Darbas Lietuvoje neprilygsta darbui tarptautinėje kompanijoje, įsitikinęs didžiausioje pasaulyje alaus gamintojoje ,,Anheuser–Busch InBev“ dirbantis lietuvis Rolandas Rupšys.
Daugiau nei 2,5 metų alaus gamintojos vidaus audito skyriui Centrinėje ir Rytų Europoje vadovaujantis R. Rupšys teigia matantis daugybę skirtumų tarp karjeros Lietuvoje ir svetur. Interviu savaitraščiui ,,Ekonomika.lt“ jis pasakojo ne tik apie verslo aplinkos ypatumus kitose valstybėse, bet ir apie alaus kultūros skirtumus.
Kaip pasiekėte tokių karjeros aukštumų ir kodėl darbą Lietuvoje iškeitėte į tarptautinę karjerą?
Manau, svarbiausia – nuoseklus judėjimas pasirinkta kryptimi. Pradėjau karjerą tarptautinėje kompanijoje, po to perėjau į buvusią ,,Mažeikių naftą“ (dabar ,,Orlen Lietuva“ – aut. past.) ir dirbau ten audito skyriaus vadovu. Natūralu, kad po didžiausios Lietuvos įmonės nelabai yra kur daugiau eiti. Pirmiausia dėl to, kad audito rinka Lietuvoje yra užimta. Esu vidaus audito specialistas, todėl nėra ir daug kompanijų, kurioms reikėtų tokių paslaugų. Finansų auditas – balansas, pelnas nuostoliai, metai iš metų tai pabosta. Taigi rinkausi įmonės vidaus auditą. Čia reikia stebėti visus procesus, darbas reikalauja daugiau žmogiškųjų savybių, bendravimo su vadovybe – jis tuo ir žavi.
Išbandęs įvairias veiklos sritis tikriausiai galite puikiai palyginti darbą Lietuvoje ir karjerą tarptautinėje kompanijoje. Kokių skirtumų įžvelgiate?
Skiriasi keliais aspektais. Pirmiausia tobulėjimo galimybėmis, nes tarptautinėje kompanijoje jos yra didesnės. Žinoma, skiriasi ir požiūris į darbuotoją, ir pati verslo aplinkos specifika. Lietuvoje verslas taip ir neišaugo iš 1990 metų Gariūnų lygio. Sakykime, verslininko požiūris į darbuotojus ir klientus, verslą apskritai atsilieka nuo vakarietiškų bendrovių. Tai pastebi ir kolegomis, kurie dirba užsienyje. Lietuvos ir užsienio verslas skiriasi kaip diena ir naktis. Lyginant Lietuvos ,,kietuosius rodiklius“ jau panašėjame į Vakarus, bet požiūriu dar daug kur atsiliekame.
Esate atsakingas už Centrinės ir Rytų Europos regioną. Matyt, kad tai turėtų būti ,,darbas kelyje“.
Į Lietuvą pas šeimą stengiuosi grįžti savaitgaliais, bet ne visada pavyksta. Esu atsakingas už dešimtį valstybių, tarp kurių yra Rusija, Ukraina, Serbija, Juodkalnija, Čekija, Bulgarija, tad tenka daug keliauti, važinėtis į komandiruotes. Šeimoje su žmona sprendžiame dilemą, likti Lietuvoje ar Rusijoje.
Lietuvoje gyventi jau neplanuojate?
Kol kas neketinu emigruoti. Net jei ir norėčiau, Lietuvos darbo rinkoje dabar – štilis. Tereikia atsiversti darbo skelbimus ir pažiūrėti į pasiūlą, kurios beveik nėra.
Vidaus audito ratas dar ribotesnis. Pažvelkite, kiek įmonių vadovų keitėsi per pastaruosius metus, juos turbūt galima suskaičiuoti ant rankų pirštų. Mano paslaugoms rinkos čia nėra.
Kaip, lygindamas valstybes, kuriose dirbate, apibūdintumėte jų verslo aplinką?
Reikėtų išskirti Centrinę Europą, kuri yra artimesnė Lietuvai. Tai Čekija, Vengrija, Rumunija. Rusija ir Ukraina man primena Lietuvą prieš dešimtmetį. Ekonomine prasme ten daugiau valdžios kišimosi, bet ir galimybės ten nepalyginamai didesnės – tai visai kitos rinkos, įmonių mastai, skaičiai ir sumos.
Esate vadovas. Kokios, jūsų nuomone, turi būti gero vadovo savybės?
