Šiuolaikinė teisė ir socialinė politika traktuoja žmones kaip savanaudžius. Kaip įmanoma padidinti pasitikėjimą visuomenėje, pažadinti mūsų sąžinę ir skatinti nesavanaudišką elgesį?
Rašytojo Roberto Louiso Stevensono XIX amžiuje sukurta kraupoka istorija apie daktarą Džekilį ir poną Haidą liudija, jog mūsų viduje, pasąmonėje iš tiesų glūdi demonai, kuriuos nesunku pažadinti, tačiau ne taip paprasta vėl sutramdyti. Kita vertus, žmonės nuolat elgiasi nesavanaudiškai, padeda nepažįstamiems, gelbsti skęstančius. Deja, paprastai labiau pastebime blogus dalykus.
Nenuostabu, jog šiuolaikinė teisė ir socialinė politika dažnai traktuoja žmones kaip savanaudžius. Ar iš tiesų mes reaguojame tik į bausmes arba finansines paskatas? O gal mumyse glūdinčią sąžinę įmanoma pažadinti, šitaip skatinant altruizmą? Pažiūrėkime, kokie mechanizmai verčia demoniškąjį Haidą pavirsti dr. Džekiliu ir ar įmanoma tai suprasti ir panaudoti, siekiant harmonijos mūsų susipriešinusioje nepatenkintų ir įtarių individų visuomenėje?
„Jeigu kalbama apie tai, kuo galėtume padėti čia gyvenantiems, būčiau linkęs iš jų sužinoti, ko jie nori. O pažiūrėjus į apklausas, didžioji dalis žmonių nori pinigų. Jiems idėja, kad kuo daugiau pinigų, tuo daugiau laimės, atrodo aiški“, – sako psichoterapeutas dr. Eugenijus Laurinaitis.
Altruistinis elgesys sumenko
Kai atsivėrė sienos, lietuviai ėmė važinėti po užsienį, lyginti valstybes ir jų socialines sistemas. Aplankius Skandinaviją paaiškėjo, kad galima gyventi visiškai kitaip, kai valstybė yra sukurta žmogui. Visų pirma į akis krito materialinė gerovė. Atrodė, kad gero gyvenimo esmė – užsidirbti kuo daugiau pinigų. Tačiau lazda turi du galus.
„Bet kurioje kultūroje, bet kurioje valstybėje laimės jausmas, kylant pajamoms, kyla tik iki tam tikro lygio. Paskui jis pradeda mažėti. Pvz., Didžiojoje Britanijoje tas laimės pojūtis kyla iki maždaug 55 tūkst. svarų metams. Paskui laimės pojūtis ima mažėti. Psichologai, ekonomistai tyrinėja ir jų paaiškinimas paprastas. Tada patys pinigai pradeda kelti reikalavimus rūpinti jais. Jie žmogui uždeda savo apynasrį“, – aiškina E. Laurinaitis.
Deja, pasaulinės tendencijos tarsi patvirtina, jog šią tiesą mažai kas žino. Tyrimai liudija, jog altruistinis elgesys, bendruomeniškumas Vakarų pasaulyje pastaraisiais dešimtmečiais sumenko. Priežasčių – keletas. Viena vertus, internetas, elektroninės pramogos skatina žmones likti namuose, izoliuoja vienus nuo kitų. Tai savo ruožtu skatina narcisizmą, materializmą ir pavydą. Kita vertus, ne vieną dešimtmetį visuomenėje buvo skatinamas godumas. Sėkmė buvo vertinama sukaupto turto kiekiu. Vienas skaudžiausių to padarinių – prieš kelerius metus pasaulį nusiaubusi finansinė krizė, kurios kaltininkas – homo sapiens, virtęs homo economicus. Blogi pavyzdžiai lengvai užkrečia žmones.
„Juk tie Abu Graibo kalėjimo kankintojai amerikiečiai savo šalyje buvo paprasčiausi vaikinai ir merginos. Jie nebuvo sadistai. Bet aplinka ir spaudimas, kad jie privalo daryti kažką, užtikrinti paklusnumą, privedė prie to, kad jų elgesys darėsi labai žiaurus.
Mūsų prigimtyje žiaurumo yra labai daug. Todėl kultūra uždeda tam tikrus moralinius reikalavimus. Pavyzdžiui, dešimt Dievo įsakymų. Nežiūrint į tai, kad visuomenės sekuliarėja, vis mažiau tikinčių, dešimt Dievo įsakymų tebegalioja, nes jie sukurti mūsų sugyvenimui sureguliuoti“, – teigia pašnekovas.
Agresyviai reaguojame į kitokį elgesį
Psichologai teigia, jog kiekvieną žmogų apibūdina trys pagrindiniai psichologiniai bruožai: paklusnumas valdžiai, mus supančių žmonių elgesio mėgdžiojimas, arba konformizmas, ir empatija. Šie bruožai lemia, kaip ir kada žmonės pasielgs nesavanaudiškai, prosocialiai. Tereikia juos aktyvuoti.
