Tomas Pilipavičius – privatus investuotojas, aktyviai dalyvaujantis įvairiausiose su investavimu susijusios veiklos srityse, prisidėjęs prie „Spekuliantai.lt“ vystymo ir propagavimo. Šiuo metu daugiausia dėmesio jis skiria Investuotojų asociacijos plėtojimui. Baigęs KTU vadybos ir ekonomikos magistrantūros studijas ir nuo 2002 m. pradėjęs aktyvią investicinę veiklą, šiandien jis drąsiai teigia: „Aš gyvenu iš investicijų.“
„Pagrindinė mano veikla yra investicijos ir viskas, kas su jomis susiję“, – žurnalui „Investuok“ teigia Tomas Pilipavičius. „Prieš beveik dešimt metų, kai dar buvau studentas, pirmą kartą investavau pinigus, kuriuos buvau sutaupęs pagal tuo metu labai populiarias studentų mainų programas kelias vasaras padirbėjęs JAV. Pažinojau žmogų, kuris tuo metu buvo investavęs į akcijų rinką ir gana sėkmingai, todėl ir patikėjau jam valdyti savo pinigus, – su žurnalu „Investuok“ dalijasi savo patirtimi pašnekovas. – Dabar tai vadintųsi pasisamdyti portfelio valdytoją.“ Savo draugo paslaugomis jis naudojosi beveik trejus metus ir, kaip pats teigia, tuo metu nesidomėjo nei kas perkama už jo pinigus, nei kokiomis kainomis perkama. Po pusmečio sužinojęs, kad patikėtų pinigų suma yra sumažėjusi, T. Pilipavičius nepabijojo dar įdėti piniginių lėšų, kad atstatytų pradinę investicijų sumą.
100 proc. pelno per metus – normalu
Vien girdėti iš draugo sausus faktus apie portfelio dydį T. Pilipavičiui darėsi nebeįdomu, todėl jis prisijungė prie tuo metu Lietuvoje besikuriančios investuotojų bendruomenės, tapo aktyvus finansų maklerio įmonės „Jūsų tarpininkas“ forumų dalyvis. Pradėjęs daugiau domėtis investicijomis ir sukaupęs pakankamą žinių bagažą, T. Pilipavičius nusprendė atsiimti patikėtas lėšas ir pradėti investuoti savarankiškai. „Man labai pasisekė, nes draugas, kuriam buvau patikėjęs pinigus, buvo ir mano finansų mokytojas. Aš nusprendžiau investuoti tik į akcijas ir tik Baltijos rinkose, be to nebijojau rizikuoti ir įsigydavau rizikingų bei prieštaringai vertinamų akcijų, todėl ir mano paties sudaryto portfelio investicinė grąža buvo gerokai didesnė, – prisimena pašnekovas. – Tuo metu tikrai nebuvau patyręs investuotojas ir apie galimą riziką paprasčiausiai nesusimąstydavau, nes akcijų rinkose 100 proc. pelnas per metus nieko nestebindavo“.
