Stakliškėse, Elektrėnų rajone, gyvenantis Kęstutis Rančys prieš kelerius metus apsisprendė keisti gyvenimą iš esmės. Buvęs verslininkas tapo bitininku, sukūrė antrą šeimą. Augina dukrą Austėją ir rūpinasi beveik šimtu bičių šeimų.
Planuoja iš anksto
Kai lankėmės vaizdingose Stakliškių apylinkėse smagiai spaudė šaltukas, žemę dengė sniego patalas, ir atrodė, kad žiema užtruks ilgai. Tačiau mūsų pašnekovas gyveno pavasario rūpesčiais. Kol pasiekėme bityną, pakeliui jis telefonu teiravosi kaimynystėje esančių ūkininkų, ką jie ketina šį pavasarį sėti. „Vis daugiau auginama rapsų. Tai – nektaringi augalai. Vis dėlto rimtai užsiimant bitininkyste, nesinori turėti tik šių augalų medaus. Be to, rapsai purškiami nuo ligų ir kenkėjų. Man pasisekė, kad šiose apylinkėse ūkininkauja labai atsakingi ir sąžiningi žmonės. Jie visada praneša, kada purkš laukus, dažniausiai tai daro labai anksti ryte ar vėlai vakare, kai bitės neskraido, tad jokių nesusipratimų ar juolab konfliktų nėra buvę“, – pasakojo pašnekovas. Kęstutis ir pats 18-oje hektarų sėja javus, daugiausia – ekologiškų grikių. Jų neskrudintus grūdus gražiai supakuotus pardavinėja kartu su medumi. Šiais metais jis ketina mažinti grikių plotus ir sėti kalendrų, kanapių, kitų retesnių žemės ūkio kultūrų.
Patyrė nesėkmių
Bitininkauti Kęstutis pradėjo kartu su tėvu, dar būdamas vaikas. Vėliau, grįžęs iš tarnybos armijoje, dirbo bitininku Ignalinos rajone. Trejus metus jis tvarkėsi kolūkio bityne, paskui paėmęs paskolą jį privatizavo. Dabar jame pluša Kęstučio tėvas. Sovietmečiu kolūkiui vadovavusio pirmininkas pamąstymai, kad bitynas neduos naudos, vyrui kėlė juoką. Pradėjęs tvarkyti savarankiškai jis labai greitai įrodė, kad bitynas gali būti pelningas. Vėliau kupinas idėjų, sumanus ir gabus vyras ėmėsi statybų verslo, turėjo pelningai dirbusią įmonę. Tačiau sprogus nekilnojamojo turto burbului, teko galvoti, kokios naujos veiklos imtis, kad kuo mažiau būtų priklausomas nuo to, kaip siūbuos valstybės ekonominio augimo ar kritimo svarstyklės.
„Išgyvenau labai sunkius laikus, kai žlugo verslas, iširo šeima. Likau kaip stoviu, su trimis tūkstančiais litų kišenėje. Tačiau niekada nemaniau, kad prapulsiu. Jei žmogus turi galvą, yra darbštus, visada ras išeitį iš kebliausios padėties“, – atvirai apie sunkų gyvenimo etapą pasakojo Kęstutis. Dabar jis vėl turi viską, apie ką gali svajoti kiekvienas žmogus. Žmona Alma palaiko visus jo sumanymus, tvarkytis bityne padeda ji ir uošvis, o namuose pasitinka bičių deivės Austėjos vardu pakrikštyta pusantrų metų dukrelė. Pusamžis vyras neslepia, kad kiekvieną dieną pradeda giedra nuotaika. Taigi, anot liaudies išminties, nėra to blogo, kas neišeitų į gera.
Nelaiko verslu
Ypatingą sielos atgaivą, po to ką patyrė statybų versle, jam teikia bitininkavimas. „Esu pats sau ponas. Bityne susitvarkome patys. Dažnai prie bičių einu vienas. Nepatyrusiam to malonumo žmogui sunku paaiškinti, koks jausmas apima pasilenkus prie avilio ir pradėjus tvarkyti korius. Geriau mažiau pinigų, daugiau ramybės. To, ką dabar darau, nevadinu verslu“, – kalbėjo Kęstutis. Į keliose vietose esančius bitynus žiemą jis nuvažiuoja dažnai. Reikia apžiūrėti, ar neįsisuko pelės, kiaunės, ar bitės ramiai žiemoja. Kiekvienas Kęstučio bityno aviliukas sutvarkytas, lakos apkaltos metalinėmis juostelėmis, kad neįlįstų graužikai. Bites jis laiko bedugniuose aviliuose. Vyras ir kitus pamoko šiuolaikiškai bitininkauti, pagyvenusiems vietiniams bitininkams mielai padeda susitvarkyti su bitelėmis. Kęstutis džiaugėsi, kad vietiniai ūkininkai vis labiau vertina bičių teikiamą naudą, sėja augalus, kurie, šių vabzdžių apdulkinti gerai dera.
