Bijojo likti nevalgiusi
Kaip tv3.lt pasakojo sovietinius laikus puikiai prisimenanti ekonomistė Rūta Vainienė, minėtasis laikmetis jai pirmiausia asocijuojasi su baime likti be maisto.
„Buvo baimė, kad norėsiu kažką valgyti, bet namie nebus, ir parduotuvėje nebus, niekur nebus. Parduotuvėse būta tik bazinių produktų – makaronų, bet ne tokių kaip dabar, o tik tęžtančių, taip pat būdavo pieno, grietinės, kefyro, varškės. Bet mėsa, ar kokie skanesni desertai, šokoladiniai sūreliai buvo retenybė, prie jų nusidriekdavo eilės“, – šiandienos jaunimui sunkiai suvokiamus sovietmečio vaizdus piešia R. Vainienė.
Ekonomistė priminė, kad dėl centralizuoto maisto prekių skirstymo po parduotuves tuo metu pirmiausia prekėmis buvo aprūpinami prekybininkų giminės ir artimieji, o jau tik kas likdavo viską išsidalinus, pasiekdavo parduotuves. To pasekmė buvusi milžiniškas deficitas, užkirtęs kelią daugeliui įsigyti norimas prekes tiesiog atėjus į parduotuvę.
„Parduotuvių vedėjos tuo metu buvo labai didelės ponios, nes daug prekių iki prekystalių neateidavo, jos geresnius dalykus išsiskirstydavo su giminėmis ar svarbiais asmenimis. Na, o apie egzotinius vaisius beliko pasvajoti. Žirmūnų gatvėje, prie tuometės „Birutės“ parduotuvės, buvo toks kioskas, jame kartais „išmesdavo“ bananų ir prie jų driekdavosi milžiniška eilė. Pamenu, atsistoju kartą į eilę ir ne už ilgo visiems pasako, kad viskas, bananai baigėsi, tada eilė išsiskirsto“, – pasakojo R. Vainienė.
Sovietmečio pabaigoje universitete studijavusi moteris tikina, kad vienareikšmiu prabangos ir turimo statuso simboliu tuo metu buvusios importinės prekės: vengriški „Globus“ marinuoti žirneliai ir agurkėliai, konservuota paprika lečo, kava iš tradicinių kavos pupelių, taip pat kitose socialistinėse šalyse, pavyzdžiui, Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Vengrijoje pagaminti drabužiai ir avalynė.
„Jeigu norėdavai kiaulienos išpjovos, apie jautieną jau nekalbu, tai deficitas buvo tokio lygio, kad žmonės iš mėsos kombinato vogdavo. Papasakosiu tikrą istoriją: žmogus ateina į darbą lieknas ir gražus, o išeina iš jo kaip kosmonautas. Kombinate ji apibintuoja, apvynioja visą mėsomis, palendricomis, ir tokiu būdu žmogus išneša mėsos geresnės. Nes parduotuvėse būdavo tik kaulai, galvijų kojos, net liežuvis buvo prabanga. Višta retkarčiais tik buvo, bet ir tai geresnę vištą ar antį ne visur gaudavai“, – sakė pašnekovė.
Galvos skausmai dėl batelių
Anot R. Vainienės, dėl drabužių ir batų, ypač gražių, trūkumo, sovietmečiu žmonės ypač daug siuvo ir mezgė patys.
„Baisiausias dalykas merginoms buvo pasiruošimas išleistuvėms ir batelių ieškojimas vakarėliui. Pavyzdžiui, aš dėl jų važiavau į Gardiną, Baltarusiją, kur pavyko nusipirkti čekiškus batelius“, – juokėsi R. Vainienė.
Tuoktis susiruošusiems sovietinės Lietuvos piliečiams valdžia duodavo jaunavedžių talonus, su kurias buvo galima apsilankyti specializuotose parduotuvėse – jaunavedžių salonuose. Čia žmonės įsigydavo norimų drabužių ir tam tikrų maisto produktų, be kurių vestuvinės puotos stalas būtų buvęs visiškai skurdus.
Panašios koncepcijos salonai buvo sukurti ir naujagimio sulaukusiems žmonėms. Vadinamajame naujagimio salone, pavyzdžiui, galėdavai įsigyti vystyklų.
Dar vienas sovietmečio fenomenas – vadinamosios valiutinės parduotuvės. Pasak ekonomistės, jose galėdavai rasti eiliniam sovietiniam piliečiui vargiai matytų prekių: japoniškų magnetofonų, suomiškų striukių ar kitų gaminių iš kapitalistinių šalių. Bet net ir apsižvalgyti po tokias parduotuvės galėjo tikrai ne kiekvienas. O ir sovietiniai rubliai jose negaliojo – viską buvo galima nusipirkti tik už vadinamus valiutinius čekius, kuriuos gaudavo jūreiviai ar kiti asmenys, vykstantys dirbti į užsienį ir matantys tenykštę prekių paklausą.
„Dėl visų šitų priežasčių darbas prekyboje buvo prestižinis, 1986 m. kuomet stojau į universitetą, neturint pažinčių ar užnugarių negalėdavai įstoti į prekybos ekonomikos studijas universitete, net ir būdamas geriausiu studentu. Praktiškai visos vietos buvo užrezervuotos prekybininkų ir nomenklatūrininkų dinastijoms“, – prisimena R. Vainienė.
