Prieš beveik dešimt metų pradėta pensijų reforma mums buvo nauja, neįprasta. Tačiau, gavę daugybę informacijos ir iš valstybinių, ir iš privačių šaltinių, patikėjome, supratome, kad ruoštis pensijai reikia iš anksto – ir savarankiškai, ir pasinaudojant valstybės siūlomomis galimybėmis, nes kažkaip savaime viskas gerai veikiausiai nebus.
Nuo pensijų sistemos reformos pradžios jau išmokome kai kurias ne visada malonias pamokas. Įsitikinome, kad stebuklų nebūna ir į pensijų fondus investuota ar atidėta šimtinė tūkstančiu litų nevirsta nei per vieną naktį, nei per vienus metus – tam reikia kur kas ilgesnio laiko. Susipažinome su finansų rinkų kaprizais ir siurprizais – vertybinių popierių vertė ir kyla, ir krenta. Įmokėtas šimtas litų nuo ne dėl mūsų priklausančių priežasčių vienais metais gali sumažėti iki 70 litų, o kitais – padidėti iki 120 litų. Tačiau per ilgą laiką svarbus tik pirmas ir paskutinis taškas, tarpinių svyravimų įtaka sumažėja. Tie, kam iki pensijos buvo likę nedaug laiko, galbūt gavo mažiau, negu tikėjosi, o tie, kuriems iki jos toli, apčiuopiamos naudos dar nepajuto – dėl valstybės apkarpytų įmokų į antros pakopos pensijų fondus, dėl investicijų vertės kritimo prasidėjus pasaulinei finansų krizei. Taip pat ir dėl kitų su nelemta krize susijusių priežasčių – išaugusio nedarbo, mažesnių atlyginimų, dėl kurių srauni į pensijų fondus pervedamų litų upė gerokai nuseko.
Be abejonės, dažni pokyčiai pasitikėjimo reforma neprideda, tačiau priežastys, dėl kurių buvo pradėta pensijų sistemos reforma dar 2004 metais, niekur nepradingo – vis dar senėjame, vis dar emigruojame. Antros pakopos pensijų fondai tebėra reikalingi. Pamažu aiškėja, kad antros pakopos pensijų fondai nėra vaistas nuo bet kokio nepritekliaus senatvėje. Tai greičiau papildas geresnei finansinei sveikatai, kuria galime ir turime rūpintis patys, kad būtume mažiau priklausomi nuo mažėjančių valstybės galimybių. Ir šis papildas yra tik viena iš priemonių, reikalingų, kad galėtume būti ramesni dėl savo ateities.
Vieno unikalaus visiems recepto, ką daryti, deja, nėra – skiriasi mūsų amžius, pajamos, likęs laikas iki pensijos. Dėl to labai svarbu tinkamai įvertinti savo galimybes ir atsparumą rizikai, kuri neišvengiama, jei kalbama apie investicijas į pensijų fondus.
Mažiausiai rizikuoti gali tie, kam iki pensinio amžiaus liko nedaug laiko. Galimybės būti mažiau priklausomam nuo valstybės nereikėtų atsisakyti tiems, kam iki pensijos dar gana toli. Jei svarbu ne tik apsidrausti nuo to, kad ateityje valstybės galimybės gali būti gerokai mažesnės negu šiandien, bet ir užsitikrinti didesnes pajamas, dalį rūpesčio reikėtų prisiimti patiems. Ne visi jau šiandien gali papildomai kaupti savarankiškai. Kai kurie dar tik pradeda savo karjerą, augina vaikus ar kuria buitį, todėl lėšų reikia čia ir dabar, o didesnėms investicijoms saugiai senatvei laisvų litų nepakanka. Dabar atsiradusi galimybė - skirti 1 proc. (nuo 2016 m. 2 proc.) savo darbo užmokesčio įmokos ir gauti papildomą valstybės paskata (1 proc., o vėliau 2 proc. vidutinio šalies darbo užmokesčio) – svarstytina alternatyva. Nors ir ji, kaupiančiojo akimis, ne be trūkumų: sprendimo pakeisti nebus galima, taip pat negalima laisvai disponuoti savo kaupiamais ar sukauptais pinigais, o įvertinus ankstesnę pensijų reformos eigą, t. y. „žaidimo taisyklių“ keitimus, kyla abejonių ir dėl to, kiek ilgai laikysis ši nauja pensijų kaupimo tvarka...
Vis dėlto, jei gyvenama iš didesnių negu vidutinis darbo užmokestis pajamų ir senatvėje norima gauti daugiau kaip 50 proc. ankstesnių pajamų, net ir reformuotos antros pakopos veikiausiai neužteks. Mat šiandien yra taip, kad kuo didesnis darbo užmokestis, tuo mažesnį procentą buvusių pajamų sudaro „Sodros“ pensija. Tada reikėtų nepamiršti, kad yra ne tik šios galimybės sukaupti daugiau pinigų pensijai. Matematika paprasta: kuo daugiau ir kuo ilgiau kaupsime patys, tuo daugiau sukaupsime.
