rezultatai gauti išanalizavus anksčiau įgyvendintus 59 projektus.
Agentūros direktoriaus teigimu, apie 35–40 procentų šilumos namas praranda per lauko atitvarus: iš visų šilumos praradimų 25 proc. prarandama per lauko sienas, 20 proc. per stogą, per langus – 10 proc. ir pan. Pirmųjų aukštų gyventojai vien per neapšiltintas grindis praranda apie pusę šilumos.
Aišku, kiekvieno daugiabučio renovavimas – savitas iššūkis jo gyventojams. Ypač tiems, kurie jau savo lėšomis yra atlikę tam tikrus pastato atnaujinimo darbus: pasikeitę laiptinių langus, susitvarkę stogus ir kt. Tad jų naujai įgyvendintos priemonės pagal reikalavimus nebesutaupytų 40 proc. šilumos ir jie tegautų tik 15, o ne 30 proc. paramos.
„Dalinė renovacija padaryta nemažai namų, tad įdiegdami naujas priemones jie nepasieks numatyto sutaupymo“, – pripažįsta ir A. Čepas. Anot jo, tai skausmingas klausimas ir šiuo metu diskutuojama, kad reikėtų priskaičiuoti ir anksčiau įdiegtas priemones, tai yra nekompensuotų anksčiau už gyventojų lėšas atliktų darbų, bet juos užskaitytų.
Ne mažiau skausmingi klausimai yra ir nepavykę renovacijos „eksperimentai“ bei kaip sukontroliuoti statybininkus. Tačiau, A. Čepo duomenimis, iš 400 renovuotų daugiabučių bylinėjamasi tik dėl trijų. „Kartais dėl tarpusavio nesutarimų bendrija sukiša per daug lėšų, bet rezultatas lieka prastas“, – sako jis. Bet šiuo metu Būsto ir urbanistinės plėtros agentūra jau turi specialią inžinierių komandą, padedančią gyventojams kontroliuoti statybų kokybę.
„Turime „pitbulių“ – kokybės kontrolės komandą. Tai jauni, patyrę inžinieriai. Vyrai, turintys 10–15 metų darbo stažą: jei reikia, pastato statybininkus į vietą. Be jų parašo bankai neapmoka darbų“, – gyrė darbuotojus agentūros vadovas. Šią komandą planuojama padidinti nuo 4 iki 15 žmonių.
Daiva SAVICKIENĖ