Garsi ekonomistė taip pat paaiškino, kad lyginti šiandienos ir sovietmečio kainų tiesiog neįmanoma. Sovietų Sąjungoje nesant rinkos ekonomikos ir jos dėsnių, parduotuvėse parašytos kainos dažnai nereiškė nieko.
Pinigų buvo, nes nebuvo pagundų
Finansininkas Algimantas Variakojis sovietmečio parduotuves prisimena kaip įstaigas, kuriose galėdavai rasti tik batono, duonos ir kai kurių pieno produktų. „Pieno buvo, nors kartais jis buvo sugižęs. Ryškus prisiminimas iš studentavimo laikų ir tas, kad alaus taip pat nebūdavo parduotuvėse. Bet jei ir atsirasdavo, jis būdavo surūgęs“, – tikino A. Variakojis.
Vyras puikiai prisimena ir savo pirmą susidūrimą su laisvojo pasaulio parduotuvių pasiūla. „Kai pirmą sykį nuvažiavome į Prancūziją ir ten pamatėme, kiek žmonės prekių dedasi į vežimėlį, dabar žmonės tiek Lietuvoje dedasi, tai tada atrodė, kad ten mėnesiui į priekį apsiperka. Aišku, dėl viso to deficito buvo kita medalio pusė – nebuvo tiek stambių žmonių“, – sako finansininkas.
Kartais pasigirstančius pasakymus esą viskas sovietmečiu buvo pigiau, A. Variakojis vertina skeptiškai. Esą jeigu žmonės šiandien pirktų tik tai, ką buvo galima rasti ant sovietinės parduotuvės prekystalio, taip pat neišleistų daug pinigų.
„Tiesiog tuomet šansų išleisti pinigų buvo nedaug. Nebuvo kur pinigų išleisti, dėl to ir susidaro įspūdis, kad buvo viskas pigu. Jeigu įsijungtum sovietinį režimą šiandien, pirktum tik makaronus, pieną, manų košę, nevažinėtum automobiliu, taip pat būtų galima sutaupyti daug pinigų“, – atkreipia dėmesį finansininkas.
Kone prabangiausia ir sunkiai eiliniam piliečiui pasiekiama preke sovietmečiu A. Variakojis įvardina automobilį. Jo taip paprastai gauti nebuvo galima, eilėje dėl automobilio paskyros dažnas pralaukdavo net dešimt metų.
„Kai gaudavai paskyrą, „Zaporožietį“ galėdavai įsigyti už 3000 rublių, o „Žiguli“ už 6000 rublių. Turėdamas automobilį, vėliau turguje jį galėjai parduoti už daug didesnę sumą. O pats mašinos turėjimas reiškė, kad pavėžėdamas vieną kitą keleivį galėdavai prisidurti ir papildomą rublį“, – teigė finansininkas.
Atostogos: kone kasmet ten pat
Ir nors kasdienis prekių deficitas buvo juntamas visoje Sovietų Sąjungoje, tačiau skirtinguose šalies regionuose pasirinkimas nebuvo vienodas. Abu pašnekovai prisimena, kad plačiausiu prekių pasirinkimu galėjo pasidžiaugti Maskvos ir tuometinio Leningrado (dabartinio Sankt Peterburgo) gyventojai.
Skirtinguose Lietuvos miestuose taip pat buvo juntami skirtumai tarp miestų.
„Būdavo Visagino parduotuvėse visko daugiau, nes tai – atomininkų miestas. Kaune taip pat galėdavai gauti daugiau prekių, nes aktyvesni kauniečiai iš kažkur gaudavo įvairesnių pramoninių prekių. Pats, būdamas studentu, dirbau traukinio palydovu. Traukinys važinėdavo į Leningradą, o ten citrinų kilogramas kainavo tris rublius, kai Lietuvoje tiek kainuodavo viena citrina. Be to, galėdavai ten už 40 kapeikų įsigytą cigarečių bloką Lietuvoje parduoti brangiau – 4 rubliai už pakelį“, – prisimena A. Variakojis.
Skurdus sovietinės okupacijos metais buvo ne tik prekių, bet ir atostogų pasirinkimas. Už sovietinės imperijos sienos patekti galėdavo tik išrinktieji, o ir keliauti šalies viduje nebuvo patogu. Anot A. Variakojo, kelionių agentūros veiklos nevykdę, gauti viešbučių kambarį taip pat buvo itin brangu ir ne visada pavykdavo.
Esą dėl to daugelio lietuvių vasaros atostogos tuo metu apsiribodavo viešnage Palangoje, o prie šiltesnės Juodosios jūros vyko nedaugelis. Norėdami patekti į kurortus sovietmečiu gyventojai turėjo gauti specialų kvietimą per profesinę sąjungą.
Sovietiniai piliečiai, anot A. Variakojo, beveik nežinojo ir ką reiškia slidinėjimas kalnuose per atostogas: tokia laisvalaikio sporto rūšis beveik neegzistavo.