Manau, pagrindinis kiekvieno vadovo tikslas – būti griežtam, bet teisingam. Reikia nusistatyti aiškius kriterijus ir paaiškinti pavaldiniams, ko tiksliai nori. Pirmiausia vadovas turi gerbti darbuotoją – tuomet atsiras atvirkštinis ryšys.
Kokių klaidų dažniausiai daroma Rytų Europoje? Į darbuotoją žvelgiama kaip į pavaldinį, ne kaip partnerį, t. y. vengiama konstruktyvios diskusijos, patarimų. Nesusimąstoma, kad pats darbuotojas gali daug ką gero pasiūlyti ir sukurti pridėtinės vertės. Vadovas turi tinkamai ugdyti darbuotojų potencialą ir leisti jam atsiskleisti.
Dirbate didžiausioje pasaulyje alaus gamybos ir tiekimo įmonėje. Ar pastebite, kaip Europoje skiriasi alaus vartojimas?
Vienos Europos šalys turi gilias alaus vartojimo tradicijas, kitos – ne. Pirmajai grupei galima priskirti Belgiją, Čekiją, Vokietiją. Jos turi daugybę alaus rūšių ir geria mažais 0,2–0,3 l talpos bokalais. Belgijoje kiekviena alus rūšis turi savo stiklinę, nes manoma, kad nuo to priklauso gėrimo skonis.
Judant į Rytus papročiai keičiasi. Čia labiau linkstama prie kiekybės, o ne kokybės. Tarkime, Rusijoje galima užsisakyti 1–1,5 l bokalą alaus. Tokiose nesusiformavusiose rinkose galima rasti įvairaus alaus – turkiško ar prancūziško. Europoje šių rūšių net neragautume.
Vakarų valstybėse, puoselėjančiose gilias šio gėrimo tradicijas, skiriasi ir pardavimo kanalai. Čia gerokai daugiau alaus parduodama restoranuose, kavinėse. Tai rodo, kad žmonės eina ten leisti laisvalaikio. Judant į Rytus žmonės daugiau perka parduotuvėse, nėra vartojimo kultūros.
FAKTAI:
,,Anheuser–Busch InBev“
Didžiausia pasaulyje alaus gamintoja, veikianti 19 valstybių ir gaminanti per 200 alaus rūšių. Ji užima 25 proc. alaus rinkos.
2010 metais kompanijos pajamos siekė 36,3 mlrd. JAV dolerių.
,,Anheuser–Busch InBev“ centrinė būstinė įkurta Belgijoje. Visame pasaulyje įmonėje dirba per 110 tūkst. darbuotojų.
Žinomos ,,Anheuser–Busch InBev“ alaus rūšys: ,,Budweiser“, ,,Stella Artois“, ,,Beck's“, ,,Leffe“, ,,Hoegaarden“, ,,Bud Light“.
CV: Rolandas Rupšys
2003–2008 m. – Socialinių mokslų daktaras, Kauno technologijos universitetas.
2001–2004 m. – Auditoriaus asistentas, ,,BDO auditas ir apskaita“.
2004–2008 m. – Vidaus auditorius / Vidaus audito direktorius, ,,Orlen Lietuva“.
Nuo 2008 m. – Vidaus audito direktorius Vidurio ir Rytų Europai, ,,Anheuser–Busch InBev“.
NUOMONĖS: Lietuvos verslas – Gariūnų lygio?
Nacionalinis pasididžiavimas
Rūta Skyrienė, asociacijos ,,Investuotojų forumas" vykdomoji direktorė:
Jeigu žiūrėtume į prie Seimo dėl kasos aparatų badaujančius žmones, visiškai sutikčiau, kad iš Gariūnų lygio dar neišaugome. Gariūnai vis dar liko mūsų smulkiojo verslo nacionaliniu pasididžiavimu. Smulkus verslas visais būdais siekia pasipelnyti, bet to negalima suabsoliutinti, yra pakankamai daug bendrovių, kurios dirba skaidriai.
Neįvertina reputacijos?
D. Arlauskas, Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinis direktorius:
Nepritariu apibendrinimams, kad lietuviai – verksniai ar savižudžiai, o kitos tautos tokios nėra. Lyginant su Gariūnais, metamas šešėlis tiems verslams, kurie tikrai daug pasiekė. Lietuvos verslas vystėsi kovos sąlygomis, čia išlieka tas, kas gudresnis. Iš kitos pusės, mūsų verslas tokius dalykus kaip reputacija supranta, bet nevertina taip, kaip užsienyje.