Dirba visa šeima
Kitas bitynas, kurį aplankėme, įkurtas uošvių sodyboje. Joje išrikiuotus aviliukus Kęstutis vadina eskadrile. „Avilius darau pats. Kam pirkti, mokėti pinigus už tai, ką gali nesunkiai sumeistrauti. Tik reikia netingėti“, – šypsojosi vyras. Kitais metais jis ketina čia atnaujinti patalpas ir įrengti medaus tvarkymo patalpas. Per didįjį medunešį šioje sodyboje į darbus kimba visa šeima. „Almos seneliai turėjo bičių, tad ji nebijo eiti prie avilių. Laukdamasi mūsų mažylės, ji padėdavo man kopinėti medų, ne kartą buvo sugelta. Matyt, todėl Austėja nealergiška nei medui, nei bičių įgėlimams. Kelių mėnesių ją jau veždavomės bityną. Kai pirmą kartą caktelėjo bitutė, verkė, o paskui būdavo tik pasitrina įgeltą vietą ir šypsosi“, – pasakojo Kęstutis. Jis priminė, kad bičių nuodai – puikus vaistas, kuriuo galima gydyti sąnarių ligas. Vienam savo draugui patupdęs ant kiekvieno kelio po penkiolika bičių, sėkmingai jį išgydė. Dabar jis pats laiko bites ir kitus gydo bičių įgėlimais. Bitininkas apgailestavo, kad gydytojai, gal pamiršę, o gal tyčia nepataria žmonėms gydytis bičių produktais. Buvo metas, kai vyras rinko bičių nuodus ir pelningai juos parduodavo. Tačiau kai buvo sukurti daug pigesni sintetiniai bičių nuodai, natūralūs tapo nebereikalingi.
Rinks bičių pieną
Kiekvieną ketvirtadienį K.Rančys prekiauja bičių produktais sostinės Tymo turgelyje. Dažnai žmonės jo klausia, ką vartoti, kad nepultų peršalimo ligos. „Visada patariu rinktis žiedadulkes ir bičių duoną. Beje, Vakarų Europoje nėra įpročio vartoti bičių duoną. O ji labai vertinga, nes turi fermentų, kurie padeda žmogaus organizmui pasisavinti joje esančias biologiškai aktyvias medžiagas, o svarbiausia jų – kalis. Jis būtinas širdžiai ir kraujotakai. Žiedadulkėse yra daugiau vitamino E. Taigi, reikėtų vartoti ir viena, ir kita“, – patarė pašnekovas. Alma antrino vyrui sakydama, kad organizmas pats pasako, ko labiau nori ir kas jam tinka. Ilgą laiką vartojusi žiedadulkes su medumi, ji pajuto, kad jų nebenori.
Vis dėlto, pasak Kęstučio, išskirtinis bičių produktas yra bičių pienelis. Labai nedaug bitininkų sugeba paimti ir tinkamai išlaikyti bičių pienelį.
„Ši vasara mums bus ypatinga, nes pradėsime imti ir bičių pienelį. Prekiaudamas medumi įsitikinau, kad vis daugiau žmonių supranta jo vertę, mielai pirktų, jei tik būtų. Darbo imant bičių pienelį labai daug, bet verta tuo užsiimti“, – sakė bitininkas. Alma irgi puikiai žino, kaip tai daroma: nulaužiami motininiai lopšeliai, išimamas lopšelis ir atskira mentele iškabinamas pienelis. Vienoje akelėje jo būna 0,03 mg. Norint gauti vieną gramą bičių pienelio reikia labai smarkiai padirbėti. Svarbu nepavėluoti. Bičių pienelį reikia imti tada, kai akelėje jo yra daugiausia. „Ryžio grūdo didumo bičių pienelio gabalėlis kiekvieną rytą dedamas po liežuviu. Jis veikia kaip penki puodeliai kavos, tik neturi šalutinio poveikio ir veikia visą dieną“, – tikino bitininkas. Protingų žmonių, pasak jo, bičių pienelio kaina (150 Lt už 20 g) negąsdina, nes jie žino, kad perka natūralų produktą. Kęstutis pastebėjo, kad vis daugiau žmonių domisi bičių produktais ir atsirenka patikimus bitininkus.
Nijolė Baronienė
