Kaimo turizmo sodybų valstybiniame registre yra apie 500, kasmet atsiranda po keliolika naujų. Šie skaičiai neturinčių pinigų lietuvių neguodžia, nes atostogos gerai įrengtoje kaimo sodyboje kainuoja brangiau nei vidutinės klasės viešbutyje Turkijoje prie šiltos jūros. Ramybės ir įprastos gamtos pasiilgusių lietuvių akys krypsta į kaimynę Lenkiją, kur pailsėti su mažesniais patogumais galima už perpus mažesnę kainą.
Kaimo turizmo sodybų savininkai nė neketina slėpti, kad jie pragyvena ne iš ramybės pasiilgusių, minimalų atlyginimą gaunančių miestiečių, o iš pinigus užsienyje užsidirbančių tautiečių. Sugrįžę į namus jie gali sau leisti dešimtis tūkstančių litų kainuojančias šventes prabangiai įrengtuose poilsio namuose gamtoje. Dauguma kalbintų savininkų neslėpė turį klientų visiems ateinančios vasaros savaitgaliams. Paprastiems svečiams lieka paprastos savaitės dienos. Šiek tiek pigiau.
Pramogos – pagal kišenę
Surasti uždarą sodybą šeimos poilsiui nelengva. Pirmiausia, kad tokių sodybų per visą Lietuvą galima suskaičiuoti ant rankų pirštų. O jeigu ir yra, kainos ne kiekvienam įkandamos. Viena iš tokių sodybų, prieš šešerius metus įkurta Lazdijų r., Teizininkų k., atostogauti priima nuo 2 iki 8 žmonių. Šeimininkai laukia šeimų su vaikais, mažiesiems jie siūlo pasidžiaugti naminiais gyvūnais, suaugusiesiems – pirtį, žvejybą tvenkinyje, ramybę, valtį už pusantro kilometro esančiame ežere. Svečius priima visus metus, tačiau žiemą, anot šeimininkės, niekas neatvažiuoja. Viena para vienam žmogui kainuoja apie 50 litų.
Žiema – tuščias metas ir Kazlų Rūdos savivaldybėje visiškai naują kaimo turizmo sodybą „Pas Muką“ įkūrusiems kauniečiams Litvinams. Žiemą sodyba užimta tik per didžiąsias šventes. Šiemet sodyboje tarp miškų Naujuosius metus sutiko kompanija iš Estijos. „Sausio mėnesį net verslo liudijimo neimame – tuščia iki paties pavasario“, – sakė sodybos savininkas Edmundas Litvinas. Vienos paros apnakvindinimas, įskaitant pirtį, maždaug 20 žmonių atsieina 500 litų. Pasak E.Litvino, už mažiau teikti paslaugas neįmanoma, nes tada patirtų nuostolių. „Vien tik patalynės skalbimas, patalpų šildymas kiek kainuoja. Antrą kartą sodybos nekurčiau, nes iš to nėra uždarbio, jeigu neturėtume kitų darbų, iš to neišgyventume“, – neabejojo savininkas.
Visai kitokiomis nuotaikomis gyvena Šakių r. Mastaičių k. ant Nemuno kranto sodybą įkūręs Alius Šiuika. Tai viena didžiausių Pietų Lietuvoje sodybų. „Nemuno vingyje“ dažnai pramogauja užsieniečiai, bet šeimininkas neslepia, kad patys geriausi jo klientai yra iš Norvegijos ir Anglijos sugrįžę atostogų lietuviai. Kas gi kitas galėtų pakloti pusšešto tūkstančio litų už prabangiai įrengtą namą ir paslaugas vestuvėms, jubiliejui.
Užsieniečius vilioja kainos
„Mūsų reikalavimas yra aukšta aptarnavimo kultūra, gražus bendravimas, jokių apgavysčių, kainų keitimo, sąžiningumas, švara. Šeimininkus reikia mokyti, rodyti gerus pavyzdžius. Nesvarbu, kad jie nėra mūsų nariai, nes žino, kad mes rūpinamės jų verslo kultūra, jiems padedame. Kitą kartą močiutė, neturinti jokio išsilavinimo, gražiau dirba su žmonėmis negu tie, kurie turi turizmo vadybininko išsilavinimą“, – juokavo Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentė Regina Sirusienė-Lamauskienė.
Anot jos, svarstomas kiekvienas klientų skundas. Paskutinis neseniai atėjo iš Anglijos. Vienos sodybos lankytojas elektroniniu paštu dėstė savo nuoskaudas. Žmogus pasijuto apiplėštas, nes internete kaina buvo nurodyta vienokia, o kai šeimininkai pamatė, kad svečias užsienietis – užsiprašė kitos kainos. Anot R.Sirusienės-Lamauskienės, ne vienas susigundo didesniais pinigais ir dėl to nukenčia.