„Iš tikrųjų noras ir poreikis paklusti kartais absoliučiai būtinas išgyventi. Pvz., krizių, karų metu reikalinga tvarka, ją turi įvesti tas, kas turi autoritetą arba formalią valdžią. Antras dalykas – sugebėjimas prisitaikyti prie tų, su kuriais gyvenu, didžiajai daliai tikrai būtina savybė, nes leisti sau būti kitoniškam, balta varna psichologiškai brangiai kainuoja“, – tvirtina E. Laurinaitis.
Kadangi instinktai ir bendruomenių funkcionavimo mechanizmai, veikiami aplinkos, formavosi tūkstančius metų, tokios visuomenės narių elgesį pakeisti labai sudėtinga, o kartais apskritai neįmanoma.
„Pavyzdžiui, Madagaskare buvo bandoma padėti žmonėms kelti žemės ūkio efektyvumą piniginėmis išmokomis. Buvo tikimasi, kad jie pirks sėklas, trąšas ir taip padidės žemės ūkio produktyvumas. Pasirodė, kad ne. Ten buvo ir yra labai stiprus protėvių kultas. Jie tuos pinigus išleisdavo pirkdami statybines medžiagas prabangesniems antkapiams“, – pasakoja antropologas prof. Rimantas Jankauskas. Ne tik archaiškų bendruomenių tyrimai, bet ir naujausias eurovizinis barzdotos moters pavyzdys liudija, kad įvairių kultūrų žmonės dažniausiai agresyviai reaguoja į kitokį elgesį arba į bandymus primesti savas žaidimo taisykles. Kuo tas elgesys ar normos labiau skiriasi, tuo agresyvesnė reakcija. Todėl polinkis neišsiskirti irgi yra išgyvenimo strategija. Norint įsilieti, pritapti ir keisti, iš pradžių reikia perimti vietos bendruomenių vertybes. Svarbios net detalės.
„Kodėl mūsų „Aitvaro“ kariai Afganistane sėkmingai atlikdavo savo užduotis? Kadangi jie kai kuriais atžvilgiais perimdavo talibų elgesio formas. Jie nesiskusdavo, per dažnai nesiprausdavo, todėl su jais buvo bendraujama kaip su lygiaverčiais, o ne kaip su ateiviais, iš kurių tegali ką nors pavogti“, – teigia R. Jankauskas.
Tokių sėkmingų pavyzdžių, įrodančių, kad visuomenės tradicijų, būdo mokslinė analizė gali praversti, yra ir daugiau. XX amžiaus viduryje JAV antropologė Ruth Benedict atliko Japonijos visuomenės studiją, pavadinusi ją „Chrizantema ir kardas“.
Pasak antropologo, ši knyga buvo kaip vadovėlis, padėjęs amerikiečių okupacinei kariuomenei suprasti Japonijos visuomenės struktūrą, vertybes: „Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis jomis, tradicinė visuomenė buvo transformuota ir tapo vakarietiška. Ji puikiai integravosi, išsaugodama savo tradicijas.“
Beliko trečiasis psichologinis bruožas – empatija. Tai ryšys, garantuojantis, kad vienas kitą suprantame, jaučiame ir atjaučiame. Tai padeda prognozuoti, kaip sureaguos kitas žmogus, numatyti savo elgesio padarinius.
„Empatija yra ne išgyvenimo, o sugyvenimo sąlyga. Nes empatizavimas – procesas, kuris vyksta tik tarp dviejų žmonių. Jis yra apie mano gebėjimą pajausti, ką jaučia kitas. Ne pagalvoti. Tai biologiškai sąlygotas procesas“, – sako psichoterapeutas E. Laurinaitis.
Kiekvieno mūsų sąžiningumas gali priklausyti nuo aplinkos poveikio. Tą tvirtina Prinstono universiteto profesorė Lynn Stout knygoje „Ugdant sąžinę“. Socialiniai eksperimentai patvirtina, jog prosocialus elgesys gali būti skatinamas, keičiant socialinį kontekstą. Taip galima išnaudoti minėtas mūsų savybes: paklusnumą, mėgdžiojimą ir empatiją. Pakanka pakeisti kai kurias taisykles, labiau įvertinti altruizmą, viešinti gerus pavyzdžius.
Religijos vaidmuo visuomenės moralei pervertinamas
Anot E. Laurinaičio, žmonių psichologijoje periodiškai ima vyrauti vienos arba kitos iš tų trijų pagrindinių savybių: „Juolab kad didžioji dalis jų nulemiama nesąmoningų motyvų. Tarkime, „Aš nežinau, kodėl taip darau. Nežinau, kodėl man šiuo metu reikia vado“. Tą galima paaiškinti ekonominiais motyvais. Mat jeigu yra labai blogai, norisi tikėtis, kad vadas išves iš krizės, nes aš pats nesugebu išeiti. Arba kodėl man norisi būti tokiu, kaip visi. Todėl, kad jeigu išsiskirsiu, sumindys.“
Kai kas mano, kad dėl egoizmo paūmėjimo pasaulyje ir moralinio pakrikimo kaltas religijos vaidmens susilpnėjimas. Tačiau faktai liudija ką kita. Religijos vaidmuo visuomenės moralei pervertinamas. Pvz., Italija yra religiškai vienalytė, katalikiška šalis, tačiau šiaurinė ir pietinė dalys labai skiriasi viena nuo kitos pagal socialinį kapitalą ir tarpusavio pasitikėjimo lygį. Norvegijoje, Švedijoje, Suomijoje, kur religingumas mažiausias, pasitikėjimo valdžia ir kitais žmonėmis lygmuo didžiausias, o pragyvenimo lygis aukščiausias, kaip ir žmonių pasitenkinimas gyvenimu.