Portfelio pelningumas lenkia palyginamuosius indeksus
Vėliau nusprendęs neapsiriboti vien tik Baltijos rinkų galimybėmis investuotojas per FMĮ „Finasta“ dalį lėšų skyrė akcijų pirkimui Vidurio ir Rytų Europoje. Pasak T. Pilipavičiaus, toks pinigų „permetimas“ į užsienį nebuvo labai paplitęs reiškinys Lietuvoje, nes daugelis teikdavo pirmenybę Lietuvoje platinamiems fondams įsigyti, o ne savarankiškai ieškoti užsienyje akcijų investicijoms. „Mano valdomas akcijų portfelis labai panašėjo į fondinį, nes jame nuolat būdavo apie 20 akcijų, po 2–3 iš skirtingų šalių, kurias pasirinkdavau remdamasis ne tiek fundamentaliąja ar technine analizėmis, kiek turima viena ar kita informacija ir vadovaudamasis paprasta ekonomine logika. Asmeninių investicijų priežiūrai paprastai užtekdavo 2–3 valandų per dieną, jas skirdavau naujienų apžvalgai ir bendravimui su kitais rinkos dalyviais, – prisimena investuotojas. – Manau, mano sėkmės priežastis buvo ta, kad aš galėjau laisvai bendrauti su daugeliu finansų rinkoje veikiančių asmenų ir tik išklausęs daugelio nuomonių priimdavau investicinį sprendimą. Akcijas paprastai įsigydavau 6 mėnesių laikotarpiui ir mano turimo portfelio pelningumas beveik visuomet lenkdavo palyginamuosius indeksus.“ Anot pašnekovo, investavimas ypač trumpiems periodams tinka tik tiems, kas prekiauja remdamiesi išimtinai technine analize didelėse rinkose. Kita vertus, jis mano, jog strategijos, kai perkama 5 metams ir su investicijomis iki termino pabaigos nieko nedaroma, net nelabai galima vadinti investavimu. Pastebėjęs, kad jo portfelio investicinė grąža yra mažesnė nei pasirinkto palyginamojo indekso, T. Pilipavičius stengiasi peržiūrėti savo investicijas ir jei nuosmukio nepavyksta išvengti, tuomet nuostolingų akcijų tiesiog atsisako ir ieško naujų.
Kaip sekėsi investuoti krizės metais?
„Praktiškai visas investicijas pardaviau, buvau „misteris negatyvas“, į rinkas žiūrėjau tik skeptiškai. Žinoma, noras dar bent kažkiek uždirbti neleido visų pinigų laikyti tiesiog pinigais, ir dėl to, be abejo, patyriau nuostolių. Tiesa, jie buvo santykinai labai maži, palyginti su rinkos rezultatais. Paskui pradėjau domėtis obligacijomis ir terminuotais įdėliais – priemonėmis, kurios iki krizės man atrodė tinkamos tik pensininkams. Pasidariau visai neblogas jų ekspertas, pavyko uždirbti, tik, aišku, čia pelnas visai kitoks. Tačiau pinigai buvo išimti iš akcijų rinkų, tad galiu sakyti, jog „buvo bėda su sugrįžimu į akcijas“. Viso portfelio taip ir nesugebėjau grąžinti, į akcijas investavau tik epizodiškai. Dabar suprantu, kodėl fondų valdytojai taip nenori, kad žmones išsiimtų pinigus per krizes: mat bijo, jog jie taip ir nebegrįš“, – apie krizinio portfelio valdymą pasakoja investuotojas.
Grynieji pinigai – 10–15 proc. valdomo portfelio
Anot T. Pilipavičiaus, aktyviai investuojant akcijų rinkose yra labai svarbu nepražiopsoti atsiradusios puikios galimybės investicijoms, tačiau tokiems atvejams reikia visuomet turėti bent 10–15 proc. savo portfelio grynaisiais pinigais arba greitai į pinigus paverčiamomis investicijomis.
„Nuostolius vertinu pozityviai“
Analizuodamas savo investicinę patirtį T. Pilipavičius žurnalui „Investuok“ teigia, kad nuostolingą akciją galima parduoti tiek kainai nukritus 5 proc., tiek ir pasiekus 30 proc. nuostolį, nes viskas priklauso nuo konkrečios akcijos ir nuo bendros situacijos rinkoje, tačiau svarbiausia yra nepamiršti laikytis šitos taisyklės. Didžiausia investuotojų klaida yra ne tai, kad jie nusistato neteisingą nuostolio ribą, bet tai, jog nesilaiko savo taisyklių arba jų iš viso neturi. „Savo nuostolius dažniausiai vertinu pozityviai ir atsižvelgdamas į bendrą situaciją rinkoje. Pavyzdžiui, jei rinka smuko 30 proc., o mano investicijos nukrito tik 10 proc., tai aš manau, kad ne nuostolį patyriau, bet tapau turtingesnis, – šmaikštauja T. Pilipavičius ir tęsia mintį: – Be to esu įsitikinęs, jog nėra būtinybės dažnai pirkti ar parduoti akcijas. Juk paprastai per metus būna tik 1–3 labai geri ir pelningi sandoriai, o visi kiti paprastai nuostolingi arba duoda tik minimalų pelną. Be abejo kyla klausimas, o kaip žinoti, kada bus tie lemtingieji sandoriai? Mano nuomone, rinkos naujienas yra būtina nuolatos sekti, tačiau mygtukus „pirkti“ ir „parduoti“ reikėtų spausti kuo rečiau.“ Pasak žurnalo „Investuok“ pašnekovo, ši investavimo strategija tik iš pirmo žvilgsnio atrodo labai paprasta, tačiau realiai ji yra sunkiai įgyvendinama ir reikalauja daug asmeninių pastangų bei darbo su savimi. „Jei labai niežti nagai, tuomet patarčiau dažniau prekiauti tik su minimaliomis pinigų sumomis, kitaip sakant, tik dėl sportinio intereso“, – juokauja investuotojas.
