Lietuva, kaip ir kitos Europos valstybės – Airija, Islandija, Graikija, Italija, Portugalija, Latvija – vis labiau tampa bankų įkaite.
Kai kurios šių įsiskolinusių valstybių – Graikija, Latvija, Airija – faktiškai jau yra visiškai paklusnios savo sąlygas diktuojantiems bankams. Savarankiškas valstybių gyvenimas jau tapęs tik imitacija, o jų vyriausybės – tik klusnios bankų marionetės. Komercinių bankų taisyklės, bankinės sutartys tampa viršesnės už prasiskolinusių valstybių konstitucijas. Tad kas iš tikrųjų valdo pasaulį? Šalių vyriausybės ar komercinių bankų konglomeratai? Ar valstybėms masiškai tampant nemokioms, pasaulio neištiks didžiulė politinė ir ekonominė krizė? Apie tai kalbamės su akademiku Antanu Buraču.
– Faktiškai tai jau vyksta. Apie tai jau šneka daugelis pasaulio finansininkų. Ta problema labai svarbi. Ar išliks euro zona, ar turės galingesnės valstybės dar kartą paremti likusias. Blogai, kad niekas nežino, ką daryti, kaip išlipti iš skolų. Galvoja tik kaip padengti einamąsias skolas ir palūkanas. Štai Graikija 120–130 milijardų eurų “permetė„, tačiau tiek pinigų pakaks tik einamosioms skoloms ir palūkanoms padengti. O kur pats skolos grąžinimas? Portugalijai, Airijai, Italijai taip pat dabar nėra jokių sąlygų grąžinti skolas.
– Vadinasi, šios valstybės jau tampa komercinių bankų įkaitėmis?
– Visiškai teisingai. Tai ne pirmas kartas, kai valstybės įsiskolina. Po Antrojo pasaulinio karo daug valstybių buvo užsidirbusių skolas. Ilgą laiką tas skolas tempė, bet laipsniškai jos buvo nurašytos. Tenka dalį skolų nurašyti.
– Bet tokia „malonė“ tiesiogiai priklauso tik nuo komercinių bankų. Norės – nurašys, nebus naudinga – nenurašys. Juk prasiskolinusiai valstybei lengviau daryti įtaką.
– Taip. Skandinavijos bankai Skandinavijos šalyse dalį lengvatų suteikia savo klientams. Tarkime, dalis skolų nurašyta už būsto kreditus, o pas mus, Lietuvoje, kur veikia tie patys Skandinavijos bankai, apie jokias lengvatas klientams neteko girdėti. Tik giriasi, kad neinicijuoja bankroto procedūrų. O kodėl? Nes įkeisto turto vertė anksčiau buvo didesnė. Todėl bankai suinteresuoti tol tempti laiką, kol klientai gali mokėti palūkanas.
– Tad, galima sakyti, ir valstybės, ir žmonės, jau tapę komercinių bankų marionetėmis? Amžinais įkaitais, nes valstybėms, atsižvelgus į jų bendrojo vidaus produkto augimą, niekada nepavyks galutinai atsiskaityti su bankais. Pasaulis tampa bankų įkaitu?
– Taip elgėsi ir pirmieji bankininkai. Pavyzdžiui, Rotšildai. Skolindavo karaliams ir imdavo valstybes valdyti vietoj karalių. Ta taktika nuo seno žinoma. Jei valstybė turi skolą, didesnę nei jos šimtaprocentinis bendrasis vidaus produktas, tada bankai diktuoja labai nelinksmas sąlygas. Tarkime, Tarptautinis valiutos fondas, jei iš jo skolinamasi, reikalauja, kad valstybės biudžetas būtų subalansuotas bet kokiomis sąlygomis. Pavyzdžiui, Italija ėmė kreditą ir turi mažinti pensijas, sustabdyti jų augimą. Graikijai jau nepavyko mažinti pensijų. Kilo milžiniški socialiniai neramumai. O socialiniai neramumai atneša daug didesnius ekonominius nuostolius. Apie tai kukliai nutylima, nors socialiniai neramumai sukelia ekonomikos suirutę. Jei situacija tampa nevaldoma, nuverčiamos vyriausybės, nukenčia valstybės. Jei dauguma žmonių negali išgyventi, visur yra savo ribos. Net griežtinant fiskalinę valstybės politiką.
