Tad su Jelena kalbėjomės apie priežastis sugrąžinusias šeimą į Lietuvą, apie gyvenimą emigracijoje ir čia Lietuvoje, apie fotografės profesiją ir nuotykius, kartą nutiko taip, kad klientė po fotosesijos grįžo ne tik su nuotraukomis, bet ir sulaužyta ranka, o kitą kartą teko dirbti suplyšus kelnėms labai netinkamoje vietoje.
Papasakokite kodėl nusprendėte grįžti iš emigracijos?
Su šeima emigracijoje gyvenau daugiau nei 10 metų. Iš pradžių su vyru išvykome į Didžiąją Britaniją, vėliau persikėlėme į Maltą. Tačiau visada norėjau grįžti, pasiilgdavau tėvų, draugų, bet konkrečių planų grįžti kaip ir neturėjome, gyvenimas buvo nusistovėjęs, planavome įsigyti savo pirmąjį būstą Maltoje.
Tačiau viską pakeitė dukros liga. Po poros metų gyvenimo Maltoje jai prasidėjo didžiulė alergija. Darėme tyrimus, bandėme keisti aplinką, pastebėjome, kad Lietuvoje alergija sumažėdavo, tačiau grįžus į Maltą vėl atsinaujindavo.
Atlikome daug tyrimų, tačiau jie nieko neparodė, vis tik laikui bėgant išsiaiškinome, kad Maltoje dukrą alergizavo klintis. Tai yra nuosėdinė uoliena, iš kurios ir susiformavo Maltos sala. Klintis dulka ir dirgina odą. Apskritai Maltoje labai daug žmonių serga astma.
Dukros alergija buvo nekontroliuojama, nepadėdavo net ir hormoniniai vaistai, berdavo nuo galvos iki kojų. Todėl kai pastebėjome, kad Lietuvoje alergija atsitraukdavo, nusprendėme grįžti gyventi čia. Juk nieko tėvams nėra svarbiau negu vaiko sveikata.
O nepaisant alergijos, kaip sekėsi gyventi emigracijoje? Kodėl nusprendėte vykti gyventi į užsienį?
Iki emigracijos mano gyvenimo patirtis buvo gana paprasta. Buvau jauna, mokiausi kolegijoje, studijavau, kaip tais laikais buvo madinga, verslo vadybos specialybę. 21 metų ištekėjau už mylimo vyro, su kuriuo buvome kartu nuo 18 metų, todėl viską nuo to laiko sprendžiame kartu.
O pasiūlymas išvykti atsirado netikėtai. Tuo metu tik įstojau į magistrantūrą studijuoti viešąjį administravimą, o vyras gavo pasiūlymą iš draugo, kuris jau buvo įsikūręs Jungtinėje Karalystėje dirbi vienoje internetinių lošimų įmonėje.
Nors niekada nesvajojau išvykti iš Lietuvos, bet buvome jauni, mums buvo vos 23 metai, tad nusprendėme pabandyti, tad išvykome kartu.
Prieš išvykdama nelabai svarsčiau ką veiksiu užsienyje, kadangi mokiausi magistrantūroje, teko dažnai lankytis Lietuvoje norint pabaigti mokslus. Aišku, užsidirbti irgi norėjosi. Tačiau su anglų kalba tuo metu buvo prastai, todėl teko paragauti ir karčios emigrantų duonos – sunkaus kambarinės darbo viešbutyje ir namų tvarkytojos darbo pas žmones.
Tačiau nė kiek nesigailiu ir nesigėdiju šio darbo, kuris išmokė vertinti sunkiai uždirbtus pinigus. Taip pat išmokau anglų kalbą, bet mokslų Lietuvoje irgi neapleidau, studijas baigiau.
Ir matyt, vieno kraustymosi mums buvo negana, todėl po 4 metų praleistų Anglijoje nusprendėme keisti gyvenimą. Taip mūsų horizonte atsirado Malta, kurioje iki sugrįžimo į Lietuvą gyvenome 5 metus.
Kada jūsų gyvenime atsirado fotografija, dar Lietuvoje, ar jau užsienyje? Kaip ja susidomėjote?
Fotografuoti visada mėgau, tačiau tai buvo tik hobis. Lietuvoje skolinausi tėvų fotoaparatą, Anglijoje skolindavausi iš draugo. Fotografavau vabzdžius su vaizdo didinimo funkcija, gamtą, aplinką.
Visada norėjau turėti savo fotoaparatą, tačiau įsigijau ji tik Jungtinėje Karalystėje, jau besilaukdama kūdikio. Norėjau fiksuoti gimusio vaikelio gyvenimo akimirkas. Dukros gimimas paskatino fotografuoti žmones. Iš pradžių tai buvo pažįstami, draugai, vėliau pradėjau priimti užsakymus.
Rimtai dirbti fotografe pradėjau gyvendama jau Maltoje. Įgijau patirties, todėl atsirado daugiau užsakymų. Taip pat dirbau vienoje didelėje vestuvių fotografijos įmonėje, kurioje tvarkydavau nuotraukas, tad turėjau du darbus.
Kaip sekėsi Lietuvoje susirasti klientų? Kuo skiriasi lietuviai ir užsieniečiai klientai, kurie nori fotografuotis?
Iš pradžių buvo kiek sunku, nes mano darbų pavyzdžiai buvo maltietiški, o lietuviai norėjo matyti lietuviškus pavyzdžius. Tačiau jau po truputį kaupiasi klientų bazė. Juos dažniausiai susirandu per socialinius tinklus – „Facebook“ ir „Instagram“.