„Kaimo turizmas grindžiamas ne altruizmu, o ekonomika. Tai yra verslas, ir sodybų savininkai už savo paslaugas ima tiek, kad jiems apsimokėtų, galėtų pragyventi, tačiau kainos turi būti pagrįstos. Nepamirškime, kad atostogauti į kaimo sodybas važiuoja ne tie lietuviai, kurie gauna minimalų atlyginimą, o tie, kurie turi darbo ir gauna gerą atlyginimą. Tie, kurie turi pinigų, reikalauja „storo“ paslaugų paketo, iš kurio dažniausiai renkasi tik pirtį ir gerą maistą. Esame atlikę tyrimus ir žinome, koks tas mūsų klientas. Labai mažas procentas kaimo sodybų lankytojų atvažiuoja grybauti ir uogauti“, – sako Kaimo turizmo asociacijos prezidentė.
Jos manymu, rinka atsigauna, bet kaimo turizmo sodybų savininkams iki euforijos toli. Kita vertus, tokių nuotaikų, kad nebus klientų, niekada ir nebuvę. Šiemet laukiama ir palengvinimo, nes apgyvendinimo mokestis sumažintas nuo 21 procento iki 9 procentų. Sodybų lankytojai tai turėtų pajusti. „Tikimės, kad, sumažinus apgyvendinimo kainą, padaugės klientų, savininkams atsiras galimybių investuoti. Atsigauna užsienio rinka, Lietuvą mielai renkasi užsieniečiai. Bet ne dėl to, kad pas mus oras geras, o todėl, kad jiems pas mus labai pigu“, – neabejojo R.Sirusienė-Lamauskienė.
Lenkai nuėjo kitu keliu
Euroregiono „Nemunas“ Marijampolės biuras, kartu su Suvalkų kaimo turizmo rūmais įgyvendindamas Smulkiųjų projektų fondo projektą, parengė katalogą „Poilsis kaime Lietuvos ir Lenkijos pasienio regione“. Rengdamas projektą Marijampolės biuro vadovas Gintaras Skamaročius gerai susipažino su kaimo turizmo istorija bei tendencijomis Lietuvoje ir Lenkijoje, ir tvirtina, kad skirtumų tarp abiejų valstybių esą nemažų.
„Lenkijoje kaimo turizmas, kaip verslas, atsirado anksčiau, tačiau negalima sakyti, kad jis yra naujiena Lietuvoje. Miestiečiai puikiai pamena vasarojimą lietuviškuose kaimuose, ypač Dzūkijos miškų ir paežerių sodybose. Vasaroti kaime pas močiutę, draugų bei giminių sodybose dar sovietmečiu buvo populiaru ir Sūduvos krašte. Perėjimas prie piniginių santykių už atostogavimą kaimiškoje aplinkoje kaimynėje Lenkijoje prasidėjo maždaug dešimtmečiu anksčiau negu pas mus. Šiam verslui nebuvo taikomi griežti reikalavai, higienos normos, apgyvendinti svečius buvo leidžiama bet kokiuose pastatuose, šiandien galima sakyti, kad kaimynų nuostata „turistui kaime svarbi tik gamta“ buvo klaidinga. Sąlygiškai mažos ir primityvios investicijos leido teikti sąlygiškai pigias nakvynės paslaugas kaimų nameliuose, garažuose ir ūkiniuose pastatuose. Maži reikalavimai bei noras turėti savo verslą vien tik Suvalkų krašte teikti šias paslaugas paskatino apie pora šimtų šeimų“, – sako G.Skamaročius.
Lietuvoje kaimo turizmo verslo kūrimas, anot G.Skamaročiaus, prasidėjo ne stichiškai, o nuo mokesčių sistemos bei įvairių reikalavimų sukūrimo.
„Viena vertus, tai keliolikai metų sustabdė staigesnį šio verslo augimą ir, galima sakyti, panaikino galimybę sklandžiai ir be nuostolių pereiti nuo draugiško poilsiavimo prie mokamo poilsiavimo. Beveik susinaikinę ankstesnio poilsiavimo tradicijas lietuviai kaimo turizmą pradėjo kurti iš esmės naujose arba iš pagrindų perstatytose sodybose. Tam prireikė didesnių investicijų, todėl suprantama, kad paslaugų kainos yra daug didesnės nei Lenkijoje. Didesnės investicijos leidžia teikti kokybiškesnes ir šiuolaikiškesnes paslaugas nei kaimynams“, – sakė G.Skamaročius.
Sodybų orientacija į klientų tipus abiejose šalyse truputį skiriasi. Didesnė dalis lietuvių gimtadienius, vestuves ir kitus suėjimus mėgsta švęsti didesnėmis grupėmis. Į tai reaguodamos kaimo turizmo sodybos, ypač naujesnės, stengiasi įrengti šokiams ir puotoms skirtas sales. Tuo tarpu Lenkijoje naujesnės sodybos pritaikomos mažoms poilsiautų grupėms ir šeimoms. Nauja tendencija yra tai, kad lenkai pradėjo kurti savotišką poilsio pramonę. Anksčiau paslaugas dažniausiai teikė šeimos (kaimų gyventojai), o pastaruoju metu investuoja stambios įmonės. Kuriami pramogų ir poilsio kaimeliai, juose teikiamos aukščiausio lygio paslaugos, kurios atitinkamai ir kainuoja.
Dalia BYČIENĖ