– Gal komercinių bankų konglomeratai to ir siekia? Specialiai peržengti visas ribas, kad valstybės būtų galutinai sugniuždytos savo piliečių rankomis. Suteikdami paskolas siekia dirbtinai sukelti valstybėse visišką socialinę ekonominę suirutę? Politinę suirutę? Ar valstybių vadovai nemato tokio pavojaus?
– Kartais bandoma paveikti ekonomiką ir neregėtomis priemonėmis. Jungtinių Valstijų prezidentas B Obama davė nurodymą maždaug 1,5 trilijono JAV dolerių emisijai ir dar 600 milijonų. Tai faktiškai niekuo nepadengti pinigai. Visai nepadengta valiuta. Blogai, kad niekas tiksliai nežino, ar krizė jau praėjo, ar tęsiasi, ar kada atsinaujins. Nesiryžta pasakyti, ar krizė baigėsi, ar gal tik nustumta. Ji gali atsinaujinti ir po metų, ir po dvejų. Per didžiąją depresiją 1929–1933 metais JAV buvo apie 40 proc. bedarbių, o Didžiojoje Britanijoje daugiau nei 50 proc. Krizė buvo nustumta iki 1937 metų, o po to vėl atsinaujino.
– Bet dabartinę krizę veikiau užaugino ne ekonomikos perkaitimas, o nežaboti bankų apetitai. Įskaitant ir pasaulinio masto aferistus. Ar normalu, kad bankų taisyklės yra svaresnės už šalių konstitucijas? Nors Konstitucija yra pagrindinis valstybės teisinis dokumentas. Gal bankų skolininkams jau laikas būtų kreiptis į Konstitucinį Teismą?
– Konstitucija ir jos nuostatos yra deklaratyvios, o bankai remiasi civiline teise. Konstitucijos komentarai formuojami laipsniškai, todėl susidaro atotrūkis tarp civilinės teisės. Taip pat ir bankų teisės. Kol kas gali ir Vyriausybė imtis daug priemonių, kad savo piliečius apgintų. Esame Europos Sąjungoje, tačiau švedų bankai pas save laikosi vienų taisyklių, o Lietuvoje – kitų. Švedijoje bijo prarasti klientus, o į Lietuvą nusispjaut. Visų pirma, nevykęs požiūris į klientus Europos Sąjungoje. Vienai valstybei taikomos lengvatos, o kitai – ne. Lietuvoje trys bankai valdo apie 80 proc. kreditų rinkos. Vienas bankas negali pradėti riboti kreditų rinkos, o susitarę gali drąsiai. Juolab kai palūkanų normos nereguliuoja Lietuvos centrinis bankas.
– Tad nors nesame Graikija ir dar galutinai neprasiskolinome, patiriame bankų diktatą. Nereikia nei Tarptautinio valiutos fondo diktatūros, kurios taip bijojo Vyriausybė. Yra kas diktuoja. Tad ko laukti? Pasaulinės krizės, kai valstybės ir jų žmonės galutinai taps bankų vergais? Kai kurie Vokietijos ekonomistai jau kelia idėją, kad vokiečiams reikėtų išeiti iš euro zonos ir vėl įsivesti Vokietijos markę. Taip sakant, gelbėtis patiems.
– Bus kažkokie kriziniai reiškiniai. Kyla toks pavojus. Europos pinigų sąjunga buvo skyrusi 750 milijardų eurų euro zonai stabilizuoti. Bet tiek pinigų nepakanka. Jei problemos užgrius Ispaniją, jai vienai reikės per 100 miljardų eurų. Dar Graikijai, Airijai – ir fondo nelieka. Jau šnekama apie dar 300 milijardų eurų į fondą. Vokiečiai, priversti finansuoti bankrutuojančias valstybes, jau nepatenkinti Angelos Merkel Vyriausybe. Lietuvos ekonominė situacija irgi sunki. 2011 metais skolų administravimas sudarys apie 5 milijardus litų. Jei ekonomika augs, tai 5 proc. augimas sudarys 5 milijardus litų. Visą šitą prieaugį atiduosime kaip skolos mažąją dalį. Nelieka pinigų nei renovacijoms, nei modernizavimui. Nereikia net apie tai kliedėti. Viską suris išlaidos.
– Tikėkimės, kad bent valstybės nesuris. Bent kol kas.