Juk negali visą dieną gulėti lovoje
Žurnalas „Investuok“ klausia: Kaip dienas leidžia žmogus, gyvenantis iš investicijų? „Kadangi nedirbu, anksti keltis nėra reikalo, tad ir nepersistengiu, svarbu, kad liktų bent kažkiek laiko užmesti akį į naujienas prieš prasidedant prekybai biržoje. Pagal mano investavimo stilių pastoviai sėdėti prie kompiuterio nereikia, tad dieną tvarkau kokius nors savo reikalus: ar į renginį nueinu, ar su kuo nors papietauju, ar šiaip susitinku pašnekėti. Yra tokia knyga „Nuogas biržos prekeivis“. Juokiausi skaitydamas, kad mano dienotvarkė labai panaši į knygoje aprašomą, o ir šiaip visai gera knyga. Laisvo laiko turiu nemažai, tad prisimąstau visokios papildomos veiklos, dažniausiai susijusios su investicijomis. Juk negali visą dieną gulėti lovoje“, – pasakoja T. Pilipavičius.
Kur dabar investuoja?
„Kol kas didžiausia investicinio portfelio dalis vis dar terminuotuose indėliuose su senomis fiksuotomis palūkanomis. Net obligacijas mečiau, nes ką galėjau, iš jų išspaudžiau anksčiau, o dabar, manau, jau nebeverta kažko daryti. Akcijose pinigų nedaug, tik tam, kad neatitrūkčiau nuo rinkos, na, ir jei rinka toliau kils, norisi uždirbti bent kažkiek pelno iš akcijų. Tiesą pasakius, jei anksčiau dar matydavau po kelias galimybes uždirbti, tai dabar tvyro kažkoks neaiškumas, nežinau, kaip elgtis. Yra manančiųjų, kad artinasi krachas, dar didesnis nuosmukis nei buvo. Tuo netikiu, bet taip pat netikiu ir labai šviesiu rytojumi. Šviesus rytojus išauš nebent tuomet, kai infliacija bus milžiniška, bet ką tada– auksą pirkti?“ – taip pusiau juokaudamas savo požiūrį į ateitį dėsto investuotojas. Jis sako, kad kol neturi aiškios nuomonės, savo pinigus linkęs laikyti senuose geruose kaupiamuosiuose indėliuose.
Tomas Pilipavičius sėkmingai naudojasi savo sukauptomis lėšomis, uždirbtomis beveik dešimt metų prekiaujant akcijų biržoje. „Buvau kelis kartus investavęs ir į nekilnojamąjį turtą, tačiau visuomet mano uždirbti pinigai vėl sugrįždavo į akcijų rinką, – teigia pašnekovas žurnalui „Investuok“. – Tokių žmonių kaip aš, kurie gyventų išimtinai tik iš investicijų, Lietuvoje žinau nedaug, nes paprastai daugeliui investavimas yra tik hobis.“
Žurnalas „Investuok“, Rūta Beresnevičienė