„Religija reguliuoja tik dalį žmogaus elgesio, tikrai ne viską. Jeigu kalbame apie tai, kas nulemia daugelį kitokių mūsų elgesio formų, – pirmiausia mūsų istorija, augimas tam tikroje šeimoje, aplinkoje. Ir tos šeimos vieta žmogaus psichologijoje – kiek šeimos normos, elgesio taisyklės, nustatyti gyvenimo suvokimo stereotipai jam yra svarbūs“, – teigia E. Laurinaitis.
Pietuose šeimos ryšiai šventi. Mamos formuoja vertybinę savo vaikų ir visuomenės orientaciją. Skurdas Pietų Italijoje tiesiogiai susijęs su „amoraliu familizmu“, teigia sociologas Edwardas Banfieldas. Tai kultūriškai įgimtas pasitikėjimas tik savo šeimos nariais ir jos veiksmų besąlygiškas palaikymas.
„Užtenka prisiminti epizodus filmų cikle „Krikštatėvis“, kur paprastai moteriškės virtuvėje nusprendžia, kas bus mafijos bosas. Vyrai tik vykdo. Kuo labiau į pietus, tuo labiau subtilus matriarchatinis vadovavimas šeimai veda prie to, kad šeimos sprendimai gali būti šventesni už religijos taisykles“, – pasakoja psichoterapeutas.
Taigi įvairios visuomenės elgiasi labai skirtingai, nors individams būdingi universalūs bruožai. Vienur padidinti socialumo lygį sunku, kitur – lengviau. Šiuo požiūriu įdomi Švedijos patirtis.
„Vienas pagrindinių dalykų Švedijoje – komunalumo jausmas. Buvimas bendruomenės nariu yra svarbesnis negu mano individualizmas. Ir tikrai svarbesnis už šeimos vertybes. Komuna yra svarbu, kad galėčiau gyventi. Tai istoriškai apspręsta. Mažytės bendruomenės turėjo išgyventi atšiauriomis sąlygomis“, – sako E. Laurinaitis.
Išaugęs pasitikėjimas kitais didina ir ekonominį augimą
Kodėl svarbu ugdyti pasitikėjimą visuomenėje? Tai mažina nusikalstamumą, gerina socialinius santykius, didina solidarumą. Tą patvirtina Skandinavijos šalių sėkmės istorijos. Negana to, ekonomistai apskaičiavo, jog 15 procentų išaugęs žmonių pasitikėjimas kitais ne mažiau kaip 1 procentu padidina šalies ekonominį augimą ir 2 procentais – investavimo lygį. Kas padeda jį puoselėti?
„Labai svarbu ugdyti susikalbėjimą tarp kartų. Atsisakyti egoizmo. Egzistuoja kiekvienos kartos egoizmas. Vienokie poreikiai ir patirtis – dabartinių pensininkų, kitokie – ateinančių kartų. Pavyzdžiui, vadinamosios Z kartos, kuri gyvenimo neįsivaizduoja be informacinių technologijų ir kurios atstovų identitetas visiškai kitoks. Negalėčiau pateikti bendrų atsakymų, bet pirmas būtų – geriau suprasti, neabsoliutinti savo patirties, ne tik individualios, bet ir kolektyvinės“, – teigia antropologas R. Jankauskas.
Pinigai nėra svarbiausias motyvas. Pinigai garantuoja, kad žmogus dirbs, bet negarantuoja, kad dirbs gerai. Norint kokybės reikia, kad žmonės dalyvautų priimant sprendimus. Tai skatina pasitikėjimą. Kitų žmonių, o ypač autoritetų, nesavanaudiškumo pavyzdžiai užkrečia. Tokios socialinės užuominos padėtų kurti geresnius įstatymus, skatinančius etišką elgesį politikoje ir versle. Sąžiningumas naudingas netgi sveikatai. Žmonėms dalyvaujant psichologiniuose bendradarbiavimo žaidimuose, smegenyse padidėja laimės hormono oksitocino kiekis.
„Jeigu kalbame apie visuomenės socialinį dorovinį kapitalą, kuris nulemia visų jos narių gyvenimo kokybę, manau, turime puikią patarlę – žuvis pūva nuo galvos. Lygiai taip pat žuvis gali ir taisytis nuo galvos. Tų visuomenės lyderių, kurie formuoja nuomonę, pavyzdžiai, elgesys, santykis su moralinėmis vertybėmis, su silpnais šitos visuomenės dalyviais yra vienas svarbiausių dalykų, kurie parodo, kaip žmogus jaučiasi šioje šalyje“, – tvirtina E. Laurinaitis.
