Pavasarį energetikos ministras Arvydas Sekmokas iš įvairių tribūnų ne kartą drąsiai rėžė: „Dujos Lietuvai ne tik nebrangs, bet ir pigs iki 15 procentų“. Kadangi kartota rimtu veidu, dalis visuomenės pasidavė valdžios kuriamai iliuzijai.
Juolab kad A. Sekmoko žodžius kartojo ir premjeras Andrius Kubilius, o konservatorių frakcijos seniūnas Jurgis Razma po uždaro posėdžio netgi pridūrė, esą ministras turįs labai rimtą planą, kaip to pasiekti. Po to dar reguliariai pasirodydavo pranešimų, kokių stiprių kozirių turi mūsų šalies derybininkai ir kaip greitai sulauksime valdžios pažadėtų rezultatų.
Viščiukai skaičiuojami rudenį, taigi pats laikas įvertinti pompastiškos akcijos „pergales“. Deja, skaičių nesinori net minėti. Ne todėl, kad jie būtų nustebinę ekonomistus ir energetikus, o todėl, kad taps dar vienu nusivylimu tiems žmonėms, kurie bent trumpam buvo patikėję ministro pažadais. Dujos ne tik neatpigo – jos pabrango 40 procentų lyginant su praėjusiu šildymo sezonu.
Ekspertų tai nenustebino, ir negalėjo nustebinti. O ko gi kito galima tikėtis, jei derybos iš esmės net nevyko? Ar keli ultimatyvūs vieši pareiškimai „Gazpromui“ yra derybų strategija? Argi rėksmingi pagrūmojimai yra derybų taktika?
Ir visa tai daroma neturint jokių rimtų kozirių savo rankose, galiausiai juk nei premjeras, nei ministras prie apskrito stalo su „Gazprom“ taip ir neprisėdo, nors tokios šalys kaip Prancūzija ir Vokietija klausimus su dujų milžine sprendžia aukščiausiu lygiu. Ir ne todėl, kad labai norėtų įtikti rusams, kaip sušuktų konservatorių choras. Derasi, nes yra atsakingi savo valstybių piliečiams ir puikiai supranta, kad ta kaina palies kiekvieną be išimties žmogų.
„Su Rusija jau daugybę metų dirbu įvairiose srityse – politinėje, ekonominėje, mokslinėje, kultūrinėje. Ir šiandien aktyviai padedu mūsų šalies verslininkams įsitvirtini šioje milžiniškoje kaimyninėje rinkoje, prisidedu vystant dvišalius ryšius tarp įvairių įmonių, organizacijų, sektorių, skatinu lietuviškų prekių eksportą ir Rusijos turistų srautus į Lietuvą. Galiu drąsiai apibendrinti, kad kompromisų ir rezultatų visuomet galima pasiekti. Tačiau tam būtina viena sąlyga – gerbti save ir gerbti partnerį. Tai universali taisyklė, padedanti susikalbėti visais lygiais ir visais klausimais. Deja, konservatoriai per dvidešimt metų šios paprastos tiesos taip ir neįsisavino, greičiausiai dėl savigarbos stokos. Vidiniai vienos partijos ar net atskirų jos vadovų kompleksai kainuoja brangiai. Deja, visai Lietuvai.“ – sakė K. Prunskienė.