Lietuviai klientai nelabai skiriasi nuo užsieniečių. Visi esame žmonės, visi nori gerai atrodyti nuotraukose, turėti gražių prisiminimų.
Tačiau Lietuvoje fotografijos lygis kur kas aukštesnis. Todėl ir konkurencija čia žymiai didesnė. Aš labai žaviuosi tautiečių darbais, todėl ir pati stengiuosi tobulėti.
Papasakokite, kaip atrodo jūsų darbo diena?
Mano darbo diena priklauso nuo to, ką fotografuoju. Turiu užsakymą nufotografuoti šventę ar asmeninę žmogaus ar šeimos fotosesiją. Per dieną gali būti kelios fotosesijos. Prieš kiekvieną jaudinuosi, bandau įsivaizduoti, kokius žmonės sutiksiu.
O beveik kiekviena diena baigiasi nuotraukų retušavimu. Labai nemėgstu kaupti darbų, todėl stengiuosi sutvarkyti nuotraukas kuo greičiau.
Ar nutinka, kad žmonės būna nepatenkinti savo atvaizdu nuotraukose ir prašo jį patobulinti, ką tada darote?
Manau visi fotografai yra su tuo susidūrę, ne išimtis ir aš. Tokiais atvejais pašalinu smulkius trūkumus, galiu kažkiek padailinti linijas, bet stengiuosi niekada nekeisti formų, t.y. nedarau, kad žmogus nuotraukoje atrodytų kaip plastmasinis.
Norėčiau, kad žmonės mylėtų save ir nesigėdytų savo kūno ir kitų išvaizdos ypatybių. Dažniausiai prabėgus tam tikram laikui, nepatikusios nuotraukos tampa tokios mielos, kad net nepastebi tų mažų trūkumų.
Ką jums sudėtingiausia ir lengviausia fotografuoti? Pastebėjau, kad fotografuojate dažniausiai žmones, kodėl būtent juos? Ar apsiimtumėte fotografuoti daiktus, pavyzdžiui, kokias nors prekes?
Esu fotografė portretistė, fotografuoju dažniausiai moteris, šeimas ir vaikus. Vestuves ar krikštynas fotografuoju gana retai, nes per jas tenka išgyventi daug šventinio šurmulio streso.
Turiu ir savo mylimiausią modelį. Tai yra mano sesuo. Ji labai fotogeniška, o jos išvaizda nelietuviška. Fotografuoju dažniausiai gamtoje, manau, kad gamta geriausiai atskleidžia ir mano modelius ir mane, kaip fotografę. Šiuo metu labiausiai mėgstu fotografuoti moteris – norisi parodyti jų grožį.
Apie prekių fotografavimą vis pagalvoju, tačiau kol kas apsiimu fotografuoti tik drabužius ir aksesuarus, kuriuos dėvi modeliai. Tačiau neatmetu galimybės, kad mano gyvenime atsiras ir prekių fotografija.
Papasakokite keisčiausią ar linksmiausią nuotykį, kuris nutiko darbe.
Fotografuojant patiri visko. Buvo atvejis, kai per šeimos fotosesija moteris nugriuvo ir susilaužė ranką. Kvietėme greitąją ir vežėme ją į ligoninę.
O vienas linksmiausių nuotykių buvo, kai Maltoje per vieną svarbią fotosesiją man per vidurį sėdimosios dalies suplyšo džinsai. Persirengti neturėjau kuo, o dirbti juk reikėjo. Taip ir fotografavau visas keturias valandas suplyšusiais džinsais. Užtat nuotraukos išėjo puikios.
Dažnai emigrantai sako, kad Lietuvoje jiems finansiškai neapsimoka gyventi. Tai pat dažnai kritikos sulaukia šaltas lietuvių būdas. Ką jūs manote apie šiuos stereotipus, ar jie teisingi?
Esu iš tų žmonių, kurie mano, kad ne piniguose laimė. Taip, palyginti su Jungtine Karalyste ir Malta, atlyginimai čia mažesni, bet ir čia galima puikiai gyventi.
Lietuvoje jaučiuosi savo vietoje – čia mano šeima, draugai, gamta, kurią myliu, ko daugiau reikia?
Neseniai įsigijome savo pirmąjį būstą. Visada svajojau gyventi šalia miesto, bet turėti visus patogumais ir nuosavą daržą. Šiuo metu tuo ir gyvename, įsirenginėjame.
Auginu gėles. Daug kas stebėjosi, tačiau parsivežiau į Lietuvą visus augalus kuriuos auginau Maltoje. Savo augalų niekur nepalieku.
Dukrą šiais metais išleidome į pirmąją klasę. Be fotografijos turiu dar vieną darbą. Esu vienos įmonės socialinių tinklų administratorė.
O kai man pasako, kad Lietuvoje pardavėjos nesišypso parduotuvėse, aš visada paklausiu – o tu, ar nusišypsojai pirmas? Manau, kad visada reikia pradėti nuo savęs. Nusišypsok žmogui ir jis nusišypsos tau.
Pastebėjau, kad mentalitetas Lietuvoje per 10 metų pasikeitė į gerąją pusę. Žmonės noriai padeda kitiems, taip pat beveik visi jau kalba angliškai.
O iš gyvenimo užsienyje labai pasiilgstu Viduržemio jūros. Man patiko ją stebėti kiekvieną rytą. Taip pat pasiilgstu ir draugų, kurie liko ten. Žinoma, užsienyje liko daug puikių prisiminimų. Visgi 10 metų buvome laimingi svetur.
